Žydų gelbėtojai

Rozentalienė Ronia

LEO ROZENTALIS

Iš „Su adata širdyje“ Getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai,
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Garnelis, Vilnius, 2003.



Gimiau 1937 m. Kaune. Mama Ronia Rozentalienė-Šmuilovaitė iki karo buvo vaikų darželio vedėja, tėvas Šmuelis Rozentalis – komercinės gimnazijos mokytojas. Iki karo mes gyvenome Kaune.
Pirmoji karo diena mano atmintyje išliko kaip žygis: mes kažkur ėjome ir nežinia kodėl daugiausia pagrioviais, nakvojome miške, paskui grįžome į namus.
Kartu su mumis gete viename kambaryje gyveno mamos tėvai Šmuilovai ir mamos brolis Liusia (Elijas) su žmona. Su mumis dar gyveno senelio giminaite. 1942 m. sausio mėnesį gimė mano sesuo.
Viena rytą mus išvedė į didelę aikštę. Prisimenu, kad tą dieną buvo šalta ir mes ilgai stovėjome, aplinkui buvo daug uniformuotų žmonių. Paskui mums liepė eiti, o močiutę ir senelį su giminaite nuvedė į kitą pusę. Aš įsikibau į močiutės ranką, nenorėjau jos paleisti, bet uniformuotas žmogus man sudavė ir nustūmė mane prie tėvų. Senelio ir močiutės daugiau niekada nemačiau. Dar ilgai bijojau uniformuotų žmonių. Tai buvo Didžioji akcija; jos negali užmiršti visi, kurie ją išgyveno.
Dėdė E. Šmuilovas ir mano tėvai įsitraukė į pogrindinį judėjimą. Elijas buvo Kauno miesto pogrindinio komiteto atstovas gete; jį suėmė kartu su visu komitetu ir sušaudė IX forte.
Po kurio laiko gimė pusseserė Šmuilovaitė; žuvusio tėvo atminimui ją pavadino Liusia. Mūsų kambarį pertvėrė spintomis, ir mergaitės beveik visada būdavo už jų. Dienomis ir aš būdavau su jomis, paduodavau joms pieno buteliukus. Visi trys mes buvome gana ramūs, netriukšmavome.
Pogrindžio pavedimu tėvas suorganizavo mokyklą, ir mokyklinio amžiaus vaikai joje vakarais mokėsi. Man buvo nuobodu, todėl atsargiai, kad tėvas nematytų, įslinkdavau į klasę, palįsdavau po stalu ir tupėdavau; taip išmokau skaityti ir rašyti jidiš kalba. Mokiniai manęs neišdavė, ir tėvai ilgai nesuprato, kur aš dingdavau vakarais.
Pogrindis pavedė mamai organizuoti vaikų gelbėjimą. Ji dažnai atrodydavo taip, kad aš jos neatpažindavau. Mama eidavo į įvairias įstaigas (vaikų prieglaudas, bažnyčias ir kitur) pas pažįstamus lietuvius ir susitardavo dėl vaikų persiuntimo. Užmigdamas girdėdavau šnabždesį ir iš daugybės žodžių įsidėmėjau negirdėtas pavardes – Baublys, Kunigas (tada maniau, kad tai pavardė). Vienas pirmųjų iš geto išneštų vaikų buvau aš, paskui mano sesuo, vėliau ir daugelis kitų. Už žydų vaikų gelbėjimą nuo nacių genocido ir vadovavimą gelbėjimo darbams Lietuvos Respublikos Prezidento 1993 m. rugsėjo 20 d. dekretu Nr. 128 Ronia Rozentalienė (po mirties) buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Aš naktį buvau išneštas maiše per skylę tvoroje ir perduotas ūkininkui Petrui Macijauskui, kuris liepė man lįsti į kitą maišą su bulvėmis ir greitai nuvažiavo į šalia IX forto esantį Rožių kaimą. Po kelių dienų pas Macijauskus atėjo dar keturi vyrai, ir mes visi slėpėmės daržinėje. Petras Macijauskas buvo našlys, pats turėjęs keturis vaikus: dukras Violetą ir Liudviką, sūnūs Robertą ir Zenoną.
Matyt, kažkas iš kaimynų įskundė policijai, kad pas Macijauskus slepiasi žydai, ir policininkai atėjo daryti kratos. Suaugusieji spėjo pabėgti į mišką, o aš likau po šienu. Policininkai atėjo į daržinę, paleido šūvių seriją, bet ne į mano pusę. Paskui kažkas užlipo ant šieno kūgio ir ėmė badyti durtuvu. Vieną kartą durtuvas vos nekliudė mano nosies, bet aš žinojau, kad reikia tylėti, todėl lindėjau kaip pelė po šluota ir manęs nesurado. Macijauską išsivežė, sumušė ir kitą dieną paleido. Vyrai nesugrįžo, ir aš likau vienas.
Petras Macijauskas iškasė po krosnimi duobę, išklojo lentomis, įrengė vietą miegoti, sumeistravo ventiliacijos angą. Padarė taip, kad patektų šviesa ir nebūtų visai tamsu (negaliu prisiminti, kaip tai jam pavyko). Įlipti į duobę reikėjo per orkaitę. Anksti rytą kūrendavo krosnį, virdavo valgyti, jovalo gyvuliams, kepdavo ir pan., kaip ir kiekvienoje kaimo gryčioje. Vakare, krosniai atvėsus, atidarydavo orkaitės dureles ir aš įlipdavau į virtuvę. Mane pamaitindavo karštu maistu, leisdavo pakvėpuoti grynu oru, nueiti į tualetą. Po kokių dviejų valandų vėl lipdavau į slėptuvę. Pasiimdavau ko nors gerti (daugiausia arbatos), juodos duonos džiūvėsių ir sėdėdavau iki kitos nakties.
Kartą išlipęs į viršų pamačiau nepažįstamą moterį ir ilgai nepažinau savo mamos. Ji ėmė manęs gailėtis ir ragino eiti su ja. Aš nesutikau (matyt, šeštasis jausmas pakuždėjo). Man duobėje buvo šilta, sotu, jauku ir svarbiausia – jokių uniformuotų žmonių; kaip dabar sakoma, jaučiausi stabiliai. Tada mačiau mamą paskutinį kartą.
Kai buvo likviduojamas getas, tėvus per Estiją išvežė į koncentracijos stovyklas. Mama pateko į Štuthofą (jos lagerinis numeris 41091) ir ten žuvo, tėvas – į Dachau (lagerinis numeris 84851); iš ten jis grįžo 1945 m. rudenį.
Mano tėvai buvo su Petru Macijausku susitarę, kad jeigu po išvadavimo nuo fašistų jie neateis manęs pasiimti, tai Macijauskas atiduos mane į žydų vaikų namus. 1944 m. spalio mėnesį aš tapau vienu pirmųjų Kauno žydų vaikų namų auklėtiniu.
1945 m. gegužės pabaigoje gavau paštu atviruką su Stalino portretu, kurio kitoje pusėje buvo parašyta: „Kauno žydų vaikų namai, Leo Rozentaliui. Aš atvažiuoju. Tėtis“. Atvirukas su Stalino atvaizdu nedingo, ir aš sužinojau, kad tėvas gyvas. Jis grįžo 1945 m. rudenį, šiaip taip gavo darbą Švietimo ministerijoje (kam buvo reikalingas jidiš kalbos ir žydų istorijos mokytojas!). 1946 m. sausio 16 d. aš buvau perkeltas į Vilniaus vaikų namus ir juose išbuvau iki 1948 m. sausio mėnesio, paskui gyvenau su tėvu ir seserimi.
Iš dešimties mūsų šeimos narių, kurie buvo uždaryti į getą, gyvi liko tik penki: trys vaikai (juos išgelbėjo lietuvių šeimos), teta Šmuilovienė (po vyro sušaudymo ji išnešė iš geto dukterį į saugią vietą ir išėjo pas partizanus) ir mano tėvas.
Mokyklą baigiau 1955 m., Vilniaus universitetą – 1960 m. Tais pačiais metais vedžiau; žmona perėjo tą pačią „mokyklą“ – getą ir slapstimąsi. 39 metus dirbau „Plastos“ fabrike. Dabar esu pensininkas.


Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija