Žydų gelbėtojai
Pietrik Antonina
ANTONINA PIETRIK ir VYTAUTAS KORSAKAS
Liudija Izraelis Gurvičius:
Mano vardas Izraelis Gurvičius (Izzy Gurwicz), gimiau 1932 m. birželio 18 d. Vilniuje. Mano vyresnysis brolis Abraomas (Allen) Gurvičius taip pat gimė Vilniuje, 1929 m. sausio 29 dieną. Mūsų tėvas Mošė Hirša Gurvičius, mama Bliuma Gurvič (mergautinė pavardė Treger), taip pat sesuo Debora Gurvič (gimė 1938 m. sausio 1d. Vilniuje) buvo nužudyti per Holokaustą 1943 – 1944 metais, neliko jokių jų pėdsakų. Manau, kad mano mama ir sesuo buvo nužudytos Panerių miške, netoli Vilniaus, o tėvas – Dachau.
Mano tėvai buvo gerai žinomi žmonės, sėkmingai vertėsi mėsos produktų verslu, buvo žinomi Vilniuje prekybininkai.
Mano brolis ir aš, augdami, turėjome viską – mūsų šeima buvo pasiturinti.
Tonia nebuvo žydė. Ji dirbo mano senelių namuose, o vėliau susituokus mano tėvams Tonia tapo jų vaikų aukle ir namų šeimininke. Gyvenome Arklių gatvėje, Vilniuje.
Kai gimėme aš ir Abraomas (Allen), Tonia augino mus nuo lopšio, pakeisdavo mūsų vystyklus, pamaitindavo, išmokė mus vaikščioti ir kalbėti. Aš ir brolis garbinome Tonią kaip mamą, todėl ir jos meilė mums buvo labai stipri. Tonia buvo taip atsidavusi mums, kad net neištekėjo per visą savo gyvenimą.
1941 metais naciams įžygiavus į Vilnių, po kelių mėnesių buvo įkurtas Vilniaus getas.
Su savimi galėjome pasiimti tik būtiniausius daiktus – drabužių pamainą ir patalynę, tiek, kiek galėjome panešti rankose. Visas namų ūkis liko Tonios rūpesčiui.
Tonia be galo mylėjo mano trijų su puse metukų sesutę Deborą, negalėjo su ja išsiskirti. Mano mama buvo nenusakomai laiminga, palikdama Deborą Tonios globai.
Būnant gete jau kelis mėnesius, gavome žinią, kad lietuvių policija suėmė Tonią ir Deborą.
Tonia turėjo tvirtybės įtikinti policiją, kad ji įsivaikino Deborą, ir kad jie turėtų bent atiduoti mergaitę jos tikrajai motinai, kuri buvo gete. Ir kažkokiu stebuklingu būdu Tonia buvo paleista, o Debora buvo grąžinta į savo šeimą, į getą.
1941–1942 metais, iki Vilniaus geto likvidavimo 1943 metų rugsėjį, Tonai kasdien aprūpindavo mus būtiniausiais daiktais, maistu ir drabužiais, ji suteikė mums viltį ir meldėsi už mus. Kad galėtume išsilaikyti, tėvas primygtinai prašė Tonios parduoti ką nors iš mūsų turto, bet Tonia atsisakė tą padaryti. Vietoj to įsidarbino skalbėja.
Per visą 1941-1943 metų laikotarpį Vytautas, jos 25 metų sūnėnas, nuolat lankydavosi mūsų namuose. Jis buvo našlaitis ir augo mūsų šeimoje. Vytautas buvo aukšto intelekto jaunuolis, studijavo mediciną Vilniaus universitete. Tai buvo žmogus, kuriuo Tonia ir mano tėvai galėjo pasitikėti. Toniai jis visuomet būdavo atrama, kai ji pasilikdavo viena.
Per geto likvidavimą 1943 m. rugsėjį mes 35 dienas slapstėmės Strašūno gatvės namo rūsyje, be tekančio vandens ir maisto. Sąlygos rūsyje buvo nepakeliamos.
Per pirmąsias 10 dienų rūsyje mano brolis Abraomas kartu su dar dviem vyrais nusprendė pabėgti iš geto naktį ir kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjo patekti pas Tonią. Ji labai apsidžiaugė ir įrengė jam slėptuvę spintoje. Tonia iš karto susisiekė su Vytautu, kuris kartu su Abraomu sugalvojo planą, kaip išlaisvinti visą mūsų šeimą.
Vytautas turėjo ryšių su lietuviais, kurie už tam tikrą pinigų sumą sutiko padėti organizuoti slaptą susitikimą. Tačiau per kažkokį nesusipratimą Vyto pagalbininką naktį pagavo ir nušovė lietuvių ir ukrainiečių policininkai.
Praėjus dar 25 dienoms mūsų slėptuvė buvo aptikta ir 110 vyrų, moterų ir įvairaus amžių vaikų buvo nusiųsti į Gestapo kalėjimą, kur juos sumušė ir atėmė viską, ką jie turėjo. SS karininkas Bruno Kittel asmeniškai atliko „selekciją“: moterys – į kairę, į Panerius (sušaudyti), vyrai – į dešinę. Buvau vienuolikos, bet aukšto ūgio, ir patekau „dešinėn“, kartu su savo tėvu.
Mus visus nugabeno į karinės technikos remonto darbo stovyklą, vadinamą H.K.P., esančią Vilniaus pakraštyje. Ten buvo laikomi keli šimtai žydų, kurie vis dar buvo reikalingi Vokietijos karo tikslams. Atvykęs į stovyklą, tėvas susisiekė su Tonia, iš kurios sužinojo, kad mano brolis Abraomas buvo gyvas ir slapstėsi pas Tonią. Tonia maldavo mane pabėgti ir ateiti pas ją. Ji buvo pasiruošusi mane gelbėti.
Man pavyko pabėgti iš H.K.P. darbo stovyklos, tikėjau, kad Tonia mane priims. Tonia paslėpė mus abu spintoje, kur mes sėdėdavome dieną ir naktį, kol Vilnius buvo išvaduotas 1944 metų vasarą.
Vytautas nuolat susitikdavo su Tonia, parūpino mums su Abraomu netikrus gimimo dokumentus – tam atvejui, jei mus pagautų. Nors pati Tonia buvo beraštė, ji mums nuolat atnešdavo laikraščių, ir aš labai gerai prisimenu laikraštyje lenkų kalba, pirmame puslapyje, iliustraciją, vaizduojančia pakartą ant medžio moterį ne žydę, su lentele ant krūtinės: „Tai kaina, kurią tu sumokėsi už žydų slėpimą ar pagalbą žydams – Ar nori, kad kitą kartą čia būtum tu?“. Tonia paprašė, kad aš jai perskaityčiau. Aš tą padariau, ir ji man pasakė: „Vokietijos armija neturi tokios galios, kad atimtų iš manęs mano vaikus“.
Po išvadavimo, nuo 1944 iki 1946 metų, mes buvome Vilniuje, o vėliau kaip Lenkijos piliečiai išvykome į Lenkiją – Tonia, Abraomas ir aš. Susisiekėme su giminėmis Pietų Afrikoje, kurie iš karto ėmėsi veiklos ir organizavo Toniai, Abraomui ir man dokumentus, reikalingus nuolat gyventi Pietų Afrikoje. Tačiau Lenkijos vyriausybė atsisakė išduoti Toniai išvykimo vizą, pagrįsdama savo sprendimą tuo, kad ji buvo ne žydė. Tonia nuo šių pergyvenimų ir rūpesčių susirgo širdies angina. Po to, kai atvykome į Pietų Afriką, aš dariau viską, kad Toniai leistų išvykti, bet, deja, buvo per vėlu. 1956 metais gavome laišką, kad Tonia mirė Lenkijoje, Lodzės mieste.
Ryšius su Vytautu mes praradome 1944 metais, po išvadavimo. Galvojome, kad jį nužudė. Tačiau nenuleidome rankų, tęsėme paieškas ir, padedant Lenkijos Raudonajam Kryžiui, 1974 metais jį susiradome.
Jo sveikata buvo labai prasta. Vytautas labai blogai matė – patirto per karą sužeidimo pasekmė, ir buvo beprarandąs klausą. Tačiau, pasikeitus padėčiai Rytų Europoje, mums pavyko gauti jam vizą, kad jis iš TSRS, Vilniaus atvyktų pas mus į Pietų Afriką. Pagrindinis tikslas buvo, žinoma, išreikšti mūsų didžiausią dėkingumą šiam išskirtiniam žmogui: už jo pagalbą Toniai, už mūsų gyvybių išgelbėjimą. Kelis metus susirašinėjome, ir žinojome viską apie jo silpstančias akis, girdėjimo problemas, prastėjančią sveikatą. Pietų Afrikoje mes jam organizavome gydytojų pagalbą, oftalmologinę operaciją. Vytautas turi žmoną, sūnų ir du anūkus.
Deja, viso to, ką papasakojau, negaliu aprašyti smulkiau. Per daug skaudu dar kartą pergyventi geto ir Holokausto įvykius, leisti kelių dešimčių metų senumo prisiminimams sugrįžti į mūsų gyvenimus.
Noriu užbaigti šį rašinį tokiais žodžiais:
Vytautas Korsakas – dydis Vilniaus vyras, ir aš visada jausiu jam didelę pagarbą. Jo asmeninė auka niekada nebus užmiršta, ir niekada negali būti atlyginta.
Tonia, kurios nuotrauką aš visą savo gyvenimą nešiojuosi su savimi, liks mano ir mūsų šeimos širdyse Šventąja Teisuole. Te ilsisi jos brangi mums siela ramybėje amžinai.
Liudija Izraelis Gurvičius:
Mano vardas Izraelis Gurvičius (Izzy Gurwicz), gimiau 1932 m. birželio 18 d. Vilniuje. Mano vyresnysis brolis Abraomas (Allen) Gurvičius taip pat gimė Vilniuje, 1929 m. sausio 29 dieną. Mūsų tėvas Mošė Hirša Gurvičius, mama Bliuma Gurvič (mergautinė pavardė Treger), taip pat sesuo Debora Gurvič (gimė 1938 m. sausio 1d. Vilniuje) buvo nužudyti per Holokaustą 1943 – 1944 metais, neliko jokių jų pėdsakų. Manau, kad mano mama ir sesuo buvo nužudytos Panerių miške, netoli Vilniaus, o tėvas – Dachau.
Mano tėvai buvo gerai žinomi žmonės, sėkmingai vertėsi mėsos produktų verslu, buvo žinomi Vilniuje prekybininkai.
Mano brolis ir aš, augdami, turėjome viską – mūsų šeima buvo pasiturinti.
Tonia nebuvo žydė. Ji dirbo mano senelių namuose, o vėliau susituokus mano tėvams Tonia tapo jų vaikų aukle ir namų šeimininke. Gyvenome Arklių gatvėje, Vilniuje.
Kai gimėme aš ir Abraomas (Allen), Tonia augino mus nuo lopšio, pakeisdavo mūsų vystyklus, pamaitindavo, išmokė mus vaikščioti ir kalbėti. Aš ir brolis garbinome Tonią kaip mamą, todėl ir jos meilė mums buvo labai stipri. Tonia buvo taip atsidavusi mums, kad net neištekėjo per visą savo gyvenimą.
1941 metais naciams įžygiavus į Vilnių, po kelių mėnesių buvo įkurtas Vilniaus getas.
Su savimi galėjome pasiimti tik būtiniausius daiktus – drabužių pamainą ir patalynę, tiek, kiek galėjome panešti rankose. Visas namų ūkis liko Tonios rūpesčiui.
Tonia be galo mylėjo mano trijų su puse metukų sesutę Deborą, negalėjo su ja išsiskirti. Mano mama buvo nenusakomai laiminga, palikdama Deborą Tonios globai.
Būnant gete jau kelis mėnesius, gavome žinią, kad lietuvių policija suėmė Tonią ir Deborą.
Tonia turėjo tvirtybės įtikinti policiją, kad ji įsivaikino Deborą, ir kad jie turėtų bent atiduoti mergaitę jos tikrajai motinai, kuri buvo gete. Ir kažkokiu stebuklingu būdu Tonia buvo paleista, o Debora buvo grąžinta į savo šeimą, į getą.
1941–1942 metais, iki Vilniaus geto likvidavimo 1943 metų rugsėjį, Tonai kasdien aprūpindavo mus būtiniausiais daiktais, maistu ir drabužiais, ji suteikė mums viltį ir meldėsi už mus. Kad galėtume išsilaikyti, tėvas primygtinai prašė Tonios parduoti ką nors iš mūsų turto, bet Tonia atsisakė tą padaryti. Vietoj to įsidarbino skalbėja.
Per visą 1941-1943 metų laikotarpį Vytautas, jos 25 metų sūnėnas, nuolat lankydavosi mūsų namuose. Jis buvo našlaitis ir augo mūsų šeimoje. Vytautas buvo aukšto intelekto jaunuolis, studijavo mediciną Vilniaus universitete. Tai buvo žmogus, kuriuo Tonia ir mano tėvai galėjo pasitikėti. Toniai jis visuomet būdavo atrama, kai ji pasilikdavo viena.
Per geto likvidavimą 1943 m. rugsėjį mes 35 dienas slapstėmės Strašūno gatvės namo rūsyje, be tekančio vandens ir maisto. Sąlygos rūsyje buvo nepakeliamos.
Per pirmąsias 10 dienų rūsyje mano brolis Abraomas kartu su dar dviem vyrais nusprendė pabėgti iš geto naktį ir kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjo patekti pas Tonią. Ji labai apsidžiaugė ir įrengė jam slėptuvę spintoje. Tonia iš karto susisiekė su Vytautu, kuris kartu su Abraomu sugalvojo planą, kaip išlaisvinti visą mūsų šeimą.
Vytautas turėjo ryšių su lietuviais, kurie už tam tikrą pinigų sumą sutiko padėti organizuoti slaptą susitikimą. Tačiau per kažkokį nesusipratimą Vyto pagalbininką naktį pagavo ir nušovė lietuvių ir ukrainiečių policininkai.
Praėjus dar 25 dienoms mūsų slėptuvė buvo aptikta ir 110 vyrų, moterų ir įvairaus amžių vaikų buvo nusiųsti į Gestapo kalėjimą, kur juos sumušė ir atėmė viską, ką jie turėjo. SS karininkas Bruno Kittel asmeniškai atliko „selekciją“: moterys – į kairę, į Panerius (sušaudyti), vyrai – į dešinę. Buvau vienuolikos, bet aukšto ūgio, ir patekau „dešinėn“, kartu su savo tėvu.
Mus visus nugabeno į karinės technikos remonto darbo stovyklą, vadinamą H.K.P., esančią Vilniaus pakraštyje. Ten buvo laikomi keli šimtai žydų, kurie vis dar buvo reikalingi Vokietijos karo tikslams. Atvykęs į stovyklą, tėvas susisiekė su Tonia, iš kurios sužinojo, kad mano brolis Abraomas buvo gyvas ir slapstėsi pas Tonią. Tonia maldavo mane pabėgti ir ateiti pas ją. Ji buvo pasiruošusi mane gelbėti.
Man pavyko pabėgti iš H.K.P. darbo stovyklos, tikėjau, kad Tonia mane priims. Tonia paslėpė mus abu spintoje, kur mes sėdėdavome dieną ir naktį, kol Vilnius buvo išvaduotas 1944 metų vasarą.
Vytautas nuolat susitikdavo su Tonia, parūpino mums su Abraomu netikrus gimimo dokumentus – tam atvejui, jei mus pagautų. Nors pati Tonia buvo beraštė, ji mums nuolat atnešdavo laikraščių, ir aš labai gerai prisimenu laikraštyje lenkų kalba, pirmame puslapyje, iliustraciją, vaizduojančia pakartą ant medžio moterį ne žydę, su lentele ant krūtinės: „Tai kaina, kurią tu sumokėsi už žydų slėpimą ar pagalbą žydams – Ar nori, kad kitą kartą čia būtum tu?“. Tonia paprašė, kad aš jai perskaityčiau. Aš tą padariau, ir ji man pasakė: „Vokietijos armija neturi tokios galios, kad atimtų iš manęs mano vaikus“.
Po išvadavimo, nuo 1944 iki 1946 metų, mes buvome Vilniuje, o vėliau kaip Lenkijos piliečiai išvykome į Lenkiją – Tonia, Abraomas ir aš. Susisiekėme su giminėmis Pietų Afrikoje, kurie iš karto ėmėsi veiklos ir organizavo Toniai, Abraomui ir man dokumentus, reikalingus nuolat gyventi Pietų Afrikoje. Tačiau Lenkijos vyriausybė atsisakė išduoti Toniai išvykimo vizą, pagrįsdama savo sprendimą tuo, kad ji buvo ne žydė. Tonia nuo šių pergyvenimų ir rūpesčių susirgo širdies angina. Po to, kai atvykome į Pietų Afriką, aš dariau viską, kad Toniai leistų išvykti, bet, deja, buvo per vėlu. 1956 metais gavome laišką, kad Tonia mirė Lenkijoje, Lodzės mieste.
Ryšius su Vytautu mes praradome 1944 metais, po išvadavimo. Galvojome, kad jį nužudė. Tačiau nenuleidome rankų, tęsėme paieškas ir, padedant Lenkijos Raudonajam Kryžiui, 1974 metais jį susiradome.
Jo sveikata buvo labai prasta. Vytautas labai blogai matė – patirto per karą sužeidimo pasekmė, ir buvo beprarandąs klausą. Tačiau, pasikeitus padėčiai Rytų Europoje, mums pavyko gauti jam vizą, kad jis iš TSRS, Vilniaus atvyktų pas mus į Pietų Afriką. Pagrindinis tikslas buvo, žinoma, išreikšti mūsų didžiausią dėkingumą šiam išskirtiniam žmogui: už jo pagalbą Toniai, už mūsų gyvybių išgelbėjimą. Kelis metus susirašinėjome, ir žinojome viską apie jo silpstančias akis, girdėjimo problemas, prastėjančią sveikatą. Pietų Afrikoje mes jam organizavome gydytojų pagalbą, oftalmologinę operaciją. Vytautas turi žmoną, sūnų ir du anūkus.
Deja, viso to, ką papasakojau, negaliu aprašyti smulkiau. Per daug skaudu dar kartą pergyventi geto ir Holokausto įvykius, leisti kelių dešimčių metų senumo prisiminimams sugrįžti į mūsų gyvenimus.
Noriu užbaigti šį rašinį tokiais žodžiais:
Vytautas Korsakas – dydis Vilniaus vyras, ir aš visada jausiu jam didelę pagarbą. Jo asmeninė auka niekada nebus užmiršta, ir niekada negali būti atlyginta.
Tonia, kurios nuotrauką aš visą savo gyvenimą nešiojuosi su savimi, liks mano ir mūsų šeimos širdyse Šventąja Teisuole. Te ilsisi jos brangi mums siela ramybėje amžinai.