Žydų gelbėtojai
Renčinauskienė Natalija
Judith Mintzer-Blacher Walker
Mano istorija
Gimiau 1938 m., rugpjūčio 27, Kaune Rozos Osteraitės ir Bero Abramo Mincerio (Mintzer) šeimoje.
Mano gelbėjimo istorija prasideda nuo tos dienos, kai visa mano šeima buvo priversta persikelti į Kauno getą, Vilijampolėje. Man buvo 2-3 metai, tačiau kai kas išliko mano atmintyje – mano mama ir tėvas, mano dėdė Frumkinas, jo žmona Cilia ir sūnus Senia, kaip ir mano seneliai iš motinos pusės – visi gyvenome viename name. Mano dėdė sirgo kraujo liga, prisimenu kaip atėjo geto gydytojas ir ėmė kraują, prisimenu tuos kraujo krešulius praustuvėje, save stovinčią vaikiškoje lovelėje, išsigandusią ir baisiai verkiančią, niekam aš nerūpiu.
Kitas prisiminimas – aš viena žaidžiu mažame sodelyje, ateina vokiečių kareiviai ir liepia visiems maniškiams išeiti iš namų. Aš matau, kaip jie ima daiktus ir riša į mano antklodę. Vėliau man pasakė, kad viskas, ką mes turėjome, buvo pavogta. Kol aš slepiuosi sodelyje už kažkokių augalų, visą mano šeimą išrikiuoja, jie atsakinėja į klausimus, juos atskiria vienus nuo kitų. Jie paima mano senelius ir sušaudo juos mano ir likusių šeimos narių akivaizdoje. Aš nueinu į jų pusę, bet apsisuku, bėgu atgal, pamačiusi plačiai atvertas senelių akis.
Kai kareiviai išeina, aš lieku sodelyje, ir pakeliu kažkokį popierių nuo žemės, einu laiptais į viršų ir atiduodu savo sielvartaujančiai mamai. Pasirodo, kad tai pinigai, iškritę iš mūsų ryšulio, jie kuriam laikui pratęsia mūsų gyvenimą. Mums nuolat liepiama išeiti iš namelio ir vykdyti tai, kas tai dienai buvo suplanuota. Aš visą laiką esu išsigandusi, nes tik ir matau, kaip mano tėvai arba verkia, arba nori mane apsaugoti. Jie bet kada užeina į namus, gali viską išvartyti ir sudaužyti, gali duoti komandą savo šunims užpulti mus ir t.t. Mano mama visada suranda būdą, kaip paslėpti mane. Ji liepia man lipti į palėpę, palikti atviras duris, kad sargybiniai galvotų, jog mane jau surado, o aš tuo metu slepiuosi po dėžėmis, ar kur kitur, kur tik įmanoma. Man liepia nekvėpuoti ir nejudėti. Kartą manęs vos vos nesuranda, tada aš sirgau kokliušu (tai man buvo paaiškinta vėliau). Vienas kareivis akivaizdžiai kažką išgirdo, ir jau buvo belipantis į palėpę, tačiau kitas jį sulaikė sakydamas, čia nėra ko gaišti laiko, nes čia jau apieškota, durys juk atviros. Aš ten tūnojau tiesiog paraližuota iš baimės. Pagaliau, kai galėjau šliaužti, pro skyles palėpėje mačiau, kaip vaikus nuo tėvų atplėšdavo su šunimis ir užmušdavo akimirksniu. Šie vaizdai stovi man prieš akis iki šiol, dėl to aš ilgai negalėdavau užmerkti akių, šviesa miegamajme visą laiką būdavo įjungta, kol šiaip ne taip užmigdavau.
Mano motinai ir tėvui kažkokiu būdu tapo žinoma, kad už kelių dienų įvyks akcija, t.y. vaikus ir senelius nužudys. Kitą dieną, kai tik buvo galima palikti getą, mano mama nusprendė eiti pas pažįstamus mieste, kur gyveno dėdė ir maldauti, kad priimtų mane, kad apsaugotų nuo pagrobimo. Kaip man vėliau man pasakojo mama, ji prašė visą dieną ir tik Natalija Renčinauskienė jai pasakė, kad ji padės. Jos aptarinėjo mano išnešimo iš geto planą, tarėsi, kad vidurnaktį žvejas su valtimi perkels mane į kitą upės pusę, kur manęs lauks Nataša su vežimu. Natalijos vyras Antanas Renčinauskas ir dukterys Leokadija ir Anastazija parinko mano pabėgimo naktį. Natalija man liepė niekada nekalbėti jidiš ir niekam nesirodyti. Mano tėvas išnešė mane iš geto bulvių maiše, eidamas į darbą. Sargybinai badė maišą peiliais, bet aš nejutau, buvau užmigdyta vaistais.
Kol neišmokau kalbėti lietuviškai, man nebuvo leidžiama išeiti į lauką. Buvo nuspręsta, kad Anastazija vaizduos mano motiną, nes ji panaši į mane, abi buvome tamsiaplaukės. Leokadija tapo mano drauge, kartu miegojome vienoje lovoje. Vėliau man buvo pasakyta, kad jei eisiu į lauką žaisti su kitais vaikais turiu būti labai atsargi, nes pirmame aukšte gyvena nacių karininkai. Nepaisant to, aš jų niekada nebijojau, ir jie man duodavo sviesto ar duonos, ką tuo metu turėdavo, ką aš tuojau pat nešdavau į viršų savo „mamai Natašai“. Iš čia išsikėlėme, kadangi kažkas išsiaiškino, kas aš esu. Ieškodamos prieglobsčio, vaikščiojom po įvairiais vietas, viena iš jų buvo moterų katalikių vienuoynas, į kurį mus priėmė Natašos sesuo vienuolė. Iš čia mano atmintis kažkokiu būdu veda mane į mišką. mes ten gyvenome po medžiais iškastose duobėse Aš dažnai išlisdavau, ir iki šiol prisimenu tuos nuostabius baltus beržus ir jų kvapą. Prisimenu kareivį, kuris dalydavosi su manimi savo maistu, nežinodamas ką jis gelbsti.
Vėlesni įvykiai skendi mano atmintyje miglotai, kažkokiu būdu mes sugrįžtame į Kauną, į butą, iš kurio išvykome. Manau, kad karas su Vokietija baigėsi, aš turiu mokytis rusiškai ir laukti sugrįžtant savo tikrųjų tėvų. Niekas greitai nepasirodo, nes mano tėvas buvo koncentracijos stovykloje,jį išvadavo amerikiečiai. Man pasakojo, kad jie jį permaitino ir tėvui užsikimšo skrandis. Mano motiną išvadavo rusai, ją paskiria dirbti siuvėja. Tuo tarpu nuspręsta leisti mane į mokyklą. Aš stoviu eilėje, laukdama medicininio patikrinimo ir Nataša man parodo moterį, kurios aš neprisimenu, bet man sako, kad tai mano mama ir ji vardu Roza. Mes sugrįžtame į butą, kur Nataša ir mano mama ilgai vienos kalbasi. Man pasakoma, kad aš turiu eiti su Roza, esu liūdna ir išsigandusi, jaučiuosi išplėšta iš savo namų. Kiek vėliau mama ir aš vykstame ieškoti mano tėvo. Mama sužino, kad jis yra Budapešte, ligoninėje. Mamai pasiseka pervežti tėvelį į mažą Vokietijos miestelį St.Ottilien, netoli Miuncheno, kur, nelaimei, jis miršta. Mano tėvelis ten ir yra palaidotas. Po ilgo gedulo periodo mama sutinka kitą nuostabų žmogų, irgi iš Lietuvos, kuris dujų kamerose prarado žmoną ir savo trejų metų sūnelį. Po kurio laiko mama už jo ištekėjo. Bet tai jau kita mano gyvenimo pusė. Patėvis mane įdukrino, mane be galo mylėjo ir rūpinosi, jo dėka mūsų gyvenimas tapo komfortabilus.
Man sudėtinga dabar viską aprašyti faktologiškai, bet ką žinau tikrai, tai kad Renčinauskų šeima buvo drąsi ir garbinga. Jų drąsa ir kilnumas negali būti užmiršti. Visa šeima rizikavo per visą tą laikotarpį. Maža to, jie man parodė tiek daug meilės, aš augau blaiviai galvojanti, intelegentiškoje aplinkoje. 1991 metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, suplanavau kelionę, norėdama juos pamatyti. Kos buvo mano liūdesys, kai sužinojau, kad mano brangi draugė Leokadija mirė įveikta vėžio. Bet ta laimė, kad aš pamačiau Natašą ir Nastią, buvo kažkas, ko aš niekada neužmiršiu. Šie brangūs prisiminimai išliks manyje visam laikui.
Dabar aš esu Lietuvos Garbės Generalinė konsulė Ekvadore. Aš niekam nejaučiu nedraugiškų jausmų, didžiuojuosi, kad gimiau Lietuvoje, rūpinuosi Lietuvos žmonėms, kurie atvyksta į šią šalį, Ekvadorą. Esu padėjusi daugeliui žmonių, atsidūrusių kelbliose situacijose ir savo veiklą tęsiu iki šiol.
2010, spalio 20
Mano istorija
Gimiau 1938 m., rugpjūčio 27, Kaune Rozos Osteraitės ir Bero Abramo Mincerio (Mintzer) šeimoje.
Mano gelbėjimo istorija prasideda nuo tos dienos, kai visa mano šeima buvo priversta persikelti į Kauno getą, Vilijampolėje. Man buvo 2-3 metai, tačiau kai kas išliko mano atmintyje – mano mama ir tėvas, mano dėdė Frumkinas, jo žmona Cilia ir sūnus Senia, kaip ir mano seneliai iš motinos pusės – visi gyvenome viename name. Mano dėdė sirgo kraujo liga, prisimenu kaip atėjo geto gydytojas ir ėmė kraują, prisimenu tuos kraujo krešulius praustuvėje, save stovinčią vaikiškoje lovelėje, išsigandusią ir baisiai verkiančią, niekam aš nerūpiu.
Kitas prisiminimas – aš viena žaidžiu mažame sodelyje, ateina vokiečių kareiviai ir liepia visiems maniškiams išeiti iš namų. Aš matau, kaip jie ima daiktus ir riša į mano antklodę. Vėliau man pasakė, kad viskas, ką mes turėjome, buvo pavogta. Kol aš slepiuosi sodelyje už kažkokių augalų, visą mano šeimą išrikiuoja, jie atsakinėja į klausimus, juos atskiria vienus nuo kitų. Jie paima mano senelius ir sušaudo juos mano ir likusių šeimos narių akivaizdoje. Aš nueinu į jų pusę, bet apsisuku, bėgu atgal, pamačiusi plačiai atvertas senelių akis.
Kai kareiviai išeina, aš lieku sodelyje, ir pakeliu kažkokį popierių nuo žemės, einu laiptais į viršų ir atiduodu savo sielvartaujančiai mamai. Pasirodo, kad tai pinigai, iškritę iš mūsų ryšulio, jie kuriam laikui pratęsia mūsų gyvenimą. Mums nuolat liepiama išeiti iš namelio ir vykdyti tai, kas tai dienai buvo suplanuota. Aš visą laiką esu išsigandusi, nes tik ir matau, kaip mano tėvai arba verkia, arba nori mane apsaugoti. Jie bet kada užeina į namus, gali viską išvartyti ir sudaužyti, gali duoti komandą savo šunims užpulti mus ir t.t. Mano mama visada suranda būdą, kaip paslėpti mane. Ji liepia man lipti į palėpę, palikti atviras duris, kad sargybiniai galvotų, jog mane jau surado, o aš tuo metu slepiuosi po dėžėmis, ar kur kitur, kur tik įmanoma. Man liepia nekvėpuoti ir nejudėti. Kartą manęs vos vos nesuranda, tada aš sirgau kokliušu (tai man buvo paaiškinta vėliau). Vienas kareivis akivaizdžiai kažką išgirdo, ir jau buvo belipantis į palėpę, tačiau kitas jį sulaikė sakydamas, čia nėra ko gaišti laiko, nes čia jau apieškota, durys juk atviros. Aš ten tūnojau tiesiog paraližuota iš baimės. Pagaliau, kai galėjau šliaužti, pro skyles palėpėje mačiau, kaip vaikus nuo tėvų atplėšdavo su šunimis ir užmušdavo akimirksniu. Šie vaizdai stovi man prieš akis iki šiol, dėl to aš ilgai negalėdavau užmerkti akių, šviesa miegamajme visą laiką būdavo įjungta, kol šiaip ne taip užmigdavau.
Mano motinai ir tėvui kažkokiu būdu tapo žinoma, kad už kelių dienų įvyks akcija, t.y. vaikus ir senelius nužudys. Kitą dieną, kai tik buvo galima palikti getą, mano mama nusprendė eiti pas pažįstamus mieste, kur gyveno dėdė ir maldauti, kad priimtų mane, kad apsaugotų nuo pagrobimo. Kaip man vėliau man pasakojo mama, ji prašė visą dieną ir tik Natalija Renčinauskienė jai pasakė, kad ji padės. Jos aptarinėjo mano išnešimo iš geto planą, tarėsi, kad vidurnaktį žvejas su valtimi perkels mane į kitą upės pusę, kur manęs lauks Nataša su vežimu. Natalijos vyras Antanas Renčinauskas ir dukterys Leokadija ir Anastazija parinko mano pabėgimo naktį. Natalija man liepė niekada nekalbėti jidiš ir niekam nesirodyti. Mano tėvas išnešė mane iš geto bulvių maiše, eidamas į darbą. Sargybinai badė maišą peiliais, bet aš nejutau, buvau užmigdyta vaistais.
Kol neišmokau kalbėti lietuviškai, man nebuvo leidžiama išeiti į lauką. Buvo nuspręsta, kad Anastazija vaizduos mano motiną, nes ji panaši į mane, abi buvome tamsiaplaukės. Leokadija tapo mano drauge, kartu miegojome vienoje lovoje. Vėliau man buvo pasakyta, kad jei eisiu į lauką žaisti su kitais vaikais turiu būti labai atsargi, nes pirmame aukšte gyvena nacių karininkai. Nepaisant to, aš jų niekada nebijojau, ir jie man duodavo sviesto ar duonos, ką tuo metu turėdavo, ką aš tuojau pat nešdavau į viršų savo „mamai Natašai“. Iš čia išsikėlėme, kadangi kažkas išsiaiškino, kas aš esu. Ieškodamos prieglobsčio, vaikščiojom po įvairiais vietas, viena iš jų buvo moterų katalikių vienuoynas, į kurį mus priėmė Natašos sesuo vienuolė. Iš čia mano atmintis kažkokiu būdu veda mane į mišką. mes ten gyvenome po medžiais iškastose duobėse Aš dažnai išlisdavau, ir iki šiol prisimenu tuos nuostabius baltus beržus ir jų kvapą. Prisimenu kareivį, kuris dalydavosi su manimi savo maistu, nežinodamas ką jis gelbsti.
Vėlesni įvykiai skendi mano atmintyje miglotai, kažkokiu būdu mes sugrįžtame į Kauną, į butą, iš kurio išvykome. Manau, kad karas su Vokietija baigėsi, aš turiu mokytis rusiškai ir laukti sugrįžtant savo tikrųjų tėvų. Niekas greitai nepasirodo, nes mano tėvas buvo koncentracijos stovykloje,jį išvadavo amerikiečiai. Man pasakojo, kad jie jį permaitino ir tėvui užsikimšo skrandis. Mano motiną išvadavo rusai, ją paskiria dirbti siuvėja. Tuo tarpu nuspręsta leisti mane į mokyklą. Aš stoviu eilėje, laukdama medicininio patikrinimo ir Nataša man parodo moterį, kurios aš neprisimenu, bet man sako, kad tai mano mama ir ji vardu Roza. Mes sugrįžtame į butą, kur Nataša ir mano mama ilgai vienos kalbasi. Man pasakoma, kad aš turiu eiti su Roza, esu liūdna ir išsigandusi, jaučiuosi išplėšta iš savo namų. Kiek vėliau mama ir aš vykstame ieškoti mano tėvo. Mama sužino, kad jis yra Budapešte, ligoninėje. Mamai pasiseka pervežti tėvelį į mažą Vokietijos miestelį St.Ottilien, netoli Miuncheno, kur, nelaimei, jis miršta. Mano tėvelis ten ir yra palaidotas. Po ilgo gedulo periodo mama sutinka kitą nuostabų žmogų, irgi iš Lietuvos, kuris dujų kamerose prarado žmoną ir savo trejų metų sūnelį. Po kurio laiko mama už jo ištekėjo. Bet tai jau kita mano gyvenimo pusė. Patėvis mane įdukrino, mane be galo mylėjo ir rūpinosi, jo dėka mūsų gyvenimas tapo komfortabilus.
Man sudėtinga dabar viską aprašyti faktologiškai, bet ką žinau tikrai, tai kad Renčinauskų šeima buvo drąsi ir garbinga. Jų drąsa ir kilnumas negali būti užmiršti. Visa šeima rizikavo per visą tą laikotarpį. Maža to, jie man parodė tiek daug meilės, aš augau blaiviai galvojanti, intelegentiškoje aplinkoje. 1991 metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, suplanavau kelionę, norėdama juos pamatyti. Kos buvo mano liūdesys, kai sužinojau, kad mano brangi draugė Leokadija mirė įveikta vėžio. Bet ta laimė, kad aš pamačiau Natašą ir Nastią, buvo kažkas, ko aš niekada neužmiršiu. Šie brangūs prisiminimai išliks manyje visam laikui.
Dabar aš esu Lietuvos Garbės Generalinė konsulė Ekvadore. Aš niekam nejaučiu nedraugiškų jausmų, didžiuojuosi, kad gimiau Lietuvoje, rūpinuosi Lietuvos žmonėms, kurie atvyksta į šią šalį, Ekvadorą. Esu padėjusi daugeliui žmonių, atsidūrusių kelbliose situacijose ir savo veiklą tęsiu iki šiol.
2010, spalio 20