Žydų gelbėtojai
Bagurskienė Marijona
JUOZAPAS BAGURSKAS
MARIJONA BAGURSKIENĖ
BRONISLAVA DANĖ NASICKIENĖ (BAGURSKAITĖ)
ŠVAIKAUSKIENĖ ALDONA (BAGURSKAITĖ)
Maksimas Broeris gimė 1941-ųjų sausio 1 dieną. Jo motina Roza (Reizel) Ring buvo kilusi iš Pabradės, ten jos tėvai turėjo krautuvėlę. Maksimo tėvas Šlomas (Šleimė) Broeris gimė Šiauliuose. Jie susipažino ir susituokė Kaune, abu dirbo siuvėjais. Maksimo vyresnysis brolis Ilja 1941-ųjų vasarą viešėjo pas senelius Leizerį ir Beilą Pabradėje. Pirmomis karo dienomis kaimynai iškrėtė senelio Leizerio namus, matyt, ieškojo brangenybių. Nieko neradę, namą padegė. Maksimo seneliai ir brolis Ilja sudegė gyvi. Atsidūrusi Kauno gete Broerių šeima gyveno mažame name su keliomis kitomis šeimomis. Maksimo tėvas dirbo Aleksoto aerodrome, o motina – „Silvos“ kojinių fabrike. Ten ji susipažino su moterimi, kuri sutiko priimti žydų berniuką. Ji neprašė pinigų ar kokių nors kitų gėrybių, tik iškėlė sąlygą: berniukas neturi būti apipjaustytas. Prie geto tvoros buvo papirktas sargas, ir tuomet trejų metų Maksimas Broeris buvo išneštas iš geto bulvių maiše ir perduotas gelbėtojams – Bagurskų šeimai. Juozapo ir Marijonos Bagurskų šeima gyveno netoli Kauno, Mikalinavos kaime, turėjo ūkį ir nedidelę parduotuvėlę. Jie augino tris savo vaikus: dvi dukras Danutę ir Aldutę ir sūnų Vytautą, šis buvo neįgalus. Bagurskai su Maksimu elgėsi lygiai taip pat kaip ir su savo vaikais. Maksimas kalbėjo tik jidiš, bet greitai išmoko ir lietuviškai. Bet vis tiek to visą laiką buvo slepiamas nuo svetimų akių, buvo pakrikštytas ir pavadintas Albinu Bagursku.
Iš Maksimo Broerio prisiminimų: Bagurskų šeimoje visų šeimos narių požiūris į mane buvo ypatingas, ir tai jutau labai gerai. Ypatingą ryšį aš turėjau su jų dukterimi Danute. Gal todėl, kad ji buvo arčiau mano amžiaus. Vienas atsitikimas įsirėžė man į atmintį:
Bagurskų namas stovėjo maždaug už 200 metrų nuo degtukų fabriko. Prieš pasitraukdami iš Kauno apskrities, vokiečiai naktį susprogdino fabriką. Švystelėjo didžiulė liepsna absoliučios tamsos fone. Tame rajone nebuvo šviesos. Bagurskai turėjo gan didelį sodą, kurio viduryje buvo iškasta slėptuvė ir kurioje šeima slėpėsi per bombardavimus. Taip buvo ir tą kartą – nugriaudėjus sprogimui, visa šeima nubėgo į slėptuvę. Aš bijojau (buvau 4–5 metukų) bėgti į sodą ir bijojau grįžti į namą. Jie mane šaukdami kvietė ateiti, bet aš bijojau bėgti. Danutė atbėgo iš slėptuvės per visus tuos sprogimus, paėmė mane ant rankų ir smarkiai lėkė su manimi į slėptuvę, verkdama ir apkabinusi mane. Aš šito niekada nepamiršiu.
Maksimo Broerio tėvui pavyko pabėgti iš geto į partizanų būrį, kuriame kovėsi iki Kauno išvadavimo nuo hitlerininkų. Motina išliko gyva Štuthofo koncentracijos stovykloje.
Maksimas Broeris baigė Kauno politechnikos institutą ir su šeima nuo 1972-ųjų gyvena Izraelyje.
MARIJONA BAGURSKIENĖ
BRONISLAVA DANĖ NASICKIENĖ (BAGURSKAITĖ)
ŠVAIKAUSKIENĖ ALDONA (BAGURSKAITĖ)
Maksimas Broeris gimė 1941-ųjų sausio 1 dieną. Jo motina Roza (Reizel) Ring buvo kilusi iš Pabradės, ten jos tėvai turėjo krautuvėlę. Maksimo tėvas Šlomas (Šleimė) Broeris gimė Šiauliuose. Jie susipažino ir susituokė Kaune, abu dirbo siuvėjais. Maksimo vyresnysis brolis Ilja 1941-ųjų vasarą viešėjo pas senelius Leizerį ir Beilą Pabradėje. Pirmomis karo dienomis kaimynai iškrėtė senelio Leizerio namus, matyt, ieškojo brangenybių. Nieko neradę, namą padegė. Maksimo seneliai ir brolis Ilja sudegė gyvi. Atsidūrusi Kauno gete Broerių šeima gyveno mažame name su keliomis kitomis šeimomis. Maksimo tėvas dirbo Aleksoto aerodrome, o motina – „Silvos“ kojinių fabrike. Ten ji susipažino su moterimi, kuri sutiko priimti žydų berniuką. Ji neprašė pinigų ar kokių nors kitų gėrybių, tik iškėlė sąlygą: berniukas neturi būti apipjaustytas. Prie geto tvoros buvo papirktas sargas, ir tuomet trejų metų Maksimas Broeris buvo išneštas iš geto bulvių maiše ir perduotas gelbėtojams – Bagurskų šeimai. Juozapo ir Marijonos Bagurskų šeima gyveno netoli Kauno, Mikalinavos kaime, turėjo ūkį ir nedidelę parduotuvėlę. Jie augino tris savo vaikus: dvi dukras Danutę ir Aldutę ir sūnų Vytautą, šis buvo neįgalus. Bagurskai su Maksimu elgėsi lygiai taip pat kaip ir su savo vaikais. Maksimas kalbėjo tik jidiš, bet greitai išmoko ir lietuviškai. Bet vis tiek to visą laiką buvo slepiamas nuo svetimų akių, buvo pakrikštytas ir pavadintas Albinu Bagursku.
Iš Maksimo Broerio prisiminimų: Bagurskų šeimoje visų šeimos narių požiūris į mane buvo ypatingas, ir tai jutau labai gerai. Ypatingą ryšį aš turėjau su jų dukterimi Danute. Gal todėl, kad ji buvo arčiau mano amžiaus. Vienas atsitikimas įsirėžė man į atmintį:
Bagurskų namas stovėjo maždaug už 200 metrų nuo degtukų fabriko. Prieš pasitraukdami iš Kauno apskrities, vokiečiai naktį susprogdino fabriką. Švystelėjo didžiulė liepsna absoliučios tamsos fone. Tame rajone nebuvo šviesos. Bagurskai turėjo gan didelį sodą, kurio viduryje buvo iškasta slėptuvė ir kurioje šeima slėpėsi per bombardavimus. Taip buvo ir tą kartą – nugriaudėjus sprogimui, visa šeima nubėgo į slėptuvę. Aš bijojau (buvau 4–5 metukų) bėgti į sodą ir bijojau grįžti į namą. Jie mane šaukdami kvietė ateiti, bet aš bijojau bėgti. Danutė atbėgo iš slėptuvės per visus tuos sprogimus, paėmė mane ant rankų ir smarkiai lėkė su manimi į slėptuvę, verkdama ir apkabinusi mane. Aš šito niekada nepamiršiu.
Maksimo Broerio tėvui pavyko pabėgti iš geto į partizanų būrį, kuriame kovėsi iki Kauno išvadavimo nuo hitlerininkų. Motina išliko gyva Štuthofo koncentracijos stovykloje.
Maksimas Broeris baigė Kauno politechnikos institutą ir su šeima nuo 1972-ųjų gyvena Izraelyje.