Rescuers of Jews
Beržinskienė Viktorija
ATSKIRI EPIZODAI IŠ PANEMUNĖS
S.Finkelbrandienė
biologijos mokslų kandidatė, docentė
Apsigyvenę Panemunėje, mes su vaiku kartą stovėjome eilėje pieninėje. Staiga išgirdome vadinant vaiką vardu. Prie mūsų pribėgo buvusi vaiko auklė Ona Demereckytė. Vaikas labai nudžiugo, bet mes apstulbome iš baimės. Koks neapdairumas pavadinti vaiką, visiems girdint, žydišku vardu. Be to, kas gali žinoti, kokiu keliu eina pati Ona? Gal, pasikalbėjusi su mumis, nueis ir praneš? Tačiau ilgai galvoti nebuvo laiko. Ona stovėjo ir nuoširdžiai džiaugėsi vaiku. Turėjome rizikuoti. Nusivedėme ją į savo namus ir papasakojome visą savo istoriją. Ilgai kalbėjomės. Ona, iš savo pusės, taip pat daug ko mums pasakojo. Neseniai įvykę masiniai sušaudymai sukėlė visų dorų lietuvių pasipiktinimą. Ona kartu su mumis apraudojo žuvusius mūsų šeimos narius, ir, kai atsisveikinome, pajutome, jog turime dar vieną bičiulę. Ji tarnavo Panemunėje kartu su kita buvusia mano vaiko aukle Maryte Dapkute. Jos abidvi dažnai atsilankydavo pas mus ir vaikui šį tą atnešdavo. Vaikas jomis labai džiaugdavosi ne vien dėl lauktuvių. Jų akivaizdoje jis galėdavo nesivaržyti, jautėsi laisvai. Jos mums padėjo palaikyti ryšius su Žemaitytėmis ir Beržinskais.
... Raseiniuose gyveno trys seserys Žemaitytės. Jos buvo netekėjusios, turėjo savo namą, sodą, laikė pora karvių ir taip ūkiškai tvarkėsi. Jos buvo geros mano vyro sesers pažįstamos, iš kurių tikėjomės pagalbos.
Susižinojusios per Oną, kad mes gyvos ir esame Panemunėje, Žemaitytės, kai tik pasitaikydavo proga, mums atsiųsdavo lašinių, duonos ir kitko. Tai buvo mums labai svarbi materialinė parama, ypač pirmaisiais mūsų gyvenimo Panemunėje metais. Tačiau dar didesnę reikšmę mums turėjo jų moralinė pagalba. Jautėme, kad mes ne vienišos, kad geriausieji Lietuvos žmonės smerkia hitlerininkus bei jų pakalikus ir aktyviai padeda fašizmo aukoms.
Be Raseiniuose gyvenusių seserų Žemaityčių, dar buvo ir ketvirtoji sesuo, ištekėjusi už Beržinsko ir gyvenusi su savo šeima kaime netoli miestelio. Vieną gražią dieną, sekmadienį, mūsų lūšnoje atsilankė Beržinskas.
Jis susirūpino mūsų likimu. Nežinojome kaip džiaugtis ir kaip jam dėkoti. Gavome tada sviesto, lašinių, miltų. Buvome aprūpinti produktais ilgesniam laikui.
Išvykdamas Beržinskas mums sakė: „Jeigu jums čia grės pavojus, prisiminkite mus“. Beržinsko pasiūlymu man teko vėliau pasinaudoti. 1943 metų pavasarį, po savo pralaimėjimo ties Stalingradu, hitlerininkai, paskelbę „totalinę mobilizaciją“, pradėjo gaudyti jaunus vyrus ir merginas tiesiog gatvėse, eilėse, kur tik pasitaikydavo ir, siųsdavo juos katorginiams darbams į Vokietiją. Nuotaika buvo paniška, jauni žmonės bijodavo net iš namų išeiti. Ona Demereckytė tada ruošėsi išvykti į Raseinius ir pasiūlė man prisidėti prie jos. Sutikau. Raseiniuose turėjau apsistoti pas Žemaitytes ir pagyventi kurį laiką, kol atvažiuos Beržinskas manęs paimti. Šiame Žemaitijos miestelyje aš prieš karą mokytojavau, kai kas galėjo mane pažinti. Pas Žemaitytes aš atvykau temstant ir pas jas gyvenau, niekam nematant ir nežinant, kelias dienas, kol atvažiavo Beržinskas. Beržinskų namuose išbuvau visą vasarą ir rudenį. Teisybę apie mane žinojo tik Beržinskas su žmona ir vyresnioji duktė Bronė. Jaučiaus pas juos kaip šeimos narys. Gaudynėms aprimus, vėl grįžau į Panemunę, kupina beribio dėkingumo ir šilčiausių jausmų Beržinskams, Žemaitytėms.
...Tai buvo 1944 metais, anksti pavasarį. Parėjau namo iš darbo. Kalbamės. Klausiu vaiką apie dienos įvykius. Jis pasakoja, kad, bežaidžiant turgaus aikštėje su kitais vaikais, prie jo priėjo vyriškis ir jį užkalbino. Klausė jo vardo, pavardės ir kur gyvena.Vaikas pasakė, kad jis Benutis Širvelis, gyvena Vaidoto gatvėje, 70. Vyriškis pasitraukė.
Vėlaiu sužinojau, kad tą dieną gete įvyko vienas baisiausių okupacijos metų nusikaltimų – Vaikų akcija. Hitleriniai budeliai ir jų pakalikai ėjo iš namų į namus, iš visų slėptuvių išgaudė vaikus, plėšė kūdikius iš motinos rankų ir tūkstančius jų išvežė sušaudyti. Kai kas iš nelaimingųjų vaikų paspruko ir beviltiškai klaidžiojo po miestą. Gestapininkai juos gaudė. Matyti, vienam iš jų pasirodė įtartinas ir mano vaiko veidelis. Galvoju apie tų nelaimingųjų vaikų likimą, ir šiurpas mane krato. Ir tuo pačiu metu širdyje kyla neapsakomas dėkingumas visiems tiems, kurie, nepaisydami didelio pavojaus, tamsiomis hitlerinės okupacijos dienomis išliko tikrais žmonėmis, kurių dėka buvo išgelbėtas ir mano vaikas.
Iš „Ir be ginklo kariai“. Sud. S. Binkienė. Vilnius, 1967
S.Finkelbrandienė
biologijos mokslų kandidatė, docentė
Apsigyvenę Panemunėje, mes su vaiku kartą stovėjome eilėje pieninėje. Staiga išgirdome vadinant vaiką vardu. Prie mūsų pribėgo buvusi vaiko auklė Ona Demereckytė. Vaikas labai nudžiugo, bet mes apstulbome iš baimės. Koks neapdairumas pavadinti vaiką, visiems girdint, žydišku vardu. Be to, kas gali žinoti, kokiu keliu eina pati Ona? Gal, pasikalbėjusi su mumis, nueis ir praneš? Tačiau ilgai galvoti nebuvo laiko. Ona stovėjo ir nuoširdžiai džiaugėsi vaiku. Turėjome rizikuoti. Nusivedėme ją į savo namus ir papasakojome visą savo istoriją. Ilgai kalbėjomės. Ona, iš savo pusės, taip pat daug ko mums pasakojo. Neseniai įvykę masiniai sušaudymai sukėlė visų dorų lietuvių pasipiktinimą. Ona kartu su mumis apraudojo žuvusius mūsų šeimos narius, ir, kai atsisveikinome, pajutome, jog turime dar vieną bičiulę. Ji tarnavo Panemunėje kartu su kita buvusia mano vaiko aukle Maryte Dapkute. Jos abidvi dažnai atsilankydavo pas mus ir vaikui šį tą atnešdavo. Vaikas jomis labai džiaugdavosi ne vien dėl lauktuvių. Jų akivaizdoje jis galėdavo nesivaržyti, jautėsi laisvai. Jos mums padėjo palaikyti ryšius su Žemaitytėmis ir Beržinskais.
... Raseiniuose gyveno trys seserys Žemaitytės. Jos buvo netekėjusios, turėjo savo namą, sodą, laikė pora karvių ir taip ūkiškai tvarkėsi. Jos buvo geros mano vyro sesers pažįstamos, iš kurių tikėjomės pagalbos.
Susižinojusios per Oną, kad mes gyvos ir esame Panemunėje, Žemaitytės, kai tik pasitaikydavo proga, mums atsiųsdavo lašinių, duonos ir kitko. Tai buvo mums labai svarbi materialinė parama, ypač pirmaisiais mūsų gyvenimo Panemunėje metais. Tačiau dar didesnę reikšmę mums turėjo jų moralinė pagalba. Jautėme, kad mes ne vienišos, kad geriausieji Lietuvos žmonės smerkia hitlerininkus bei jų pakalikus ir aktyviai padeda fašizmo aukoms.
Be Raseiniuose gyvenusių seserų Žemaityčių, dar buvo ir ketvirtoji sesuo, ištekėjusi už Beržinsko ir gyvenusi su savo šeima kaime netoli miestelio. Vieną gražią dieną, sekmadienį, mūsų lūšnoje atsilankė Beržinskas.
Jis susirūpino mūsų likimu. Nežinojome kaip džiaugtis ir kaip jam dėkoti. Gavome tada sviesto, lašinių, miltų. Buvome aprūpinti produktais ilgesniam laikui.
Išvykdamas Beržinskas mums sakė: „Jeigu jums čia grės pavojus, prisiminkite mus“. Beržinsko pasiūlymu man teko vėliau pasinaudoti. 1943 metų pavasarį, po savo pralaimėjimo ties Stalingradu, hitlerininkai, paskelbę „totalinę mobilizaciją“, pradėjo gaudyti jaunus vyrus ir merginas tiesiog gatvėse, eilėse, kur tik pasitaikydavo ir, siųsdavo juos katorginiams darbams į Vokietiją. Nuotaika buvo paniška, jauni žmonės bijodavo net iš namų išeiti. Ona Demereckytė tada ruošėsi išvykti į Raseinius ir pasiūlė man prisidėti prie jos. Sutikau. Raseiniuose turėjau apsistoti pas Žemaitytes ir pagyventi kurį laiką, kol atvažiuos Beržinskas manęs paimti. Šiame Žemaitijos miestelyje aš prieš karą mokytojavau, kai kas galėjo mane pažinti. Pas Žemaitytes aš atvykau temstant ir pas jas gyvenau, niekam nematant ir nežinant, kelias dienas, kol atvažiavo Beržinskas. Beržinskų namuose išbuvau visą vasarą ir rudenį. Teisybę apie mane žinojo tik Beržinskas su žmona ir vyresnioji duktė Bronė. Jaučiaus pas juos kaip šeimos narys. Gaudynėms aprimus, vėl grįžau į Panemunę, kupina beribio dėkingumo ir šilčiausių jausmų Beržinskams, Žemaitytėms.
...Tai buvo 1944 metais, anksti pavasarį. Parėjau namo iš darbo. Kalbamės. Klausiu vaiką apie dienos įvykius. Jis pasakoja, kad, bežaidžiant turgaus aikštėje su kitais vaikais, prie jo priėjo vyriškis ir jį užkalbino. Klausė jo vardo, pavardės ir kur gyvena.Vaikas pasakė, kad jis Benutis Širvelis, gyvena Vaidoto gatvėje, 70. Vyriškis pasitraukė.
Vėlaiu sužinojau, kad tą dieną gete įvyko vienas baisiausių okupacijos metų nusikaltimų – Vaikų akcija. Hitleriniai budeliai ir jų pakalikai ėjo iš namų į namus, iš visų slėptuvių išgaudė vaikus, plėšė kūdikius iš motinos rankų ir tūkstančius jų išvežė sušaudyti. Kai kas iš nelaimingųjų vaikų paspruko ir beviltiškai klaidžiojo po miestą. Gestapininkai juos gaudė. Matyti, vienam iš jų pasirodė įtartinas ir mano vaiko veidelis. Galvoju apie tų nelaimingųjų vaikų likimą, ir šiurpas mane krato. Ir tuo pačiu metu širdyje kyla neapsakomas dėkingumas visiems tiems, kurie, nepaisydami didelio pavojaus, tamsiomis hitlerinės okupacijos dienomis išliko tikrais žmonėmis, kurių dėka buvo išgelbėtas ir mano vaikas.
Iš „Ir be ginklo kariai“. Sud. S. Binkienė. Vilnius, 1967