Žydų gelbėtojai
Krasnickas Jonas
JONAS KRASNICKAS
MARIJONA KRASNICKIENĖ
Alytaus rajone, Simne, prieš karą gyveno Mejeris Vainšteinas su žmona Ruhama ir keturiais sūnumis Jehuda, Josifu, Benjaminu ir Abeliu. 1941-ųjų birželio 22 dieną į Simną įsiveržė vokiečiai – prasidėjo žydų genocidas. 1941-ųjų rugpjūčio 22 dieną naciai su vietiniais pagalbininkais atrinko apie 100 jaunesnių, fiziškai stiprių Simno žydų ir išvežė į Alytų. Į šią grupę pateko ir Mejeris Vainšteinas su sūnumi Benjaminu. Juos sušaudė miške netoli Alytaus kalėjimo. Simne liko tik seni žydai ir moterys su vaikais. Rugsėjo 10 dieną likusiems žydams buvo įsakyta susirinkti į barakus, kuriuos buvo pasistatę rusų kareiviai. Suimtieji manė, kad iš ten juos veš į kitą miestą darbų, tačiau visus nuvarė į Pošnelės mišką ir sušaudė – 68 pagyvenusius vyrus, 197 moteris ir 149 vaikus. Tarp jų ir Abelio ir Josifo Vainšteinų motiną Ruhamą su broliuku Jehuda.
Keliems Simno žydams pavyko pasislėpti ir išvengti mirties. Pavyko ir Abeliui (vėliau Aba Gefenas) su jaunesniuoju broliu Josifu. Vaikinukus Simno gyventojai vadino Maksiukais. Vainšteinams gelbėtis padėjo Juknelevičių, Kazakevičių, Emartų, Krasnickų, Onos Matulevičienės, Šiupienių, Berčiūnų, Beinaravičių šeimos. Dauguma Abelio ir Josifo Vainšteinų gelbėtojų yra apdovanoti.
Šiais metais Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti pristatomos Zigmo ir Sabinos Emartų bei Jono ir Marės Krasnickų šeimos, taip pat Adomo ir Elenos Juknelevičių sūnus Jonas, karo metais gelbėję Simno žydus Abelį ir Josifą Vainšteinus.
Jonas ir Marė (Marijona) Krasnickai gyveno Kolonistų kaime, Alytaus rajone. Iš Albino Krasnicko prisiminimų: „Aš gyvenu toje pačioje sodyboje, kur slapstėsi du broliai, juos visi vadino Maksiukais. Aš juos labai gerai prisimenu. Vieną gražų rytą valgėme pusryčius. Tik staiga pamatėme kieme vokietį. Labai persigandome ir puolėme slėpti jaunesnįjį broliuką į užkrosnį. Tėvukas greitai uždengė jį suplyšusiais kailiniais, o vokietis viską apžiūrėjęs išvažiavo iš mūsų sodybos. Iš išgąsčio visi buvome apmirę, o Josifas net pajuodęs, dar kokią savaitę vaikščiojo kaip nesavas. Vyresniojo Maksiuko tuomet nebuvo. Jis ateidavo aplankyti brolio, pabūdavo ir vėl išeidavo. Vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo. Retkarčiais pernakvoja ir vėl išeina pas kitus žmones, bet nežinojome, pas ką jie daugiau slapstėsi, nes tėvukai mums nesakydavo, buvome dar per jauni.“
Jonas ir Marė (Marijona) Krasnickai 2018 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.
MARIJONA KRASNICKIENĖ
Alytaus rajone, Simne, prieš karą gyveno Mejeris Vainšteinas su žmona Ruhama ir keturiais sūnumis Jehuda, Josifu, Benjaminu ir Abeliu. 1941-ųjų birželio 22 dieną į Simną įsiveržė vokiečiai – prasidėjo žydų genocidas. 1941-ųjų rugpjūčio 22 dieną naciai su vietiniais pagalbininkais atrinko apie 100 jaunesnių, fiziškai stiprių Simno žydų ir išvežė į Alytų. Į šią grupę pateko ir Mejeris Vainšteinas su sūnumi Benjaminu. Juos sušaudė miške netoli Alytaus kalėjimo. Simne liko tik seni žydai ir moterys su vaikais. Rugsėjo 10 dieną likusiems žydams buvo įsakyta susirinkti į barakus, kuriuos buvo pasistatę rusų kareiviai. Suimtieji manė, kad iš ten juos veš į kitą miestą darbų, tačiau visus nuvarė į Pošnelės mišką ir sušaudė – 68 pagyvenusius vyrus, 197 moteris ir 149 vaikus. Tarp jų ir Abelio ir Josifo Vainšteinų motiną Ruhamą su broliuku Jehuda.
Keliems Simno žydams pavyko pasislėpti ir išvengti mirties. Pavyko ir Abeliui (vėliau Aba Gefenas) su jaunesniuoju broliu Josifu. Vaikinukus Simno gyventojai vadino Maksiukais. Vainšteinams gelbėtis padėjo Juknelevičių, Kazakevičių, Emartų, Krasnickų, Onos Matulevičienės, Šiupienių, Berčiūnų, Beinaravičių šeimos. Dauguma Abelio ir Josifo Vainšteinų gelbėtojų yra apdovanoti.
Šiais metais Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti pristatomos Zigmo ir Sabinos Emartų bei Jono ir Marės Krasnickų šeimos, taip pat Adomo ir Elenos Juknelevičių sūnus Jonas, karo metais gelbėję Simno žydus Abelį ir Josifą Vainšteinus.
Jonas ir Marė (Marijona) Krasnickai gyveno Kolonistų kaime, Alytaus rajone. Iš Albino Krasnicko prisiminimų: „Aš gyvenu toje pačioje sodyboje, kur slapstėsi du broliai, juos visi vadino Maksiukais. Aš juos labai gerai prisimenu. Vieną gražų rytą valgėme pusryčius. Tik staiga pamatėme kieme vokietį. Labai persigandome ir puolėme slėpti jaunesnįjį broliuką į užkrosnį. Tėvukas greitai uždengė jį suplyšusiais kailiniais, o vokietis viską apžiūrėjęs išvažiavo iš mūsų sodybos. Iš išgąsčio visi buvome apmirę, o Josifas net pajuodęs, dar kokią savaitę vaikščiojo kaip nesavas. Vyresniojo Maksiuko tuomet nebuvo. Jis ateidavo aplankyti brolio, pabūdavo ir vėl išeidavo. Vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo. Retkarčiais pernakvoja ir vėl išeina pas kitus žmones, bet nežinojome, pas ką jie daugiau slapstėsi, nes tėvukai mums nesakydavo, buvome dar per jauni.“
Jonas ir Marė (Marijona) Krasnickai 2018 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.
raktažodžiai: Žydų gelbėtojai Jonas Krasnickas Marė Marijona Krasnickienė Josifas Abelis Vainšteinas Simnas Aba Gefen Gefenas Kolonistai