žydų gelbėtojai

ANDRIUS GAVĖNAS
JONAS SVOBONAS 
PETRONĖLĖ SVOBONIENĖ 
MARIJA VAIČIULIENĖ 
JUOZAS VAIČIULIS

Vilkaviškiečių Lapidusų šeimą, turėjusią avalynės parduotuvę šalia miesto turgavietės, gerai pažinojo Vilkaviškio gyventojai. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimui bei žudynėms, vienam iš Lapidusų šeimos narių – Lazariui Lapidusui – pavyko pabėgti iš žydų surinkimo vietos nuo gresiančio sušaudymo. Per visą nacių okupacijos laikotarpį Lazarį Lapidusą gelbėjo kelios lietuvių šeimos, gyvenusios Vilkaviškyje ir aplinkiniuose kaimuose. Vilkaviškietį Joną Svoboną ir Lazarį Lapidusą draugiški santykiai siejo nuo seno. Gerai suprasdamas, kokioje beviltiškoje padėtyje atsidūrė jo pažįstamas, Svobonas susitarė su kunigu Jonu Kardausku, kad pakrikštytų Lazarį ir parūpintų jam lietuviškus dokumentus. Taip Lazaris Lapidusas tapo Jonu Lapinsku. Jonas Svobonas atsivedė Lazarį į savo namus, įrengė slėptuvę ūkiniame pastate šiene ir ten kurį laiką jį slėpė. Svobono sūnus Zenonas savo prisiminimuose rašė, kad mama Petronėlė Svobonienė eidama šerti gyvulių nešdavo du kibirus – viename būdavo pašarai, kitame – maistas Lapidusui. Vaikams apie tai nebuvo galima nei kalbėti, nei klausinėti. Visąlaik slėptis vienoje vietoje buvo pavojinga, todėl Lapidusas slapstydavosi pas skirtingus ūkininkus. 1942 m. jis kelis mėnesius gyveno pas Andrių Gavėną netoli Pilviškių, Juozūniškės kaime. Kadangi Andrius Gavėnas slėpė ir daugiau žydų, tarp jų ir iš Kauno geto pabėgusią Lietuvos banko tarnautoją, kurią pas jį atvežė žydus gelbėjęs kraštietis Juozas Rimša, kažkas apie tai sužinojo. Visi jau išgyveno vieną kratą, todėl Juozūniškėse pas Gavėną Lazaris ilgiau pasilikti negalėjo. Jis atėjo į Mažųjų Būdežerių kaimą pas Juozą ir Mariją Vaičiulius. Juozas Vaičiulis buvo batsiuvys, gerai pažinojęs Lapidusų šeimą, todėl nedvejodamas priėmė jį į savo namus. Kai pas Vaičiulius Lazarį aptiko šeimininkų pažįstami, kuriais jie nepasitikėjo, Lapidusas per Vilkaviškio kunigą perdavė laišką Marijai ir Antanui Česnavičiams, prašydamas suteikti jam prieglobstį. Antanas ir Marija Česnavičiai su savo trimis mažais vaikais gyveno didelėje sodyboje Vokiškėlių kaime. Česnavičiai ilgą laiką buvo Lazario tėvų batų krautuvės klientai Vilkaviškyje. Po kelių savaičių Antanas Česnavičius pats atėjo į ūkį, kuriame slėpėsi Lazaris, įsodino jį į vežimą su šiaudais ir nuvežė į savo namus. Nepaisydami pavojaus, kuris grėsė visai jų šeimai, Česnavičiai sutiko slėpti Lazarį Lapidusą. Sovietų įžengimo į Lietuvą išvakarėse Antanas Česnavičius kartu su Lazariu Lapidusu nusprendė pasitraukti į Vakarus, tačiau bekeliaujant jų keliai išsiskyrė – Lapidusas išvyko į Kanadą, o Česnavičiai buvo priversti grįžti į Lietuvą. Sovietai Česnavičius ištrėmė į Sibirą, ten Antanas Česnavičius 1946 m. mirė. Andrius Gavėnas po karo irgi buvo ištremtas į Sibirą ir ryšiai su Lapidusu ir kitais jo išgelbėtais žmonėmis nutrūko. Panašus likimas ištiko ir Jono bei Petronėlės Svobonų šeimą: jie taip pat buvo priversti palikti savo namus artėjant frontui, o kai 1947 m. sugrįžo, Jonas Svobonas buvo persekiojamas, nes tapo nepatikimu asmeniu dėl priverstinio buvimo Vokietijoje. Antanas ir Marija Česnavičiai 1995 m. pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem, jie apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.