žydų gelbėtojai
Krušinskienė Ona
EUGENIJUS KRUŠINSKAS
ONA KRUŠINSKIENĖ (g. 1906)
ONA KRUŠINSKIENĖ (g. 1876)
Eugenijus Krušinskas su žmona Ona, keturiais vaikais ir Eugenijaus motina Ona Krušinskiene gyveno Jadagonių kaime, Šakių rajone, Lekėčių valsčiuje. Krušinskų dukra Elena Latkauskienė (Krušinskaitė) savo prisiminimuose rašo, kad, vos prasidėjus nacių okupacijai, tėvas jau galvojo, kaip padėti žydams: Netoliese, mažame miestelyje Pavilkyje, gyveno žydų tautybės šeima su mažamete dukrele. Mano tėvai ir tėvelio mama su jais artimai bendravo. Kartą užėjus vokiečiams, tėvelis mums pasakė, kad mes turėsime sesutę. Po kurio laiko tėtis išvyko parvežti taip laukiamos „sesutės“, tačiau grįžo liūdnas. Suaugusieji kalbėjosi mums nesuprantama kalba (lenkiškai), o tėvelio mama verkė. Mums, vaikams, tėvelis pasakė, jog atsitiko nelaimė ir sesutės nebus. 1944-ųjų balandį Krušinskų sodyba tapo gelbėjimosi vieta 9 pabėgėliams iš Kauno geto, tarp kurių buvo gydytojas Eizenštatas su žmona, gyd. Eizenštato sūnus, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentas Michaelis su žmona, Neimarkas su žmona ir Neimarko motina, Josefas Kleineris, Arie Baumingeris, pabėgėlis iš Lenkijos. Klinikos, kurioje dirbo gydytojas Eizenštatas, vyr. sesuo susitarė su savo giminaičiais Krušinskais, kad jie priims slapstymui šiuos 9 žmones. Pabėgėlius iš Kauno geto 1944-ųjų balandį į Jadagonis per kelis kartus atvedė kaunietė Krušinskų giminaitė ir pats Eugenijus Krušinskas. Stengdamasis išlaikyti paslaptį, Eugenijus ėmėsi visų įmanomų atsargumo priemonių – įrengė žydams kelias slėptuves. Iš Elenos Latkauskienės prisiminimų: Mūsų namas buvo dviejų galų (ilgas). Po namu įrengėme slėptuvę. Kambaryje, po kuriuo buvo slėptuvė, gulėjo sergantis žmogus, įėjimas į slėptuvę buvo po jo lova. Visi žmonės gyveno tame dideliame kambaryje. Kitame namo gale gyveno mūsų šeima. Esant kokiam nors pavojui (užėjus kaimynui ar kt.), per sieną buvo duodamas sutartas signalas ir visi, išskyrus ligonį, nusileisdavo į slėptuvę. Dėl maskuotės prie ligonio lovos buvo pakabintas kryžius, šventi paveikslai ir kiti mūsų tikybos atributai. <...> Saugumo sumetimais buvo padarytos dar dvi slėptuvės: viena kluone po šaline, uždengta rąstais, viršuje apdėta šiaudais, antroji – šalia namo esančiame griovyje, kur sienos ir lubos užkaltos rąstais. Didelė problema buvo gauti maisto produktų tokiam būriui žmonių. Tuo visą laiką rūpinosi Eugenijaus motina Ona Krušinskienė. Ji eidavo pas ūkininkus ir supirkinėdavo maistą: kiaušinius, daržoves, sviestą ir visa, ką jie turėdavo. Pinigų maistui užsidirbdavo pardavinėdama rūbus, kuriuos davė Neimarkai ar Eugenijus atveždavo iš Kauno. Pritrūkus maisto, Krušinskams teko papjauti ir karvę. Deja, kažkas pastebėjo, kad Krušinskai slapsto žydus, ir įskundė Eugenijų Krušinską. Tapo aišku, kad bėgliams reikia ieškoti kitos, saugesnės vietos, todėl žydams buvo įrengtos slėptuvės šalia esančiame miške, kur visi, išskyrus gyd. Eizenštatą, sulaukė išvadavimo. Deja, senasis gydytojas Eizenštatas atvyko jau sunkiai sirgdamas ir mirė nesulaukęs nacių okupantų pasitraukimo iš Lietuvos. Krušinskams teko jį slapta palaidoti netoli savo namo. Eugenijaus Krušinsko likimas po karo susiklostė tragiškai: 1946 m. už antisovietinės literatūros platinimą buvo suimti, nuteisti ir ištremti 5 Jadagonių k. valstiečiai, tarp kurių buvo ir Eugenijus. Iš tremties jis negrįžo – 1949 m. mirė Kazachstane, Džezkazgano mieste.
ONA KRUŠINSKIENĖ (g. 1906)
ONA KRUŠINSKIENĖ (g. 1876)
Eugenijus Krušinskas su žmona Ona, keturiais vaikais ir Eugenijaus motina Ona Krušinskiene gyveno Jadagonių kaime, Šakių rajone, Lekėčių valsčiuje. Krušinskų dukra Elena Latkauskienė (Krušinskaitė) savo prisiminimuose rašo, kad, vos prasidėjus nacių okupacijai, tėvas jau galvojo, kaip padėti žydams: Netoliese, mažame miestelyje Pavilkyje, gyveno žydų tautybės šeima su mažamete dukrele. Mano tėvai ir tėvelio mama su jais artimai bendravo. Kartą užėjus vokiečiams, tėvelis mums pasakė, kad mes turėsime sesutę. Po kurio laiko tėtis išvyko parvežti taip laukiamos „sesutės“, tačiau grįžo liūdnas. Suaugusieji kalbėjosi mums nesuprantama kalba (lenkiškai), o tėvelio mama verkė. Mums, vaikams, tėvelis pasakė, jog atsitiko nelaimė ir sesutės nebus. 1944-ųjų balandį Krušinskų sodyba tapo gelbėjimosi vieta 9 pabėgėliams iš Kauno geto, tarp kurių buvo gydytojas Eizenštatas su žmona, gyd. Eizenštato sūnus, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentas Michaelis su žmona, Neimarkas su žmona ir Neimarko motina, Josefas Kleineris, Arie Baumingeris, pabėgėlis iš Lenkijos. Klinikos, kurioje dirbo gydytojas Eizenštatas, vyr. sesuo susitarė su savo giminaičiais Krušinskais, kad jie priims slapstymui šiuos 9 žmones. Pabėgėlius iš Kauno geto 1944-ųjų balandį į Jadagonis per kelis kartus atvedė kaunietė Krušinskų giminaitė ir pats Eugenijus Krušinskas. Stengdamasis išlaikyti paslaptį, Eugenijus ėmėsi visų įmanomų atsargumo priemonių – įrengė žydams kelias slėptuves. Iš Elenos Latkauskienės prisiminimų: Mūsų namas buvo dviejų galų (ilgas). Po namu įrengėme slėptuvę. Kambaryje, po kuriuo buvo slėptuvė, gulėjo sergantis žmogus, įėjimas į slėptuvę buvo po jo lova. Visi žmonės gyveno tame dideliame kambaryje. Kitame namo gale gyveno mūsų šeima. Esant kokiam nors pavojui (užėjus kaimynui ar kt.), per sieną buvo duodamas sutartas signalas ir visi, išskyrus ligonį, nusileisdavo į slėptuvę. Dėl maskuotės prie ligonio lovos buvo pakabintas kryžius, šventi paveikslai ir kiti mūsų tikybos atributai. <...> Saugumo sumetimais buvo padarytos dar dvi slėptuvės: viena kluone po šaline, uždengta rąstais, viršuje apdėta šiaudais, antroji – šalia namo esančiame griovyje, kur sienos ir lubos užkaltos rąstais. Didelė problema buvo gauti maisto produktų tokiam būriui žmonių. Tuo visą laiką rūpinosi Eugenijaus motina Ona Krušinskienė. Ji eidavo pas ūkininkus ir supirkinėdavo maistą: kiaušinius, daržoves, sviestą ir visa, ką jie turėdavo. Pinigų maistui užsidirbdavo pardavinėdama rūbus, kuriuos davė Neimarkai ar Eugenijus atveždavo iš Kauno. Pritrūkus maisto, Krušinskams teko papjauti ir karvę. Deja, kažkas pastebėjo, kad Krušinskai slapsto žydus, ir įskundė Eugenijų Krušinską. Tapo aišku, kad bėgliams reikia ieškoti kitos, saugesnės vietos, todėl žydams buvo įrengtos slėptuvės šalia esančiame miške, kur visi, išskyrus gyd. Eizenštatą, sulaukė išvadavimo. Deja, senasis gydytojas Eizenštatas atvyko jau sunkiai sirgdamas ir mirė nesulaukęs nacių okupantų pasitraukimo iš Lietuvos. Krušinskams teko jį slapta palaidoti netoli savo namo. Eugenijaus Krušinsko likimas po karo susiklostė tragiškai: 1946 m. už antisovietinės literatūros platinimą buvo suimti, nuteisti ir ištremti 5 Jadagonių k. valstiečiai, tarp kurių buvo ir Eugenijus. Iš tremties jis negrįžo – 1949 m. mirė Kazachstane, Džezkazgano mieste.