Žydų gelbėtojai
Stanevičiūtė-Žilevičienė Birutė
JULIJA STANEVIČIENĖ
VINCAS STANEVIČIUS
BIRUTĖ STANEVIČIŪTĖ-ŽILEVIČIENĖ
VINCENTAS VYTAUTAS STANEVIČIUS
ANTANAS STANEVIČIUS
Vincas ir Julija Stanevičiai su savo trimis vaikas Vytautu, Birute ir Antanu gyveno Judrėnų kaime netoli Telšių. 1941-ųjų rudenį Vincas Stanevičius pastebėjo, kaip vienas kaimynas blogai elgiasi, išnaudoja 18-tę žydę merginą, kuri buvo atsiųsta iš Telšių geto į jo ūkį priverstiniams darbams. Po kurio laiko Vincas Stanevičius pasiūlė merginai savo pagalbą ir tai pakeitė jos likimą.
Iš Chanos Švilerytės prisiminimų: Aš, Chana Švilerytė-Segal gimiau 1923 m. Jurbarke. Prieškariu apsigyvenau Tauragės apskrityje, Laukuvoje, pas tetą Sarą ir dėdę Motę Kaganus. Jie savo vaikų neturėjo, todėl mane labai mylėjo. Ten ir užklupo mane karas. Pirmomis karo dienomis visus ten gyvenusius žydus uždarė Laukuvos sinagogoje, iš ten išvežė mano dėdę ir kitus vyrus. Po kurio laiko visas miestelio žydes išvežė į Gerulius ir apgyvendino barakuose.
1941 m. rugpjūčio pabaigoje (28–30 d.) į Gerulius atvažiavo du automobiliai ginkluotų savisaugos bataliono karių ir policininkų. Buvo atrinktos jaunos moterys ir merginos iki 30 metų, suvarytos į aikštę (iš viso apie 400–500) ir išsiųstos į Telšių getą. Vyresnės moterys su vaikais buvo nuvarytos į netoli esančią giraitę ir ten sušaudytos iškastame griovyje.
Kartu su kitomis jaunomis moterimis Chana Švilerytė pateko į Telšių getą. Iš geto ūkininkams buvo leista pasiimti moteris rudens darbams. Kadangi gete visi gyveno pusbadžiu, parai buvo skirta tik 200 gramų duonos, tai moterys stengėsi pakliūti pas ūkininkus, kur galėdavo gauti maisto. Tačiau 1941-ųjų gruodį visiems žydams, kurie buvo paimti darbams pas ūkininkus, buvo įsakyta sugrįžti į getą, neva, sveikatos patikrinimui, nors iš tikrųjų jau buvo suplanuotas Telšių geto likvidavimas.
Iš Chanos Švilerytės prisiminimų: Iš pradžių patekau pas blogą žmogų, liepdavo dirbti pačius sunkiausius darbus, būdavo neapsakomai sunku, neturėjau kuo apsirengti. Kojos ir rankos buvo žaizdotos, mano apavas buvo medinės klumpės, nuo kurių kojos buvo nutrintos. Kartą, beganant karves, atėjo kaimynas Vincas Stanevičius. Jis suprato, kad esu žydaitė. Pagailo jam manęs, todėl pasiūlė pereiti pas jį. Aš labai bijojau savo šeimininko, nes buvo labai žiaurus. Miegodavau daržinėje su šunimi, kai lauke buvo -20° šalčio, apsiklojusi įvairiais skarmalais.<...>
Pastoviai turėjau registruotis gete. Prieš geto likvidavimą atėjo esesininkas manęs pasiimti, bet aš spėjau pasislėpti. Kitą dieną, galvodamas, kad vokiečiai gali atvažiuoti ir paimti iš jo gerą darbininkę, šeimininkas atvedė mane kelioms dienoms, kol praeis patikrinimas, pas Vincą Stanevičių. Iš pat pirmo žvilgsnio, ir tai, kaip su manimi elgėsi Julija ir Vincas Stanevičiai, buvau nustebinta jų širdies šilumos. Tą patį vakarą Julija Stanevičienė pašildė vandens, nuplovė mano žaizdotas kojas, aptvarstė ir paguldė į vieną lovą su savo dukra Birute. Pas juos buvo 3 vaikai, gyveno nepasiturinčiai, tačiau čia man visko užteko, pajutau namų šilumą, buvau kaip jų dukra.
Kai po keleto dienų buvęs Chanos šeimininkas atėjo pasiimti savo geros darbininkės, Vincas Stanevičius pasakė jam, kad mergina išėjo nežinia kur.
Pas Stanevičius Chana Švilerytė slapstėsi iki 1944-ųjų spalio, vokiečių okupacijos šiame regione pabaigos. Visi Julijos ir Vinco Stanevičių šeimos nariai, įskaitant ir jų vaikus Vytautą, Birutę ir jaunąjį Antaną Chaną laikė savo šeimos nare, globojo ją. Iškilus pavojui ar gresiant kratoms, Chanai surasdavo saugesnę vietą, o pavojui praėjus, ji vėl sugrįždavo pas Stanevičius.
1973 m. Chana Švilerytė-Segal su savo šeima emigravo į Izraelį. 1993 metais Vincas Stanevičius, Julija Stanevičienė bei jų vaikai Vytautas ir Birutė Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Antanas Stanevičius Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas 1999 metais, Vincas ir Julija Stanevičiai, Birutė Žilevičienė (Stanevičiūtė) ir Vincentas Vytautas Stanevičius 2026 metais.
VINCAS STANEVIČIUS
BIRUTĖ STANEVIČIŪTĖ-ŽILEVIČIENĖ
VINCENTAS VYTAUTAS STANEVIČIUS
ANTANAS STANEVIČIUS
Vincas ir Julija Stanevičiai su savo trimis vaikas Vytautu, Birute ir Antanu gyveno Judrėnų kaime netoli Telšių. 1941-ųjų rudenį Vincas Stanevičius pastebėjo, kaip vienas kaimynas blogai elgiasi, išnaudoja 18-tę žydę merginą, kuri buvo atsiųsta iš Telšių geto į jo ūkį priverstiniams darbams. Po kurio laiko Vincas Stanevičius pasiūlė merginai savo pagalbą ir tai pakeitė jos likimą.
Iš Chanos Švilerytės prisiminimų: Aš, Chana Švilerytė-Segal gimiau 1923 m. Jurbarke. Prieškariu apsigyvenau Tauragės apskrityje, Laukuvoje, pas tetą Sarą ir dėdę Motę Kaganus. Jie savo vaikų neturėjo, todėl mane labai mylėjo. Ten ir užklupo mane karas. Pirmomis karo dienomis visus ten gyvenusius žydus uždarė Laukuvos sinagogoje, iš ten išvežė mano dėdę ir kitus vyrus. Po kurio laiko visas miestelio žydes išvežė į Gerulius ir apgyvendino barakuose.
1941 m. rugpjūčio pabaigoje (28–30 d.) į Gerulius atvažiavo du automobiliai ginkluotų savisaugos bataliono karių ir policininkų. Buvo atrinktos jaunos moterys ir merginos iki 30 metų, suvarytos į aikštę (iš viso apie 400–500) ir išsiųstos į Telšių getą. Vyresnės moterys su vaikais buvo nuvarytos į netoli esančią giraitę ir ten sušaudytos iškastame griovyje.
Kartu su kitomis jaunomis moterimis Chana Švilerytė pateko į Telšių getą. Iš geto ūkininkams buvo leista pasiimti moteris rudens darbams. Kadangi gete visi gyveno pusbadžiu, parai buvo skirta tik 200 gramų duonos, tai moterys stengėsi pakliūti pas ūkininkus, kur galėdavo gauti maisto. Tačiau 1941-ųjų gruodį visiems žydams, kurie buvo paimti darbams pas ūkininkus, buvo įsakyta sugrįžti į getą, neva, sveikatos patikrinimui, nors iš tikrųjų jau buvo suplanuotas Telšių geto likvidavimas.
Iš Chanos Švilerytės prisiminimų: Iš pradžių patekau pas blogą žmogų, liepdavo dirbti pačius sunkiausius darbus, būdavo neapsakomai sunku, neturėjau kuo apsirengti. Kojos ir rankos buvo žaizdotos, mano apavas buvo medinės klumpės, nuo kurių kojos buvo nutrintos. Kartą, beganant karves, atėjo kaimynas Vincas Stanevičius. Jis suprato, kad esu žydaitė. Pagailo jam manęs, todėl pasiūlė pereiti pas jį. Aš labai bijojau savo šeimininko, nes buvo labai žiaurus. Miegodavau daržinėje su šunimi, kai lauke buvo -20° šalčio, apsiklojusi įvairiais skarmalais.<...>
Pastoviai turėjau registruotis gete. Prieš geto likvidavimą atėjo esesininkas manęs pasiimti, bet aš spėjau pasislėpti. Kitą dieną, galvodamas, kad vokiečiai gali atvažiuoti ir paimti iš jo gerą darbininkę, šeimininkas atvedė mane kelioms dienoms, kol praeis patikrinimas, pas Vincą Stanevičių. Iš pat pirmo žvilgsnio, ir tai, kaip su manimi elgėsi Julija ir Vincas Stanevičiai, buvau nustebinta jų širdies šilumos. Tą patį vakarą Julija Stanevičienė pašildė vandens, nuplovė mano žaizdotas kojas, aptvarstė ir paguldė į vieną lovą su savo dukra Birute. Pas juos buvo 3 vaikai, gyveno nepasiturinčiai, tačiau čia man visko užteko, pajutau namų šilumą, buvau kaip jų dukra.
Kai po keleto dienų buvęs Chanos šeimininkas atėjo pasiimti savo geros darbininkės, Vincas Stanevičius pasakė jam, kad mergina išėjo nežinia kur.
Pas Stanevičius Chana Švilerytė slapstėsi iki 1944-ųjų spalio, vokiečių okupacijos šiame regione pabaigos. Visi Julijos ir Vinco Stanevičių šeimos nariai, įskaitant ir jų vaikus Vytautą, Birutę ir jaunąjį Antaną Chaną laikė savo šeimos nare, globojo ją. Iškilus pavojui ar gresiant kratoms, Chanai surasdavo saugesnę vietą, o pavojui praėjus, ji vėl sugrįždavo pas Stanevičius.
1973 m. Chana Švilerytė-Segal su savo šeima emigravo į Izraelį. 1993 metais Vincas Stanevičius, Julija Stanevičienė bei jų vaikai Vytautas ir Birutė Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Antanas Stanevičius Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas 1999 metais, Vincas ir Julija Stanevičiai, Birutė Žilevičienė (Stanevičiūtė) ir Vincentas Vytautas Stanevičius 2026 metais.