Rescuers of Jews
Petraitienė Ona
ONA PETRAITIENĖ
Kauniečiams Rafaeliui ir Rachelei Levinams 1938 m. spalio 7 dieną gimė dukrytė Eta. Prieškariu Rafaelis Levinas dirbo Kauno 26-ojoje pradinėje mokykloje, kurios vedėjas buvo Juozas Lazauskas. Šioje mokykloje mokėsi ir žydų vaikai. Juozo Lazausko pastangomis Kauno priemiestyje, Aleksote, buvo įsteigta atskira žydų pradinė mokykla ir jos vedėju paskirtas Rafaelis Levinas. Prasidėjus nacių okupacijai, Levinų šeima, kaip ir visi Kauno žydai, buvo įkalinta gete. Tik per stebuklą jiems pavyko išlikti gyviems per Didžiąją akciją ir kitas viena po kitos rengtas žudymo akcijas Kauno gete.
1944 m. kovo pradžioje nepažįstama moteris atnešė Juozui Lazauskui Rafaelio Levino raštelį, kuriame jis prašė išgelbėti jo dukrytę Etą. Juozas ir Ona Lazauskai turėjo 5 vaikus. Du suaugę Lazauskų vaikai jau gyveno atskirai, bet šeima vis tiek sunkiai vertėsi, maitinosi tik iš okupacinės valdžios skirtų maisto kortelių. Nepaisydami sunkumų ir gresiančių bausmių, Lazauskai nusprendė priimti į savo namus Etą Levinaitę ir pavadino ją Elenyte. Mergaitė su Lazauskų ir kaimynų vaikais lakstydavo po kiemus, bet kartą viena kaimynė garsiai pasakė: „Šita mergaitė juk ne Lazauskų giminaitė, ji per ilgai vieši, ji žydaitė.“ Lazauskai labai sunerimo ir dar tą pačią dieną išvežė Elenytę pas Onos Lazauskienės dukterėčią Oną Petraitienę. Našlė su dviem vaikais Ona Petraitienė turėjo ūkelį Jurginiškių kaime, už 17 kilometrų nuo Kauno. Nors O. Petraitienė gyveno labai kukliai, duonos užteko visiems. Artėjant prie Kauno frontui, pas Oną Petraitienę persikraustė ir Lazauskai. Ten visi ir sulaukė 1944 m. rugpjūčio 1 d., kai Raudonoji armija įžengė į Kauną.
Po kelių dienų Elenytė Jurginiškiuose susitiko su savo tėvu Rafaeliu Levinu. Kai Kauno geto kalinius vežė į koncentracijos stovyklas, Rafaeliui Levinui ties Veiveriais pavyko iššokti iš važiuojančio traukinio. Jis gyveno pas valstiečius, dirbo ūkio darbus, sakė slapstęsis nuo vokiečių kariuomenės. Išsigelbėjo ir Etos Elenytės motina, ją sąjungininkų armija išvadavo iš koncentracijos stovyklos. Po karo Rafaelis Levinas kurį laiką dar dirbo žydų mokykloje, bet netrukus mokyklą sovietų valdžia uždarė. Levinų šeimai pavyko per Lenkiją emigruoti į JAV. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, Eta Levin-Hecht susirado savo gelbėtojus, aplankė juos, susirašinėjo su jais.
Kauniečiams Rafaeliui ir Rachelei Levinams 1938 m. spalio 7 dieną gimė dukrytė Eta. Prieškariu Rafaelis Levinas dirbo Kauno 26-ojoje pradinėje mokykloje, kurios vedėjas buvo Juozas Lazauskas. Šioje mokykloje mokėsi ir žydų vaikai. Juozo Lazausko pastangomis Kauno priemiestyje, Aleksote, buvo įsteigta atskira žydų pradinė mokykla ir jos vedėju paskirtas Rafaelis Levinas. Prasidėjus nacių okupacijai, Levinų šeima, kaip ir visi Kauno žydai, buvo įkalinta gete. Tik per stebuklą jiems pavyko išlikti gyviems per Didžiąją akciją ir kitas viena po kitos rengtas žudymo akcijas Kauno gete.
1944 m. kovo pradžioje nepažįstama moteris atnešė Juozui Lazauskui Rafaelio Levino raštelį, kuriame jis prašė išgelbėti jo dukrytę Etą. Juozas ir Ona Lazauskai turėjo 5 vaikus. Du suaugę Lazauskų vaikai jau gyveno atskirai, bet šeima vis tiek sunkiai vertėsi, maitinosi tik iš okupacinės valdžios skirtų maisto kortelių. Nepaisydami sunkumų ir gresiančių bausmių, Lazauskai nusprendė priimti į savo namus Etą Levinaitę ir pavadino ją Elenyte. Mergaitė su Lazauskų ir kaimynų vaikais lakstydavo po kiemus, bet kartą viena kaimynė garsiai pasakė: „Šita mergaitė juk ne Lazauskų giminaitė, ji per ilgai vieši, ji žydaitė.“ Lazauskai labai sunerimo ir dar tą pačią dieną išvežė Elenytę pas Onos Lazauskienės dukterėčią Oną Petraitienę. Našlė su dviem vaikais Ona Petraitienė turėjo ūkelį Jurginiškių kaime, už 17 kilometrų nuo Kauno. Nors O. Petraitienė gyveno labai kukliai, duonos užteko visiems. Artėjant prie Kauno frontui, pas Oną Petraitienę persikraustė ir Lazauskai. Ten visi ir sulaukė 1944 m. rugpjūčio 1 d., kai Raudonoji armija įžengė į Kauną.
Po kelių dienų Elenytė Jurginiškiuose susitiko su savo tėvu Rafaeliu Levinu. Kai Kauno geto kalinius vežė į koncentracijos stovyklas, Rafaeliui Levinui ties Veiveriais pavyko iššokti iš važiuojančio traukinio. Jis gyveno pas valstiečius, dirbo ūkio darbus, sakė slapstęsis nuo vokiečių kariuomenės. Išsigelbėjo ir Etos Elenytės motina, ją sąjungininkų armija išvadavo iš koncentracijos stovyklos. Po karo Rafaelis Levinas kurį laiką dar dirbo žydų mokykloje, bet netrukus mokyklą sovietų valdžia uždarė. Levinų šeimai pavyko per Lenkiją emigruoti į JAV. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, Eta Levin-Hecht susirado savo gelbėtojus, aplankė juos, susirašinėjo su jais.