Žydų gelbėtojai

     Kuomet Vievio gyventojai Volfas ir Rachelė Godrovai 1941 m. rugsėjį iš lietuvio policininko sužinojo, kad visi žydai artimiausiu metu bus deportuoti iš miestelio, jie nedelsdami pabėgo į netoliese esantį gerai jiems pažįstamo lenkų inžinieriaus Stanisławo Wicherto dvarą.
     Nepaisydamas pavojaus, S. Wichertas paslėpė pabėgėlius savo dvare, aprūpino juos maistu, malkomis ir rūpinosi visais jų poreikiais. Atsisakęs bet kokio atlygio, jis slėpė Godrovus aštuonis mėnesius, iki 1942 m. gegužės, kol sužinojo, kad į dvarą ketina atvykti du jo pusbroliai, nusiteikę prieš žydus.
     S. Wichertas susitarė su pažįstamu ūkininku Ignatijumi Karpavičiumi, kuris su savo žmona Zofija ir šešiais vaikais gyveno už 12 kilometrų, Zabarijos kaime (Vilniaus r.), kad jie priims į savo namus slapstymui Volfą ir Rachelę Godrovus.
     Nors Karpavičių šeimos padėtis buvo nelengva, jie šiltai priėmė Godrovus. Ignatijus Karpavičius buvo paruošęs slėptuvę ir sau, namo pašonėje, nes suvokė gręsiantį pavojų. Karpavičių šeima dalijosi su globotiniais savo menkais maisto ištekliais ir liepė vaikams svečių buvimą laikyti paslaptyje bei saugotis nepažįstamųjų, artėjančių prie jų namų. Tuo tarpu Stanislavas Wichertas ir toliau padėjo Karpavičiams, parūpindamas jiems ir jų globotiniams maisto bei kitų būtinų prekių.
     Vieną dieną, kai Rachelei labai suskaudo dantį, I. Karpavičius palydėjo ją ir jos vyrą pas odontologą, į nedidelę priverstinio darbo stovyklą netoli Vilniaus, saugomą žydų policininkų. Visų nuostabai, stovykloje Godrovai sutiko savo giminaičius – Chają ir Katrielį Šapirus. Sujaudintas artimųjų susitikimo, I. Karpavičius nedvejodamas pasiūlė prieglobstį ir Šapirams, neprašydamas jokio atlygio. Nakties metu Chaja ir Katrielis Šapirai išėjo iš stovyklos ir apsigyveno pas Karpavičius, kur prabuvo iki 1944 m. liepos, kol šią teritoriją nuo vokiečių išvadavo Raudonoji armija.
     Iš Danutos Jančiauskienės, Karpavičių anūkės, prisiminimų apie savo senelius: Kiek atsimenu iš savo tėčio Aleksandro ir tetos Stanislavos pasakojimų, seneliai buvo nepasiturintys ūkininkai. Augino daržoves ir prižiūrėjo nedidelį gyvulių ūkį. Iš to ir gyveno. Senelis labai mėgo klausytis radijo imtuvo ir vis svajodavo įsigyt geresnį. Šiltuoju metu laiku (pavasarį, vasarą) žydus slėpė bunkeryje, iškastame netoliese Karpavičių namų, prie miškelio, Zabarijos kaime, o rudens ir žiemos laikotarpiu žydai gyveno name įrengtoje slėptuvėje už vieno iš kambarių sienos. Nors seneliai patys gyveno nepasiturinčiai, bet buvo geros širdies ir labai stengėsi, kad globojamiems žydams netrūktų maisto, labai jais rūpindavosi. Nakties metu, kai buvo saugu, žydus išleisdavo iš bunkerio pasivaikščioti po netoliese esantį mišką. Karpavičių šeimos vaikai niekam nepasakojo, kad namuose slepia žydus, nors buvo daug besiteiraujančių. Vieną kartą senelių namuose lankėsi ir policininkai, matomai iš kažkur gavę informacijos dėl slapstomų žydų, bet viskas baigėsi laimingai. Po karo seneliai iš Zabarijos kaimo persikėlė gyventi į kitapus Neries upės esantį Grabijolų kaimą, kuris yra Vilniaus rajono teritorijoje, ir ten gyveno iki savo dienų pabaigos. Iki šių dienų išliko tik namo fragmentai. Pirmoji mirė senelė, o apie tai sužinoję žydai atvyko į laidotuves ir jos karstą iki kapų nešė ant rankų. Pasaulio Tautų Teisuolio medalį atvežė ir įteikė seneliui patys išgelbėtieji žydai. Tai įvyko iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, dar Lietuvai esant Sovietų sąjungos sudėtyje. Dabar medalis iš rankų į rankas keliauja per Karpavičių giminaičius. Kiekvienas norime prisiliesti prie šios istorijos ir labai didžiuojamės savo seneliais.
     Po karo Godrovų ir Šapirų šeimos emigravo į Izraelį.
     1990 m. sausio 17 d. Jad Vašem pripažino Pasaulio Tautų Teisuoliais Stanisławą Wichertą bei Ignatijų ir Zofiją Karpavičius (Ignacy Karpowicz, Zofia Karpowicz). Jad Vašem memorialinio instituto sprendimu jų vardus galima rasti Lenkijos Teisuolių sąraše.
     2026 m. Ignatijus ir Zofija Karpavičiai, nacių okupacijos metais padėję išgelbėti Volfui ir Rachelei Godrovams bei Chajai ir Katrieliui Šapiro, apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.