Žydų gelbėtojai
Kasperavičienė Marijona
MARIJONA KASPERAVIČIENĖ
IZIDORIUS KASPERAVIČIUS
MOTIEJUS KASPERAVIČIUS
VINCAS KASPERAVIČIUS
MARIJONA KASPERAVIČIŪTĖ
ONA KASPERAVIČIŪTĖ
Marijona ir Izidorius Kasperavičiai su sūnumis Motiejumi ir Vincu bei Izidoriaus Kasperavičiaus seserimis Marijona Kasperavičiūte ir Ona Kasperavičiūte prieškariu gyveno Trakų rajone, Jankovicų vienkiemyje. Šeima vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Kasperavičių name buvo įkurta pradžios mokykla, ją vaikystėje lankė Marijonos ir Izidoriaus Kasperavičių sūnūs ir aplinkinių kaimų valstiečių vaikai. Baigęs pradžios mokyklą Kasperavičių sūnus Motiejus mokėsi Onuškyje, o baigęs gimnaziją Aukštadvaryje įstojo į Trakų mokytojų seminariją ir ją baigė. Vincas baigė penkias klases ir liko ūkyje, padėjo tėvams ir tetoms ūkininkauti.
Kasperavičių žemė ribojosi su kaimynystėje gyvenusių žydų laukais, žydų vaikai lankė ir Kasperavičių name įsikūrusią mokyklą. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimui, varymui į getus ir žudynėms, dalis žydų pabėgo, slėpėsi miškuose išsikastose žeminėse. Kartą pas Kasperavičius gyvenęs giminaitis, ganydamas karves netoli Saloviškių ežero, netyčia aptiko žydų slėptuvę. Buvę kaimynai atėjo pas Kasperavičius prašyti, kad jų neišduotų ir sušelptų maistu ir drabužiais. Kasperavičiai buvo labai religingi, dvi kartu gyvenusios Izidoriaus Kasperavičiaus seserys Marijona ir Ona Kasperavičiūtės buvo vienuolės, tad jie negalėjo atsakyti į beviltišką padėtį patekusiems kaimynams. Pas Kasperavičius apsistojo Gausai, Plis, Elija Alpertas, Nachimovas ir kiti – iš viso 16 žydų. Jie turėjo miške ir žemines, tad pas Kasperavičius pasikeisdami nakvodavo po keturis, penkis, atgaudavo jėgas, būdavo pamaitinami. Kartais pas Kasperavičius užeidavo ir nepažįstami žydai iš Semeliškių, kuriems pasisekė išvengti egzekucijos 1941-ųjų rudenį. Ilgokai pas Kasperavičius gyveno kaimynų žydų Plisų dukra, ją pas juos atvedė kunigas Jakubauskas. Izidorius ir Marijona Kasperavičiai, jų sūnūs Motiejus ir Vincas, Izidoriaus seserys Marijona ir Ona Kasperavičiūtės dalydavosi viskuo, ką turėjo, ir įspėdavo apie gresiančius pavojus.
Iš Motiejaus Kasperavičiaus dukros Lionės Eugenijos Morgalis prisiminimų: Jankovicai – graži vietovė, supama ežerų. Prie vieno ežero buvo įsikūręs nemažas vadinamasis Žydų kaimas. Dabar jo nebėra. Prisimenu senelės, mes ją vadindavome baba, o senelį – dieduku, ir tėčio pasakojimus apie tą pasibaisėtiną karo periodą, kai vokiečiai pasklido po visą Lietuvą. Neaplenkė ir Jankovicų, nors atrodytų, vienkiemio prie miško niekas neras. Rado! Pasakojo, kai pamatė į jų namus ateinančius vokiečius, iš baimės drebėjo visos kūno ląsteles, bijojo, kad nerastų besislapstančių ir nepadegtų namų, bijojo ir dėl savo gyvybės, ir dėl vaikų. Reikėjo tvardytis, buvo daug bauginimų, nerimo... Kepdavo kiaušinienę su lašiniais ir maitindavo, nes puikiai suprato, kad alkani dar piktesni...
Kasperavičių šeima labai rizikavo ilgą laiką slapstydama žydus, pasklidus gandams, iškilo didžiulis pavojus visiems. Todėl Motiejui Kasperavičiui patarus, 1943 metais žydai pradėjo ieškoti ryšio su partizanais ir po kurio laiko pasitraukė pas juos, tačiau kartais vis dar užeidavo pas Kasperavičius, šie kaip ir anksčiau padėdavo jiems maistu ir drabužiais. 1944-ųjų vasarą naciams pasitraukus iš Lietuvos, Kasperavičių kaimynai žydai išėjo iš miško, daugelis grįžo į savo namus, kai kurie apsigyveno Trakuose, po kurio laiko beveik visi emigravo. Buvę Kasperavičių kaimynai Gausai ir Plisai apsigyveno JAV, kiti repatrijavo į Izraelį. Kartkartėmis Kasperavičių šeimą vis pasiekdavo išsigelbėjusių žydų padėkos laiškai.
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Marijona ir Izidorius Kasperavičiai, jų sūnūs Motiejus ir Vincas bei Izidoriaus Kasperavičiaus seserys Marijona ir Ona Kasperavičiūtės, rizikavę gyvybe ir gelbėję nacių okupuotoje Lietuvoje žydus.
IZIDORIUS KASPERAVIČIUS
MOTIEJUS KASPERAVIČIUS
VINCAS KASPERAVIČIUS
MARIJONA KASPERAVIČIŪTĖ
ONA KASPERAVIČIŪTĖ
Marijona ir Izidorius Kasperavičiai su sūnumis Motiejumi ir Vincu bei Izidoriaus Kasperavičiaus seserimis Marijona Kasperavičiūte ir Ona Kasperavičiūte prieškariu gyveno Trakų rajone, Jankovicų vienkiemyje. Šeima vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Kasperavičių name buvo įkurta pradžios mokykla, ją vaikystėje lankė Marijonos ir Izidoriaus Kasperavičių sūnūs ir aplinkinių kaimų valstiečių vaikai. Baigęs pradžios mokyklą Kasperavičių sūnus Motiejus mokėsi Onuškyje, o baigęs gimnaziją Aukštadvaryje įstojo į Trakų mokytojų seminariją ir ją baigė. Vincas baigė penkias klases ir liko ūkyje, padėjo tėvams ir tetoms ūkininkauti.
Kasperavičių žemė ribojosi su kaimynystėje gyvenusių žydų laukais, žydų vaikai lankė ir Kasperavičių name įsikūrusią mokyklą. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimui, varymui į getus ir žudynėms, dalis žydų pabėgo, slėpėsi miškuose išsikastose žeminėse. Kartą pas Kasperavičius gyvenęs giminaitis, ganydamas karves netoli Saloviškių ežero, netyčia aptiko žydų slėptuvę. Buvę kaimynai atėjo pas Kasperavičius prašyti, kad jų neišduotų ir sušelptų maistu ir drabužiais. Kasperavičiai buvo labai religingi, dvi kartu gyvenusios Izidoriaus Kasperavičiaus seserys Marijona ir Ona Kasperavičiūtės buvo vienuolės, tad jie negalėjo atsakyti į beviltišką padėtį patekusiems kaimynams. Pas Kasperavičius apsistojo Gausai, Plis, Elija Alpertas, Nachimovas ir kiti – iš viso 16 žydų. Jie turėjo miške ir žemines, tad pas Kasperavičius pasikeisdami nakvodavo po keturis, penkis, atgaudavo jėgas, būdavo pamaitinami. Kartais pas Kasperavičius užeidavo ir nepažįstami žydai iš Semeliškių, kuriems pasisekė išvengti egzekucijos 1941-ųjų rudenį. Ilgokai pas Kasperavičius gyveno kaimynų žydų Plisų dukra, ją pas juos atvedė kunigas Jakubauskas. Izidorius ir Marijona Kasperavičiai, jų sūnūs Motiejus ir Vincas, Izidoriaus seserys Marijona ir Ona Kasperavičiūtės dalydavosi viskuo, ką turėjo, ir įspėdavo apie gresiančius pavojus.
Iš Motiejaus Kasperavičiaus dukros Lionės Eugenijos Morgalis prisiminimų: Jankovicai – graži vietovė, supama ežerų. Prie vieno ežero buvo įsikūręs nemažas vadinamasis Žydų kaimas. Dabar jo nebėra. Prisimenu senelės, mes ją vadindavome baba, o senelį – dieduku, ir tėčio pasakojimus apie tą pasibaisėtiną karo periodą, kai vokiečiai pasklido po visą Lietuvą. Neaplenkė ir Jankovicų, nors atrodytų, vienkiemio prie miško niekas neras. Rado! Pasakojo, kai pamatė į jų namus ateinančius vokiečius, iš baimės drebėjo visos kūno ląsteles, bijojo, kad nerastų besislapstančių ir nepadegtų namų, bijojo ir dėl savo gyvybės, ir dėl vaikų. Reikėjo tvardytis, buvo daug bauginimų, nerimo... Kepdavo kiaušinienę su lašiniais ir maitindavo, nes puikiai suprato, kad alkani dar piktesni...
Kasperavičių šeima labai rizikavo ilgą laiką slapstydama žydus, pasklidus gandams, iškilo didžiulis pavojus visiems. Todėl Motiejui Kasperavičiui patarus, 1943 metais žydai pradėjo ieškoti ryšio su partizanais ir po kurio laiko pasitraukė pas juos, tačiau kartais vis dar užeidavo pas Kasperavičius, šie kaip ir anksčiau padėdavo jiems maistu ir drabužiais. 1944-ųjų vasarą naciams pasitraukus iš Lietuvos, Kasperavičių kaimynai žydai išėjo iš miško, daugelis grįžo į savo namus, kai kurie apsigyveno Trakuose, po kurio laiko beveik visi emigravo. Buvę Kasperavičių kaimynai Gausai ir Plisai apsigyveno JAV, kiti repatrijavo į Izraelį. Kartkartėmis Kasperavičių šeimą vis pasiekdavo išsigelbėjusių žydų padėkos laiškai.
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Marijona ir Izidorius Kasperavičiai, jų sūnūs Motiejus ir Vincas bei Izidoriaus Kasperavičiaus seserys Marijona ir Ona Kasperavičiūtės, rizikavę gyvybe ir gelbėję nacių okupuotoje Lietuvoje žydus.