Žydų gelbėtojai
Smilgevičius Zenonas
Baltramiejus PAGOJUS (1897–1992)
Domicėlė SMILGEVIČIENĖ (1904–1958)
Zenonas SMILGEVIČIIUS (1906–1973)
Domicėlė Pagojutė, per visą karą globojusi mažamečius telšiškius Jehošua ir Chaimą Šochotus, atvedė aštuonmetį Jehošua-Stasiuką pas Domicėlę ir Zenoną Smilgevičius, gyvenusius kartu su Domicėlės broliu Baltramiejumi Pagojumi Vilkų kaime, Telšių rajone.
Iš Jehošua Šochoto prisiminimų:
Aš toje šeimoje labai gerai jaučiausi, mane laikė kaip savo vaiką… Labai greitai susidraugavau su Zenono Smilgevičiaus sūnumi Vytautu, jis buvo už mane pora metų jaunesnis. Ypač manimi rūpinosi Zenono žmona, kuri faktiškai buvo ūkio šeimininkė. Gerai prisimenu, kaip jinai mane girdydavo ką tik pamelžtos karvės pienu. Jinai mane ragindavo tą pieną gerti, sakydama, kad gerti tokį pieną labai sveika…
Kaip ir visose šeimose, tuomet kaimuose kiekvienas, kas galėjo, dirbo. Dirbau ir aš. Vienas iš mano darbų buvo surinkti nuo lauko pasitaikančius akmenis po to, kai laukas užsėtas, nuakėtas, bet pasėliai dar nesudygę. Jau po karo, kai gyvenau Telšiuose ir pas mus kartais apsilankydavo Baltramiejus, visuomet sutikęs mane sakydavo, kad mano surinkta akmenų krūva dar tebėra ir kad visuomet, kai jis ją pamato, prisimena man...
2005 metų rugsėjo 23-ią Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose vyko Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiaus įteikimo ceremonija. Specialiai iš Izraelio atvykęs Jehošua Šochotas pasakė prasmingus žodžius:
Šiandien man labai laiminga diena. Trys mano gelbėtojai – Baltramiejus Pagojus, Zenonas ir Domicėlė Smilgevičiai gavo aukštą Lietuvos valstybės įvertinimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių už mano gyvybės išgelbėjimą.
Jau ne vienas mano gelbėtojas yra apdovanotas. Aš padariau sąrašą visų savo gelbėtojų, aprašiau, kaip jie padėjo, priskaičiavau 35 žmones.
Ką galėčiau pasakyti, - nužudyti žmogų tada buvo taip paprasta. Įsivaizduokite – vienas žmogžudys galėjo nužudyti dešimtis, o gal šimtus žmonių, o kad išgelbėti vieno žydų vaiko gyvybę prireikė net 35 žmonių pastangų. Gelbėjimo darbas nebuvo paprastas – buvo sunkus, pavojingas. Žmonės rizikavo savo gyvybėmis, savo šeimos gerbūviu. Tai buvo tikri lietuvių tautos didvyriai, tautos dorovės žiedas tais sunkiais laikais...