Tekstas
Tekstas
JONAS BUDGINAS
ZUZANA BUDGINIENĖ
Prieš karą Vydmantų kaime, netoli Varnių, gyveno didelė Esteros ir Šliomos Kacų šeima. Kacai augino keturiolika vaikų, ūkininkavo. Estera Šneideraitė-Kacienė mirė 1939 m., po metų mirė ir jos vyras Šlioma Kacas. Vydmantuose gyveno ir Esteros Kacienės brolis Leiba Šneideris su žmona Cvija ir trimis vaikais. Dauguma šios didelės šeimos narių tapo genocido aukomis. Tačiau trys seserys Feiga, Ita ir Chana Kacaitės, brolis Šolomas ir senųjų Kacų anūkė Sara Buchaitė išliko gyvi. Prie to itin prisidėjo visų parapijiečių labai gerbiamas ir mylimas Varnių kunigas Juozapas Gasiūnas – jis pakrikštijo Kacų vaikus, visiems parūpino dokumentus lietuviškais vardais ir pavardėmis. Kunigui Gasiūnui tarpininkaujant, Kacų krikštatėviais ir gelbėtojais tapo šio krašto ūkininkai, kaimynai ir pažįstami. Feiga Kacaitė tapo Zita Povilionyte (vėliau – Sabaliauskienė), Ita – Terese Povilionyte (vėliau – Lileikienė), Chana – Jadvyga Povilionyte, Šolomas Kacas – Juozu Poviliūnu, o senųjų Kacų anūkė Sara Buchaitė – Aldona Povilionyte. Nors jaunieji Kacų šeimos nariai ir buvo pakrikštyti, vis tiek buvo persekiojami ir galiausi pateko į Telšių getą. Prieš geto likvidavimą seserys Feiga, Chana ir Ita Kacaitės bei jų brolis Šolomas pabėgo ir pradėjo slapstytis. Zitą (Feigą) Povilionytę-Sabaliauskienę priglaudė Stanislava ir Stanislovas Burbos, Teresę (Itą) Povilionytę-Lileikienę – Uršulės ir Vlado Šleževičių šeima, brolį Juozą Šolomą gelbėjo kaimynai Gintalai, patys turėję 10 vaikų, o Jadvygą (Chaną) Povilionytę – Šilų kaime gyvenę Stasys ir Juzė Adomavičiai, turėję 4 savo vaikus. Visi gelbėtojai žinojo, kad už žydų slapstymą gresia mirtis ne tik jiems patiems, bet ir jų vaikams, šeimos nariams, tačiau geraširdžiai žemaičių valstiečiai nesileido įbauginami, slėpė savo kaimynų Kacų vaikus, su kuriais gražiai bendravo prieškariu. Kai pasklisdavo kalbos, kad Šliomkos vaikai slapstosi, gelbėtojai juos išveždavo pas savo draugus arba pažįstamus. Keturis mėnesius Zita (Feiga) Kacaitė gyveno Barstėgų kaime pas Joną ir Zuzaną Budginus. Budginai turėjo daug vaikų ir tik vieną kambarį. Žibalo nebuvo, tad Zita prikapodavo daug ilgų skalų ir jomis pašviesdavo, kai Budginai kamaroje dirbdavo kokius nors darbus. Kamaroje Zita slėpdavosi ir nuo vokiečių, ir nuo baltaraiščių. Budginai buvo auksinės širdies, atnešdavo besislapstantiems kepalą duonos, lašinių. Zita kuklinosi, labai taupydavo duoną, kad tik liktų kitam kartui. Ir po karo seserys Kacaitės kurį laiką gyveno pas savo gelbėtojus, itin šiltai bendravo ir su Jonu, ir Zuzana Budginais bei jų vaikais, draugiškus ryšius su jais palaikė iki pat gyvenimo pabaigos.
ZUZANA BUDGINIENĖ
Prieš karą Vydmantų kaime, netoli Varnių, gyveno didelė Esteros ir Šliomos Kacų šeima. Kacai augino keturiolika vaikų, ūkininkavo. Estera Šneideraitė-Kacienė mirė 1939 m., po metų mirė ir jos vyras Šlioma Kacas. Vydmantuose gyveno ir Esteros Kacienės brolis Leiba Šneideris su žmona Cvija ir trimis vaikais. Dauguma šios didelės šeimos narių tapo genocido aukomis. Tačiau trys seserys Feiga, Ita ir Chana Kacaitės, brolis Šolomas ir senųjų Kacų anūkė Sara Buchaitė išliko gyvi. Prie to itin prisidėjo visų parapijiečių labai gerbiamas ir mylimas Varnių kunigas Juozapas Gasiūnas – jis pakrikštijo Kacų vaikus, visiems parūpino dokumentus lietuviškais vardais ir pavardėmis. Kunigui Gasiūnui tarpininkaujant, Kacų krikštatėviais ir gelbėtojais tapo šio krašto ūkininkai, kaimynai ir pažįstami. Feiga Kacaitė tapo Zita Povilionyte (vėliau – Sabaliauskienė), Ita – Terese Povilionyte (vėliau – Lileikienė), Chana – Jadvyga Povilionyte, Šolomas Kacas – Juozu Poviliūnu, o senųjų Kacų anūkė Sara Buchaitė – Aldona Povilionyte. Nors jaunieji Kacų šeimos nariai ir buvo pakrikštyti, vis tiek buvo persekiojami ir galiausi pateko į Telšių getą. Prieš geto likvidavimą seserys Feiga, Chana ir Ita Kacaitės bei jų brolis Šolomas pabėgo ir pradėjo slapstytis. Zitą (Feigą) Povilionytę-Sabaliauskienę priglaudė Stanislava ir Stanislovas Burbos, Teresę (Itą) Povilionytę-Lileikienę – Uršulės ir Vlado Šleževičių šeima, brolį Juozą Šolomą gelbėjo kaimynai Gintalai, patys turėję 10 vaikų, o Jadvygą (Chaną) Povilionytę – Šilų kaime gyvenę Stasys ir Juzė Adomavičiai, turėję 4 savo vaikus. Visi gelbėtojai žinojo, kad už žydų slapstymą gresia mirtis ne tik jiems patiems, bet ir jų vaikams, šeimos nariams, tačiau geraširdžiai žemaičių valstiečiai nesileido įbauginami, slėpė savo kaimynų Kacų vaikus, su kuriais gražiai bendravo prieškariu. Kai pasklisdavo kalbos, kad Šliomkos vaikai slapstosi, gelbėtojai juos išveždavo pas savo draugus arba pažįstamus. Keturis mėnesius Zita (Feiga) Kacaitė gyveno Barstėgų kaime pas Joną ir Zuzaną Budginus. Budginai turėjo daug vaikų ir tik vieną kambarį. Žibalo nebuvo, tad Zita prikapodavo daug ilgų skalų ir jomis pašviesdavo, kai Budginai kamaroje dirbdavo kokius nors darbus. Kamaroje Zita slėpdavosi ir nuo vokiečių, ir nuo baltaraiščių. Budginai buvo auksinės širdies, atnešdavo besislapstantiems kepalą duonos, lašinių. Zita kuklinosi, labai taupydavo duoną, kad tik liktų kitam kartui. Ir po karo seserys Kacaitės kurį laiką gyveno pas savo gelbėtojus, itin šiltai bendravo ir su Jonu, ir Zuzana Budginais bei jų vaikais, draugiškus ryšius su jais palaikė iki pat gyvenimo pabaigos.