Žydų gelbėtojai
Rupeikytė Kazimiera
JUOZAPAS BUTVIDAS
VERONIKA RUPEIKAITĖ
KAZIMIERA RUPEIKYTĖ
Jehošua Šochotas (g. 1933), nuo 1972-ųjų gyvenantis Izraelyje, 2004 metais lankė savo motinos Reizelės Šochotienės (1908–1986), brolio Chaimo Šochoto (1932–2001) ir savo gelbėtojus bei jų palikuonius, tebegyvenančius Telšių ir Plungės rajonuose. Šios kelionės metu Šochotas tikslino kaimų pavadinimus, savo gelbėtojų biografijos duomenis, o grįžęs parašė išsamius prisiminimus ir kreipėsi į muziejų, prašydamas pristatyti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimui daugelį žmonių, be kurių pagalbos Šochotų šeimai nebūtų išlikusi gyva.
Telšiškių Šochotų šeimos nariai buvo kalinami Rainių ir Gerulių stovyklose bei Telšių gete. Po Telšių geto likvidacijos 1941 gruodžio 23 dieną Reizelė Šochotienė su sūnumis Jehošua ir Chaimu slapstėsi, kol tos vietos buvo išvaduotos nuo vokiečių, t. y. iki 1944 metų spalio. Pagrindinė šeimos gelbėtoja per visą karą buvo vaikų auklė Domicėlė Pagojutė, ji rasdavo patikimus žmones, savo gimines arba gerus pažįstamus, jų pasiaukojamomis pastangomis Reizelė Šochotienė ir jos sūnūs išliko gyvi. Dauguma Šochotų gelbėtojų jau apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi , net 14 šios šeimos gelbėtojų Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.
Šiam apdovanojimui pristatomi ir dar trys Reizelės Šochotienės, jos sūnų Chaimo ir Jehošuos gelbėtojai Juozapas Butvidas, Veronika Rupeikaitė ir Kazimiera Rupeikytė, apie jų itin reikšmingą pagalbą liudija Izraelyje gyvenantis vienintelis šių dienų sulaukęs šios šeimos narys Jehošua Šochotas. Iš Jehošuos Šochoto prisiminimų: 1941 metų rudenį, kai dar egzistavo Telšių getas ir ūkininkams buvo leidžiama imti iš geto žydes darbams, kurį laiką palaikyti jas, o paskui grąžinti į getą, mano mama ir jos sesuo Lėja ieškojo vietos, į kurią būtų galima patekti legaliai, neva dirbti, bet paskui negrįžti, šeimininkams padėjus „darbininkėms“ pasislėpti. Tokią vietą jos rado Kalnėnų kaime pas Juozapą Butvidą. Šiame ūkyje su Juozapu šeimininkavo ir seserys Kazimiera ir Veronika Rupeikaitės. Mes, šeši Šochotų šeimos nariai: Reizelė Šochotienė, motinos sesuo Lėja Šif, senelė Riva Šif, senelės sesuo Šeinė Jofė, mano brolis Chaimas ir aš, Jehošua Šochotas, į Juozapo Butvido nuomotą ūkį Kalnėnų kaime atvykome 1941-ųjų lapkričio pradžioje. Be mūsų šešių, pas Butvidą slapstėsi dar 4 žydės: dvi pagyvenusios moterys ir moteris su mergaite, šiek tiek jaunesne už mane. Nei jų pavardžių, nei vardų neprisimenu. Dirbome, ką galėjome. Gyvenome atskirame vieno kambario, kuris kartu buvo ir virtuvė, namelyje. Visi miegojome ant grindų.
Gruodžio pabaigoje žydus laikę ūkininkai iš savo kaimų seniūnų gavo raštus, nurodančius žydus grąžinti į getą neva patikrinti sveikatos. Tokį raštą gavo ir Butvidas. Nors buvau dar vaikas, jaučiau tą baisią nuotaiką, tą tragišką situaciją, kurią patyrė mane supę žmonės. Riva ir Šeinė grįžo į getą. Jos buvo sušaudytos per geto likvidaciją. Lėja taip pat pasitraukė iš Butvido ūkio ir visą karą slapstėsi telšiškių Sofijos ir Antano Laurinaičių šeimoje. Pas Butvidą likome septyni žmonės, nors valdžios nurodymu turėjome grįžti į getą, bet tai reiškė mirtį. Suaugusieji atsisakė grįžti į getą. Šeimininkai patarė pasikrikštyti, esą gal krikštytų žydų žmogžudžiai nelies. Be to, krikštytiems būsią lengviau slapstytis. Kazimiera Rupeikaitė susitarė su mažosios Telšių bažnytėlės kunigu, kad mus pakrikštytų. Anksti rytą, dar buvo tamsu, tą dieną, kai buvo likviduojamas Telšių getas, mes, septyni žmonės, mūsų krikštatėvių Kazimieros Rupeikaitės ir Juozapo Butvido lydimi, atėjome pėsti į Telšius ir pro užpakalines duris įsmukome į bažnytėlę. Pasirodė kunigas. Smulkiai visos krikštynų procedūros nebeprisimenu. Atmintyje liko, kad krikštijo visus kartu. Baigęs krikštyti kunigas pasišalino. Išėjo ir mūsų krikštatėviai. Tuo metu lauke prašvito, tad mes bijojome išeiti iš bažnyčios. Lauke kas nors galėjo mus atpažinti. Beveik visą dieną praleidome tuščioje bažnyčioje, o sutemus grįžome pas Butvidą.
Karo metais Juozapo Butvido ir jo seserų Veronikos ir Kazimieros Rupeikaičių ūkyje gyveno ir samdoma darbininkė Zosė Šmitaitė (vėliau – Kęsminienė). Baigiantis 1941-iesiems ir 1942 metų sausį šio ūkio troboje slėpėsi dvi pagyvenusios ir viena jauna žydė su dukrele, o Reizelė Šochotienė su sūnumis Jehošua ir Chaimu slėpėsi linų prikrautoje jaujoje. Jaujoje Šochotai išbuvo apie 4 savaites, tik naktimis išeidavo į lauką, valgyti jiems atnešdavo Kazimiera Rupeikytė arba Zosė Šmitaitė. Vieną lemtingą dieną sumani ir greitos orientacijos Zosė Šmitaitė išgelbėjo Šochotų šeimą nuo tikros žūties.
Iš Jehošuos Šochoto prisiminimų: Likusios keturios žydės, kurios slapstėsi pas Butvidą, nežinojo, kad jaujoje slapstomės mes. Kažkas paskundė valdžiai, kad Butvidas slepia žydus. Atvažiavo baltaraiščiai ieškoti tų žydų. Viena iš pagyvenusių žydžių, pamačiusi baltaraištį, puolė bėgti į jaują slėptis. Baltaraištis puolė ją vytis. Zosė Šmitaitė, pamačiusi tai ir žinodama, kad jei bėganti žydė pateks į jaują, baltaraiščiai ras ir mus, staigiai susiorientavo, aplenkė besivejantį baltaraištį ir sulaikė žydę, o ši jau buvo spėjusi atidaryti jaujos duris. <...> Baltaraištis pasižiūrėjo pro praviras jaujos duris, pamatė, kad jauja pilna linų, ir nusivarė senąją žydę į pirkią. Baltaraiščiai rado ir jaunąją žydę su dukrele, tad visas keturias išsivežė į Telšius. Kur ir kada jos buvo sušaudytos, aš nežinau.
Tą lemtingą dieną tik per stebuklą likę gyvi Reizelė Šochotienė su sūnumis Jehošua ir Chaimu nusprendė, kad bus saugiau slapstysis atskirai. 1942-ųjų sausio pabaigoje Jehošuai buvo rastas prieglobstis Napoleono Šaulio šeimoje, o Chaimui – Darbuto šeimoje. 1942-ųjų gegužės viduryje Jehošua Šochotas trumpam vėl buvo atvestas pas Butvidą, o paskui Kazimiera Rupeikytė jį palydėjo į Telšius pas buvusią Šochotų vaikų auklę Domicėlę Pagojutę, ši jau buvos susitarusi su savo broliais Baltramiejumi ir Zenonu dėl tolesnio Jehošuos slapstymo. Jehošuai Šochotui 15 kartų teko keisti slapstymosi vietą, jo broliui Chaimui – šiek tiek mažiau, o Reizelei Šochotienei teko slapstytis net 22 vietose.
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Juozapas Butvidas, Veronika Rupeikaitė ir Kazimiera Rupeikytė, teikę prieglobstį ir visokeriopą pagalbą Reizelei Šochotienei ir jos sūnums Jehošuai ir Chaimui, kai jiems kasdien grėsė mirtinas pavojus būti sugautiems arba išduotiems.
VERONIKA RUPEIKAITĖ
KAZIMIERA RUPEIKYTĖ
Jehošua Šochotas (g. 1933), nuo 1972-ųjų gyvenantis Izraelyje, 2004 metais lankė savo motinos Reizelės Šochotienės (1908–1986), brolio Chaimo Šochoto (1932–2001) ir savo gelbėtojus bei jų palikuonius, tebegyvenančius Telšių ir Plungės rajonuose. Šios kelionės metu Šochotas tikslino kaimų pavadinimus, savo gelbėtojų biografijos duomenis, o grįžęs parašė išsamius prisiminimus ir kreipėsi į muziejų, prašydamas pristatyti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimui daugelį žmonių, be kurių pagalbos Šochotų šeimai nebūtų išlikusi gyva.
Telšiškių Šochotų šeimos nariai buvo kalinami Rainių ir Gerulių stovyklose bei Telšių gete. Po Telšių geto likvidacijos 1941 gruodžio 23 dieną Reizelė Šochotienė su sūnumis Jehošua ir Chaimu slapstėsi, kol tos vietos buvo išvaduotos nuo vokiečių, t. y. iki 1944 metų spalio. Pagrindinė šeimos gelbėtoja per visą karą buvo vaikų auklė Domicėlė Pagojutė, ji rasdavo patikimus žmones, savo gimines arba gerus pažįstamus, jų pasiaukojamomis pastangomis Reizelė Šochotienė ir jos sūnūs išliko gyvi. Dauguma Šochotų gelbėtojų jau apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi , net 14 šios šeimos gelbėtojų Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.
Šiam apdovanojimui pristatomi ir dar trys Reizelės Šochotienės, jos sūnų Chaimo ir Jehošuos gelbėtojai Juozapas Butvidas, Veronika Rupeikaitė ir Kazimiera Rupeikytė, apie jų itin reikšmingą pagalbą liudija Izraelyje gyvenantis vienintelis šių dienų sulaukęs šios šeimos narys Jehošua Šochotas. Iš Jehošuos Šochoto prisiminimų: 1941 metų rudenį, kai dar egzistavo Telšių getas ir ūkininkams buvo leidžiama imti iš geto žydes darbams, kurį laiką palaikyti jas, o paskui grąžinti į getą, mano mama ir jos sesuo Lėja ieškojo vietos, į kurią būtų galima patekti legaliai, neva dirbti, bet paskui negrįžti, šeimininkams padėjus „darbininkėms“ pasislėpti. Tokią vietą jos rado Kalnėnų kaime pas Juozapą Butvidą. Šiame ūkyje su Juozapu šeimininkavo ir seserys Kazimiera ir Veronika Rupeikaitės. Mes, šeši Šochotų šeimos nariai: Reizelė Šochotienė, motinos sesuo Lėja Šif, senelė Riva Šif, senelės sesuo Šeinė Jofė, mano brolis Chaimas ir aš, Jehošua Šochotas, į Juozapo Butvido nuomotą ūkį Kalnėnų kaime atvykome 1941-ųjų lapkričio pradžioje. Be mūsų šešių, pas Butvidą slapstėsi dar 4 žydės: dvi pagyvenusios moterys ir moteris su mergaite, šiek tiek jaunesne už mane. Nei jų pavardžių, nei vardų neprisimenu. Dirbome, ką galėjome. Gyvenome atskirame vieno kambario, kuris kartu buvo ir virtuvė, namelyje. Visi miegojome ant grindų.
Gruodžio pabaigoje žydus laikę ūkininkai iš savo kaimų seniūnų gavo raštus, nurodančius žydus grąžinti į getą neva patikrinti sveikatos. Tokį raštą gavo ir Butvidas. Nors buvau dar vaikas, jaučiau tą baisią nuotaiką, tą tragišką situaciją, kurią patyrė mane supę žmonės. Riva ir Šeinė grįžo į getą. Jos buvo sušaudytos per geto likvidaciją. Lėja taip pat pasitraukė iš Butvido ūkio ir visą karą slapstėsi telšiškių Sofijos ir Antano Laurinaičių šeimoje. Pas Butvidą likome septyni žmonės, nors valdžios nurodymu turėjome grįžti į getą, bet tai reiškė mirtį. Suaugusieji atsisakė grįžti į getą. Šeimininkai patarė pasikrikštyti, esą gal krikštytų žydų žmogžudžiai nelies. Be to, krikštytiems būsią lengviau slapstytis. Kazimiera Rupeikaitė susitarė su mažosios Telšių bažnytėlės kunigu, kad mus pakrikštytų. Anksti rytą, dar buvo tamsu, tą dieną, kai buvo likviduojamas Telšių getas, mes, septyni žmonės, mūsų krikštatėvių Kazimieros Rupeikaitės ir Juozapo Butvido lydimi, atėjome pėsti į Telšius ir pro užpakalines duris įsmukome į bažnytėlę. Pasirodė kunigas. Smulkiai visos krikštynų procedūros nebeprisimenu. Atmintyje liko, kad krikštijo visus kartu. Baigęs krikštyti kunigas pasišalino. Išėjo ir mūsų krikštatėviai. Tuo metu lauke prašvito, tad mes bijojome išeiti iš bažnyčios. Lauke kas nors galėjo mus atpažinti. Beveik visą dieną praleidome tuščioje bažnyčioje, o sutemus grįžome pas Butvidą.
Karo metais Juozapo Butvido ir jo seserų Veronikos ir Kazimieros Rupeikaičių ūkyje gyveno ir samdoma darbininkė Zosė Šmitaitė (vėliau – Kęsminienė). Baigiantis 1941-iesiems ir 1942 metų sausį šio ūkio troboje slėpėsi dvi pagyvenusios ir viena jauna žydė su dukrele, o Reizelė Šochotienė su sūnumis Jehošua ir Chaimu slėpėsi linų prikrautoje jaujoje. Jaujoje Šochotai išbuvo apie 4 savaites, tik naktimis išeidavo į lauką, valgyti jiems atnešdavo Kazimiera Rupeikytė arba Zosė Šmitaitė. Vieną lemtingą dieną sumani ir greitos orientacijos Zosė Šmitaitė išgelbėjo Šochotų šeimą nuo tikros žūties.
Iš Jehošuos Šochoto prisiminimų: Likusios keturios žydės, kurios slapstėsi pas Butvidą, nežinojo, kad jaujoje slapstomės mes. Kažkas paskundė valdžiai, kad Butvidas slepia žydus. Atvažiavo baltaraiščiai ieškoti tų žydų. Viena iš pagyvenusių žydžių, pamačiusi baltaraištį, puolė bėgti į jaują slėptis. Baltaraištis puolė ją vytis. Zosė Šmitaitė, pamačiusi tai ir žinodama, kad jei bėganti žydė pateks į jaują, baltaraiščiai ras ir mus, staigiai susiorientavo, aplenkė besivejantį baltaraištį ir sulaikė žydę, o ši jau buvo spėjusi atidaryti jaujos duris. <...> Baltaraištis pasižiūrėjo pro praviras jaujos duris, pamatė, kad jauja pilna linų, ir nusivarė senąją žydę į pirkią. Baltaraiščiai rado ir jaunąją žydę su dukrele, tad visas keturias išsivežė į Telšius. Kur ir kada jos buvo sušaudytos, aš nežinau.
Tą lemtingą dieną tik per stebuklą likę gyvi Reizelė Šochotienė su sūnumis Jehošua ir Chaimu nusprendė, kad bus saugiau slapstysis atskirai. 1942-ųjų sausio pabaigoje Jehošuai buvo rastas prieglobstis Napoleono Šaulio šeimoje, o Chaimui – Darbuto šeimoje. 1942-ųjų gegužės viduryje Jehošua Šochotas trumpam vėl buvo atvestas pas Butvidą, o paskui Kazimiera Rupeikytė jį palydėjo į Telšius pas buvusią Šochotų vaikų auklę Domicėlę Pagojutę, ši jau buvos susitarusi su savo broliais Baltramiejumi ir Zenonu dėl tolesnio Jehošuos slapstymo. Jehošuai Šochotui 15 kartų teko keisti slapstymosi vietą, jo broliui Chaimui – šiek tiek mažiau, o Reizelei Šochotienei teko slapstytis net 22 vietose.
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Juozapas Butvidas, Veronika Rupeikaitė ir Kazimiera Rupeikytė, teikę prieglobstį ir visokeriopą pagalbą Reizelei Šochotienei ir jos sūnums Jehošuai ir Chaimui, kai jiems kasdien grėsė mirtinas pavojus būti sugautiems arba išduotiems.