Žydų gelbėtojai
Rekašienė Stanislava
Stanislava REKAŠIENĖ
Vincas REKAŠIUS
Jechielis Damba Izraelyje išleistoje prisiminimų knygoje „Kruvinajame verpete“ taip rašo: „Lietuvos piliečius gąsdino, stengėsi iš gyventojų išmušti bet kokį norą gelbėti žydus. Jeigu pas kurį nors rasdavo paslėptą, turėjo teisę čia pat, be jokio teismo, kartu su žydu sušaudyti ir namo šeimininką. Tačiau nebuvo tokio atvejo, kad valstietis neduotų žydui pavalgyti, pernakvoti ir neretai, rizikuodamas savo gyvybe, paslėpdavo pasmerktąjį“.
Čia tik vieno iš amžininkų ir to laiko liudytojų žodžiai, kurie teisingai išreiškia to žiauraus laiko įvykius ir dvasią.
Karo debesys neaplenkė ir paprastų Pavandenės miestelio gyventojų Stanislavos ir Vinco Rekašių šeimos. Rekašiai garsėjo apskrityje savo dorybingumu ir mielaširdyste. Jų namuose kiekvienas čia užsukęs pavargėlis būdavo pamalonintas maistu ir nakvyne. Tėvas buvo griežto, bet teisingo būdo, motina – švelni ir gailestinga. Niekas iš Rekašių vaikų nenustebo, kai vieną šaltą 1943 m. sausio mėnesio apyvakarę namuose staiga pasirodė rudaakė mergaitė, keistu nelietuvišku vardu Sulamita. Ji greitai pritapo po svetima pastoge ir įprato prie šių namų papročių ir buities. Aplinkiniai nujautė jos kilmę, tačiau visi kaip susitarę slėpė žinią, iš kur toji mergaitė. Pavandenės ūkininkai dažnai matydavo ir tris Rekašių vaikus Eleną, Antaną ir Nijolę, su lauknešėliais vieškeliu skubančius Telšių link. Ten giminaičių name slapstėsi dar septynios žydų mergaitės. Pirmame Eimontų namo aukšte gyveno vokiečiai, o mergaitės glaudėsi mažame antrojo aukšto kambarėlyje. Nė galvoti nebuvo galima apie gryną orą ar pasivaikščiojimus. Buvo tai ganėtinai pavojinga. Tik traukiantis vokiečių kariuomenei, šiek tiek atlėgo nerimo ir baimės pilnos dienos. Mergaitės pagaliau po kelių tamsos metų išvydo skaisčią dienos šviesą ir savo visų gelbėtojų veidus.
Praėjo daug metų. Seniai išsiskyrė aštuonių išgelbėtų mergaičių ir gelbėtojų likimai. Tačiau tos dienos įbrėžtos laiko granite.
Sulamita Kacaitė-Volk taip aprašo tą sunkų laiką: „Tai buvo naktis, viena iš tų istorinių naktų Lietuvoje, kai lietuviai gelbėjo žydus ne tik nuo vokiečių kulkos, kai dalinosi su mumis ne tik duona ir druska, bet ir šiluma, nuostabiais žmogiškais jausmais.“
Vienas iš Rekašių vaikų, žinomas kompozitorius A. Rekašius, pats tos gelbėjimo istorijos dalyvis, kartą yra vienam draugui prasitaręs, kad norėtų parašyti muzikos kūrinį geto tematika. Gaila, tačiau tragiška kompozitoriaus mirtis neleido įsikūnyti šiai minčiai.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
Vincas REKAŠIUS
Jechielis Damba Izraelyje išleistoje prisiminimų knygoje „Kruvinajame verpete“ taip rašo: „Lietuvos piliečius gąsdino, stengėsi iš gyventojų išmušti bet kokį norą gelbėti žydus. Jeigu pas kurį nors rasdavo paslėptą, turėjo teisę čia pat, be jokio teismo, kartu su žydu sušaudyti ir namo šeimininką. Tačiau nebuvo tokio atvejo, kad valstietis neduotų žydui pavalgyti, pernakvoti ir neretai, rizikuodamas savo gyvybe, paslėpdavo pasmerktąjį“.
Čia tik vieno iš amžininkų ir to laiko liudytojų žodžiai, kurie teisingai išreiškia to žiauraus laiko įvykius ir dvasią.
Karo debesys neaplenkė ir paprastų Pavandenės miestelio gyventojų Stanislavos ir Vinco Rekašių šeimos. Rekašiai garsėjo apskrityje savo dorybingumu ir mielaširdyste. Jų namuose kiekvienas čia užsukęs pavargėlis būdavo pamalonintas maistu ir nakvyne. Tėvas buvo griežto, bet teisingo būdo, motina – švelni ir gailestinga. Niekas iš Rekašių vaikų nenustebo, kai vieną šaltą 1943 m. sausio mėnesio apyvakarę namuose staiga pasirodė rudaakė mergaitė, keistu nelietuvišku vardu Sulamita. Ji greitai pritapo po svetima pastoge ir įprato prie šių namų papročių ir buities. Aplinkiniai nujautė jos kilmę, tačiau visi kaip susitarę slėpė žinią, iš kur toji mergaitė. Pavandenės ūkininkai dažnai matydavo ir tris Rekašių vaikus Eleną, Antaną ir Nijolę, su lauknešėliais vieškeliu skubančius Telšių link. Ten giminaičių name slapstėsi dar septynios žydų mergaitės. Pirmame Eimontų namo aukšte gyveno vokiečiai, o mergaitės glaudėsi mažame antrojo aukšto kambarėlyje. Nė galvoti nebuvo galima apie gryną orą ar pasivaikščiojimus. Buvo tai ganėtinai pavojinga. Tik traukiantis vokiečių kariuomenei, šiek tiek atlėgo nerimo ir baimės pilnos dienos. Mergaitės pagaliau po kelių tamsos metų išvydo skaisčią dienos šviesą ir savo visų gelbėtojų veidus.
Praėjo daug metų. Seniai išsiskyrė aštuonių išgelbėtų mergaičių ir gelbėtojų likimai. Tačiau tos dienos įbrėžtos laiko granite.
Sulamita Kacaitė-Volk taip aprašo tą sunkų laiką: „Tai buvo naktis, viena iš tų istorinių naktų Lietuvoje, kai lietuviai gelbėjo žydus ne tik nuo vokiečių kulkos, kai dalinosi su mumis ne tik duona ir druska, bet ir šiluma, nuostabiais žmogiškais jausmais.“
Vienas iš Rekašių vaikų, žinomas kompozitorius A. Rekašius, pats tos gelbėjimo istorijos dalyvis, kartą yra vienam draugui prasitaręs, kad norėtų parašyti muzikos kūrinį geto tematika. Gaila, tačiau tragiška kompozitoriaus mirtis neleido įsikūnyti šiai minčiai.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005