Žydų gelbėtojai

Žemaitija, meilė mano

Prasidėjo ilga slapstymosi vietų keitimo odisėja. Ji truko iki 1944-jų rudens, kai hitlerininkai buvo išvyti iš Žemaitijos.
Neįmanoma papasakoti visų jaudinančių, įsirėžusių atmintin atvejų, detalių, apibūdinančių tuos puikius žmones, šviesius žemaičius valstiečius, kurie, nebodami mirties pavojaus, rizikavo savo ir savo vaikų gyvybėmis, kad išgelbėtų mus, iki tol nepažįstamus žmones. Vienos knygos neužtektų.
Virkečių sodyboje prasidėjo visai kitoks gyvenimas. Patys Virkečiai bei du jų nepilnamečiai vaikai gyveno nepaprastai vargingai. Susigrūdę viename mažos trobelės gale, kitame buvo nedidelis apleistas tvartas. Kažkada čia buvo taikoma karvė, kiaulės. Šis taip iki galo ir nėiškuoptas, be langų, menkai tevėdinamas tvartas tapo mūsų slėptuve, nuolatine gyvenimo vieta, iš kurios į gryną orą teišeidavome tik sutemus. Sodyboje nebuvo šulinio, jos gyventojai geriamą vandenį semdavosi ir prausdavosi tame pačiame nelabai švariame griovyje. Maistą, kurį J. Kazlauskas laikas nuo laiko mums atveždavo, dalindavomės su šeimininkais, kurie ir patys vos galus sudurdavo.
Po kurio laiko pajutome, kad mus apspito utėlės. Iš pradžių galvos. Vėliau, atsiradus ant kojų keistoms žaizdoms, jos ėmė daugintis ir po tas žaizdas padengusia luoba.
Tai buvo katastrofa. Net badmiriaudami gete sugebėjome išvengti panašių nelaimių. Dusdami nešvariame tvarte, gyvendami pusbadžiu ir net negalėdami kiek žmoniškiau nusiprausti, kamuojami atsiradusių galvoje, ant rankų ir kojų žaizdų, utėlėti, mes jautėmės taip, tarsi gyvi būtume pradėję pūti.
Kartą sutemus aplankęs mus Kazlauskas ir pamatęs šį liūdną vaizdą, pasibaisėjo. Suprato, kad toliau mūsų čia palikti negalima. Virkečiai buvo nuoširdūs, labai dori ir drąsūs žmonės, bet bejėgiai padėti net sau patiems. Dėkingumą jiems, jų sūnui visados nešiojausi širdyje. Deja, surasti juos ar ką nors sužinoti apie jų likimą pokario metais ir vėliau man taip ir nepavyko.
J. Kazlauskas pabandė mus apgyvendinti pas kaimyną, turtingesnį valstietį Dokšą. Paslapsčius mus kokią savaitę, geraširdžio Dokšo nervai neišlaikė.
– Daryk, ką nori, nebegaliu,– pasakė jis Kazlauskui.
Pagaliau Kazlauskui pavyko susitarti dėl mūsų su tolokai nuo Šašaičių gyvenusia Šimkų pora. Jie vaikų neturėjo, gyveno vienkiemyje, toli nuo kaimynų, miško viduryje. Prie sodybos prieiti galima buvo tik iš vienos, kelio pusės. Iš visų kitų pusių sodybą supo miškas, dargi miškingos, nelengvai išbrendamos pelkės.
Jos ligi šiolei stovi man akyse. Mat, tapau „slaptu“ vienintelės Šimkų karvės piemeniu. Karvė pasirodė pasiutusi, pelkės – dar labiau. Nors ir su pakabintu po kaklu skambalu, žaloji įsigudrindavo akimirksniu dingti man iš akių. Puikiai pažįstanti kiekvieną pelkės kimšą, ji vikriai dingdavo tarp klampių pelkės plotų. Aš gi, pirmąkart atsidūręs nesibaigiančių pelkių vandenyse, visas pašiurpęs nuo baimės, su ašaromis akyse, uždusęs šokinėjau nuo vieno kupsto prie kito, laikas nuo laiko panirdamas į vandenį. Pramirkęs visą dieną bėgiojau, ieškodamas savo naujosios gyvenimo draugės.
Širdį suspausdavo pagalvojus: va, nesurasiu Šimkų maitintojos, šeimininkas, neduokdie, supykęs ims ir išvarys mus su motina ...
Tačiau kai vakare šlapias, sušalęs vis dėlto pargindavau karvę namo, jaučiausi laimingas, tarsi nugalėjęs didžiausią gyvenimo kliūtį.
Šimkuvienė buvo gera mezgėja. Tas jos mezgimas buvo svarbus šeimos pragyvenimo šaltinis. Laimei, motina taip pat buvo gera mezgėja ir, pasislėpusi kitame trobos gale, nuo ryto iki vakaro mezgė, vykdydama Šimkuvienės gautus užsakymus. Taip mes galėdavome bent kiek atsilyginti mūsų geradariams. (Kito būdo, tiesa sakant, ir nebuvo: jokio turto neturėjome. Viskas liko žmonėms, apsigyvenusiems mūsų bute Vilniuje, Algirdo gatvėje).
Po Virkečių slapstymąsi Šimkų sodyboje galima būtų prilyginti vos ne sanatorijai. Šimkai buvo darbštūs, draugiški žmonės. Čia išgyvenome vieną ramiausių ir ilgiausių mūsų slapstymosi laikotarpių.
Bet anksčiau ar vėliau yla išlenda iš maišo. Laikui bėgant aplinkiniai ėmė kalbėti apie Šimkų sodybos paslaptingus gyventojus. Ir vėl teko bėgti.
Stojo 1944 metų ruduo. Fronto linija ties Šiauliais audrino hitlerininkų jungo kamuojamą ir siaubiamą Žemaitiją. Subėgę iš visos Lietuvos į šį kraštą nacių talkininkai, vakarykščiai policininkai, žydšaudžiai, lietuvių saugumo ir kitų kolaborantinių struktūrų vadai vadukai, apsistoję Žemaitijos kaimuose, kaitino nacistinę isteriją, sėjo įtarumą ir baimę tarp valstiečių. Rasti valstietį, kuris tokiomis sąlygomis ryžtųsi slapstyti žydę su vaiku, darėsi vis sunkiau.
Šįkart Juozas Kazlauskas, pasitelkęs pagalbon giminaitį, dėdę Lauryną, šiaip ne taip surado mums vietą. Vėl miškuose, vienkiemyje, kuriame moteris gyveno viena su kokių dvidešimt šešerių metų sūnumi Stasiu. Viskas vyko taip staigiai, jog net jų pavardės nesužinojome. Atvežė slapta ir paliko.
Iškart paaiškėjo, kad šeimininkė toli gražu ne konspiratorė. Nuoširdi, atvira, ji buvo įsitikinusi, kad ir visi aplinkui tokie pat - dori, savi. Tad ir nėra ko slapstytis. Po kelių dienų aplinkinėse kaimo trobose turbūt jau nebuvo žmogaus, kuris nežinotų, kad pas kaimynę apsigyveno žydė su vaiku. Šeimininkė ir ypač sūnus Stasys suvokė, į kokią bėdą visi pakliuvome, bet buvo vėlu. Reikėjo skubiai dingti - ir dingti kuo toliau nuo šių patiklių, naivių žmonių sodybos.
Stasys kažkur ilgai bėgiojo susijaudinęs, kol pavakare pranešė, kad surado puikią slėptuvę. Miške troboje gyvenąs senas kavalierius, vienišius, net šeimininkė, ir ta jį palikusi. Viengungis sutikęs mus priimti. Sutemus keliausime.
O sutemos pastaruoju metu darėsi vis malonesnės ir teikė vilčių: padangė vos ne kasnakt rausdavo nuo artėjančio fronto pašvaistės, vis artėdama dundėjo kanonada, danguje vis dažniau ūžė sunkūs bombonešiai, skrisdami į Vakarus, o visais vieškeliais ir net siaurais miško takais bėgo hitlerininkai, bėgo masiškai, dieną ir naktį. Lipte aplipę skubančius į Vokietiją tankus, arkliais, rekvizuotais valstiečių vežimais. Kaip pakliuvo.
Dieve, koks tai buvo džiaugsmas. Pagaliau! Pasislėpęs miško tankmėje, prisėlinęs prie vieškelio, užmiršęs bet kokį atsargumą, negalėjau atgauti kvapo iš jaudulio, kažkokio ypatingo, sumišusio dvylikamečio sieloje su neapykanta okupantams ir artėjančio atpildo laukimu.
Vilties kibirkštėlė, niekados neužgesusi, ėmė rusenti stipriau. Tai teikė mums su motina naujų jėgų.
Po ilgos nakties kelionės per mišką, per brūzgynus, apeidami visus kelius ir keliukus, pagaliau suradome tamsoje mūsų būsimojo šeimininko trobelę. Malonaus veido, pagyvenęs, kokių šešiasdešimties metų viengungis. Nuvedęs mus į antrą trobos galą, apnakvindino, pasidžiaugęs, kad va, bus lengviau: vis moteriškos rankos, kurių taip trūksta dabar, išėjus ankstesnei jo šeimininkei.
Juozas Kazlauskas nuolatos mus globojo, vežė maistą, ieškojo eilinės slėptuvės, kai dėl vienų ar kitų priežasčių iš senosios tekdavo bėgti. Šis žmogus vertas atskiros knygos.
Užkurys, atėjęs į turtingą žmonos ūkį, J. Kazlauskas pavertė jį vienu labiausiai mechanizuotu ano meto ūkiu. Nebaigęs jokių mokslų, mažaraštis valstietis, jis turėjo šviesią inžinieriaus konstruktoriaus galvą ir auksines rankas. Ir auksinę širdį. Bebaimę karžygio širdį ir filosofo humanisto protą. O tokių žmonių likimai neretai būna tragiški.
Nelankąs bažnyčios, Šašaičiuose, gražiosios Varduvos krašte, Žemaičių Kalvarijoje turėjo bedievio ciciliko reputaciją. O dar pasklidusi pokario metais žinia, kad gelbėjo žydus. Visa tai, matyt, lėmė jo žiaurų likimą. Paradoksas. „Buožė“, 40 hektarų savininkas, samdęs ne vieną samdinį, turėjęs pagal sovietų tvarką būti likviduotas kaip klasė. O nužudė jį tie, kurie kovojo prieš sovietus.
Po ilgų paieškų buvo rastas miške, pakartas ant vadelių. Veidas buvo taip subjaurotas, kad tik žmona atpažino lavoną. Paskutiniame laiške 1946 m. Juozas Kazlauskas rašė mums, kad Šašaičiuose darosi „karšta“, ir jis žadąs skubiai keltis į Vilnių, kur greitai susitiksim. Nespėjo. Likimo ironija: abu Kazlauskų sūnūs - Gediminas ir Algis, dalyvavę pogrindinėje veikloje, buvo sovietų represuoti. Man regis, šiurpioje šeimos istorijoje tarsi lašelyje atsispindi visos ano meto Lietuvos tragedija.
Tragiška buvo kiekvienam savaip. Kad ir, sakykime, J. Sondeckio tėvui - senajam Laurynui. Argi jam, senyvam žmogui, lengva buvo rizikuoti dukters Eugenijos, žento J. Kazlausko, pagaliau trijų anūkų - mažosios Alinos, Gedimino ir Algio gyvybėmis. Dėl mūsų – vakar dar visai nepažįstamų žmonių. Tačiau nė vieno priekaišto, nė vienos abejonės, nė vieno nepasitenkinimo atodūsio. Lauryną visi gerbė. Visi mes žemaitiškai jį vadinom Papuniu. Mažakalbis, lyg ir nesikišantis į ūkio reikalus, tačiau jo išraiškingos gilios akys buvo tarsi visų ūkyje vykstančių įvykių sąžinės veidrodis. Niekad neužmiršiu jo nuolatinio rūpesčio išbadėjusiu geto vaiku. Jo meistriškai išdrožtų žemaitiškų klumpių, kurias greitai išmokau mūvėti, kurios gelbėjo ir šaltą žiemą. Ir dovanotų kailinių. Su šiomis klumpėmis ir kailiniais ilgai nesiskyriau. Net atvykęs į Vilnių 1944-jų rudenį, pas Ruzgius į Žvėryną atsibeldžiau su Papunio klumpėmis ir jau skylėtais žemaitiškais kailiniais...
Argi Laurynas ne tikras pasaulio teisuolis! O kiek tokių sutikau per savo klajones po tuometinę Žemaitiją, kurią pamilau visam gyvenimui.
Tragedija neapėjo ir kitų Sondeckių. Jackus Sondeckis okupacijos metais daug padėjo Šiaulių getui, jo gyventojams. Humanistas, nekentęs nacizmo, vienas Lietuvos socialdemokratų partijos kūrėjų, artėjant frontui pasitraukė iš Lietuvos, palikęs žmoną ir du vaikus.
Ir staiga, praėjus beveik penkiems išsiskyrimo dešimtmečiams, Sąjūdžio mitinge, skirtame geto aukoms atminti, prie buvusio geto teatro (koks sutapimas!) netikėtai pamačiau mielą, neužmirštamą Jackaus veidą. Prasiskverbęs pro minią, paklausiau: „Jūs Sondeckis?“
Jackus spėjo aplankyti ir mano mamą. Taip neseniai jie abu dar buvo tarp mūsų...
Jau po J. Sondeckio mirties pasirodžiusioje jo knygoje „Gyvenimas Lietuvai“ perskaičiau daug šiltų žodžių apie tėvą.
J. Sondeckio žodžiai, kuriuos perskaičiau apie save, ligi šiolei yra aukščiausias iš visų įvertinimų, kokius tik esu gavęs. Gyvendamas JAV jis rašė: „Matyt vyras yra ne tik gabus, bet ir geras žmogus... Sesuo (Eug. Kazlauskienė - M. P.) pranešė, kad jaunasis Petuchauskas buvo atvažiavęs padėkoti už savo ir motinos išgelbėjimą. Tai nepaprastas jo žygis. Gavusieji kieno nors pagalbos labai retai tinkamai padėkoja. Marko poelgis yra reta išimtis.“ („Gyvenimas Lietuvai“ - „Delta“, 1993, Šiauliai, 198 p.).
Man tai reiškė tėvo draugo ir bendražygio liudijimą, kad neišdaviau tėvo doros principų.
Sujaudino knygos nuotraukos: tėvas greta J. Sondeckio, kitų iškilių to meto šiauliečių (Naujalio, Venclauskių ir kt.). Nuotraukos, užfiksavusios, kaip J. Sondeckis, S. Petuchauskas, kiti miesto vadovai pasitinka atvykusį į Šiaulius prezidentą Smetoną.
Vienoje nuotraukų po daugelio metų išvydau ir Papunį, kartu su kitais Sondeckiais ir Kazlauskais (Juozu, Eugenija, vaikais) išlydintį į emigraciją Jackų.

Šašaičiai Vėl ir vėl matau Šašaičius. Reto grožio Varduvą, vingiuojančią pro pačią Kazlauskų sodybą. Tereikia nusileisti keliolika žingsnių žemyn. Tvirtai suręsta dviejų galų žemaitiška troba su ryškiais baltais langais, didžiulis sodas, bičių aviliai, kuriuos taip meistriškai puoselėjo Juozas. Dirbo lėtai, su kažkokiu ypatingu malonumu, susikaupimu, tarytum atlikdamas itin svarbią, sakyčiau mokslinę misiją ar bažnytines apeigas. Didžiulis aptvertas kiemas, viduryje prūdas, už jo kiaulidės, dar toliau svirnas, kitoj pusėj tvartas. Iš čia kasdien švintant išgindavau didelę Kazlauskų bandą – šešiolika melžiamų karvių, keletą telyčaičių, galingą bulių ir keturiasdešimt juodagalvių avių. Mano priešas – piktas didžiulis avinas (taip bent man, dvylikamečiui, tuomet atrodė). Vos tik bandą atvarydavau į ganyklą, prasidėdavo mūsų nesibaigiantis galynėjimasis. Avinas apsilaižęs (tai buvo ženklas, kad jau pyksta) puldavo mane, norėdamas žūtbūt smogti savo galinga kakta. O aš kaip įmanydamas bėgdavau. Kai avinas grėsmingai priartėdavo, staigiai šokdavau į šoną, ir avinas įsiutęs pralėkdavo pro šalį. Ir taip be galo. Avinas sunkokai – jam gerokai trukdė jo veislinis ištobulintas, varpus primenantis vyriškumas. Kai abu gerokai pavargdavome, guldavausi ant pievos ir leisdavau avinui pergalingai priartėti. Bet gulintį jam buvo sunkiau smūgiuoti. Tą akimirką stipriai apsikabindavau aviną per kaklą ir greitai užsiropšdavau ant jo nugaros. Prasidėdavo antrasis žaidimo etapas. Avinas sek bandą, vis stengdamasis mane numesti, o aš lyg toreadoras pergalingai jodavau namų link. Iš ryto ir vakare, girdydamas Varduvoje gražius Kazlauskų arklius, jodinėti ne tik ant avino. Dieve, ko tik aš neišmokau. Pjauti žolę, aparinėti bulves, akėti, krauti ir vežti šieną. Melstis ir giedoti per atlaidus einant keliais g Žemaičių Kalvarijos stacijas. Didžiausią komplimentą savo adresu prie nuostabaus grožio medinės Platelių bažnyčios. Ten kartą atvežiau šeimininkus, važnyčiodamas puošnioje Kazlauskų bričkoje. „Koks inteligentiškas Jūsų piemuo“,- pasakė šeimininkei pažįstama, įdėmiai stebėjusi mane bažnyčioje. Aš iš tikrųjų stengiausi. Išmokau pusryčiams valgyti žemaitišką pusmarškonę košę. Ją, labai skanią, kas rytą virdavo visai šeimynai dideliame špižiniame puode Eugenija Kazlauskienė.
Beje, tai irgi priminė apeigas.
Centre už ilgo stalo sėsdavosi šeimininkas. Tik po jo susėsdavo visa gausi šeimyna. Prisispaudęs prie krūtinės milžinišką kvapios duonos kepalą, į durtuvą peiliu atriekdavo dviejų delnų dydžio riekes. Kiekvienas pas po riekę ir mediniu šaukštu kabindavo iš savojo krašto pusmarškonę. Iš tarsi prausimuisi skirto metalinio dubens. Šeimininkas savo šaukštu dubens centre įsprausdavo gilų įdubimą ir supildavo) jį iš katiliuko karštų spirgų. Kiekvienas, kabindamas košę iš sa mirkydavo ją į spirgus ir valgydavo, užgerdamas rūgpieniu. Daug ką sugebėjęs išmokti, vieno neįstengiau: nugalėti savo i įgimto „poniško“ jautrumo. Niekaip nelindo į gerklę košė, pakabinta iš kurio valgė visi. Greitai susivokusi Eugenija įkrėsdavo man košės į dubenėlį, tačiau paprastos bulvių, be miltų. Šeimynai paaiškino, kad tas miesčioniukas, girdi, nepratęs prie kaimiškos pusmarškonės. Taip „incidento“ buvo išvengta. Niekas neįsižeidė. Išlikau garbinau šeimynos nariu. Šašaičiai, jų šeimininkai, visa plati giminė, samdiniai. Kiekvieną šiandien matau taip ryškiai, lyg tik vakar būtume išsiskyrę. Gyvendamas Vilniuje niekados jau nebegalėjau atsikratyti savųjų Šašaičių. Meilės gamtai, žemei. Ši nostalgiška trauka visą gyvenimą tiesiog persekiote persekioja mane. Man vėl ir vėl reikia savųjų Šašaičių. Kaimo trobos ant upės kranto, miško, žolės, žemės, auginančios vaisių. Bent jau vasarą, bent laisvu nuo darbo metu. Ir rašyti man geriausiai sekėsi tokiame kampelyje. Knygos apie teatrą lengviausiai gimdavo, kaip ir šios eilutės – ant Neries kranto, medinėje kaimo troboje, sodyboje, kiek tai įmanoma primenančioje Šašaičius. Prabėgo dešimtmečiai. Daug vandens nutekėjo. Ir Varduva, ir Nerimi. Griuvo sovietų imperija. Lietuva tapo nepriklausoma. Artėjo dvidešimt pirmasis amžius. Apie daug ką dar vakar ir sapnuoti negalėjai. Ir štai atėjo ta diena. Apėmė džiaugsmas, istorinio teisingumo jausmas, kai ilgų mano pastangų dėka pagaliau stojo tiesos akimirka. Tegul ir pavėluota. Pasaulio Tautų Teisuolių medaliai po mirties buvo skirti Jackui Sondeckiui ir Kazlauskų šeimai – Eugenijai ir Juozui. Tuo metu jau veikė mano įkurtas ir vadovaujamas Lietuvos žydų kultūros klubas. Jis rengė nemažai kultūros, meno programų, siekiančių atkurti litvakų kultūros atmintį, atgaivinti lietuvių ir žydų bendravimą bene svarbiausioje -dvasingumo, žmogiškų vertybių suvokimo sferoje. Tuo metu su mano gelbėtojų Jackaus ir Rozalijos sūnumi prof. Sauliumi Sondeckiu mes jau rengėme bendras meno programas. Sauliaus vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras dalyvavo 1997 m. ir 2002 m. mano surengtose Tarptautinėse meno dienose Vilniaus geto teatrui atminti. Vis dažniau, bendraujant su garsiais menininkais, ypač Lietuvos, mąsčiau: o gal tai ir yra tikroji kartų tąsa, kuriai nieko nebūtų gaila paaukoti – laiko, darbo, jėgų. Cituojama iš almanacho Žydų muziejus. Vyr. redaktorė ir sud. Dalija Epšteinaitė. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Vilnius, 2005