Žydų gelbėtojai
Puras Aleksandras
ALEKSANDRAS PURAS
VINCAS PURAS
Aleksandras Puras vokiečių okupacijos metais palaikė ryšius su Kauno geto pogrindininkais, atnešdavo į getą maisto produktų. Kauno geto gaisrininkų komandos viršininko Maksimo Abramovičiaus (Abramovo) paprašytas, A. Puras suorganizavo slėptuvę Veršvose (šalia Vilijampolės), Kazimiero Preišogalavičiaus žemėse, netoli šio sodybos. 1944 m. pradžioje dar viena slėptuvė buvo įrengta Netonių kaime (Kauno r.), Aleksandro brolio Vinco Puro šeimos kluone. Nuo 1943 m. rudens iki išsivadavimo 1944 m. liepos mėn. slėptuvėse slapstėsi Maksimas Abramovičius su žmona Jevgenija, Hiršas Levinas, Simonas Kaplanas su žmona, Fira Kupric, Pilvinskas ir keletas kitų. Abi Purų šeimos parūpindavo savo globotiniams maisto ir kitų būtiniausių daiktų. Per Aleksandrą Purą taip pat buvo palaikomas ryšys tarp besislapstančiųjų ir likusių gete.
Gelbėjimą dar labiau apsunkino karui besibaigiant Vinco ir Justinos Purų namuose štabą įsirengę besitraukiantys vokiečiai. Tuo laikotarpiu nunešti maistą į slėptuvę buvo ypatingai sunku, tačiau nepaisant pavojaus, maistas globotinius vis tiek pasiekdavo.
1993 m. Aleksandras ir Vincas Purai buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
VINCAS PURAS
Aleksandras Puras vokiečių okupacijos metais palaikė ryšius su Kauno geto pogrindininkais, atnešdavo į getą maisto produktų. Kauno geto gaisrininkų komandos viršininko Maksimo Abramovičiaus (Abramovo) paprašytas, A. Puras suorganizavo slėptuvę Veršvose (šalia Vilijampolės), Kazimiero Preišogalavičiaus žemėse, netoli šio sodybos. 1944 m. pradžioje dar viena slėptuvė buvo įrengta Netonių kaime (Kauno r.), Aleksandro brolio Vinco Puro šeimos kluone. Nuo 1943 m. rudens iki išsivadavimo 1944 m. liepos mėn. slėptuvėse slapstėsi Maksimas Abramovičius su žmona Jevgenija, Hiršas Levinas, Simonas Kaplanas su žmona, Fira Kupric, Pilvinskas ir keletas kitų. Abi Purų šeimos parūpindavo savo globotiniams maisto ir kitų būtiniausių daiktų. Per Aleksandrą Purą taip pat buvo palaikomas ryšys tarp besislapstančiųjų ir likusių gete.
Gelbėjimą dar labiau apsunkino karui besibaigiant Vinco ir Justinos Purų namuose štabą įsirengę besitraukiantys vokiečiai. Tuo laikotarpiu nunešti maistą į slėptuvę buvo ypatingai sunku, tačiau nepaisant pavojaus, maistas globotinius vis tiek pasiekdavo.
1993 m. Aleksandras ir Vincas Purai buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.