Žydų gelbėtojai

      Juozas ir Sofija Ramanauskai su trimis vaikais Konstantinu, Jonu ir Lidija prieškariu gyveno savo ūkyje Bralinskų kaime netoli Raseinių. Praėjus porai mėnesių nuo nacių okupacijos Lietuvoje pradžios, 1941 m. rugpjūtį Juozas Ramanauskas pamatė jauną, apie 20 metų vaikiną, bandantį patekti į jų kiemą. Tai buvo Nachumas Zolinas, žydas iš Raseinių, kuriam pavyko pabėgti ir išvengti masinių Raseinių žydų žudynių. Nachumas Zolinas ieškojo prieglobsčio aplinkiniuose kaimuose. Juozas Ramanauskas pažinojo Zolinų šeimą, nes prieš karą dažnai pirkdavo jų parduotuvėje. Juozas pasiūlė Nachumui prieglobstį savo ūkyje. Ramanauskų ūkiniame pastate buvo įrengta slėptuvė, kur prie Nachumo vėliau prisijungė raseiniškiai Šimonas ir Mejeris Levneriai. Po kelių savaičių, broliai Levneriai paliko slėptuvę, tikėdamiesi surasti darbą pas vietinius ūkininkus, tačiau buvo sugauti ir nužudyti. Tuo tarpu kelią ir prieglobstį pas Ramanauskusa rado dar vienas raseiniškis – Šmerlis Milneris, iš pradžių jis daugiausia slapstėsi miškuose, gaudamas pagalbą ir maistą iš šiose apylinkėse gyvenusių pažįstamų valstiečių. 1944 m. prie Zolino ir Milnerio, besislapstančių pas Ramanauskus, prisidėjo iš Kauno geto pabėgę žydai.
       Raseiniškiai Aleksandra ir Leonas Gyliai, jų buvusiai kaimynei Ciporai Vinik-Horožnitsky paprašius, organizavo vienuolikos žydų pabėgimą iš Kauno geto. Tai buvo Cipora ir Mejeris Horonžitskiai, Ciporos seserys Chana Judelevičienė ir Sara Britienė ir jų motina Mina Vinik, Saros vyras Tuvia Britas, Sonia-Jaffa Ceikinskytė (vėliau ištekėjo už Nachumo Zolino), Becalelis Smejatskis, Mejeris ir Dina Faktorovskiai bei Chanochas Glikmanas.
       Iš pradžių Gyliai suteikė pabėgėliams laikiną prieglobstį savo namuose Raseiniuose, tačiau mieste slapstyti žydus buvo itin pavojinga, todėl Leonas ir Aleksandra Gyliai greitai surado patikimus žmones, kurie sutiko priimti pabėgėlius. Tai buvo Juozas ir Sofija Ramanauskai, gyvenę Bralinskų kaime, netoli Raseinių. Daliai pabėgėlių iš Kauno geto vėliau suteikė prieglobstį Anelė Tarapienė, gyvenusi Beržtų kaime Raseinių rajone.
       Ramanauskų ir Gylių šeimos palaikė tarpusavio ryšį per visus nacių okupacijos metus. Kadangi vienu metų pas Juozą ir Sofiją Ramanauskus Bralinskų kaime slapstėsi net 16 žydų, Aleksandra ir Leonas Gyliai jiems pastoviai padėdavo maistu. Kai frontas priartėjo prie Raseinių, Gylių šeima pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno JAV. Juozui Ramanauskui, kaip stambiam ūkininkui, teko patirti visus pokarinės sovietinės okupacijos naujos tvarkos įvedimo padarinius – išbuožinimą, žemės konfiskaciją ir deportaciją į sovietinius lagerius, nesulaukė Juozas Ramanauskas ir išgelbėtų žydų laiškų bei padėkų, nes sugrįžęs į Lietuvą iš sovietinių lagerių 1955 m. mirė. Tačiau dar sovietiniais metais po pasaulį pasklidusių Ramanauskų išgelbėtų žydų laiškai pasiekė Juozo Ramanausko našlę Sofiją. Iki pat savo mirties 1978 m. ji susirašinėjo su išgelbėtais žydais, džiaugėsi sėkmingai susiklosčiusiu jų ir jų vaikų gyvenimu.
       Po karo Nachumas ir Sonia Zolinai emigravo ir apsigyveno Pietų Afrikos respublikoje, o kiti išgelbėti žydai pasiekė Izraelį. Savo gelbėtojų jie neužmiršo ir 1983 metais Nachumo Zolino iniciatyva išgelbėtieji kreipėsi į Jad Vašem dėl savo gelbėtojų Juozo ir Sofijos Ramanauskų, Aleksandros ir Leono Gylių, Anelės Tarapienės ir jos suaugusių vaikų pripažinimo Pasaulio Tautų Teisuoliais. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Nachumo Zolino dukra Ester Gur su vyru, atvyko iš Izraelio ir aplankė Juozo ir Sofijos Ramanauskų artimuosius Vilniuje, o kartu su jais aplankė ir savo tėvo Nachumo Zolino bei senelių gimtąsias vietas ir Zolinų šeimos artimųjų žūties vietas Raseiniuose.