Žydų gelbėtojai

Stanevičiūtė Birutė

VINCAS STANEVIČIUS, JULIJA STANEVIČIENĖ
ir jų vaikai Vytautas, Birutė ir Antanas


Valstiečiai Vincas ir Julija Stanevičiai su savo trimis vaikas Vytautu, Birute ir Antanu gyveno Judrėnų kaime netoli Telšių. 1941-ųjų rudenį Vincas Stanevičius pastebėjo, kaip vienas kaimynas blogai elgiasi, išnaudoja 18-tę žydę merginą, kuri buvo atsiųsta iš Telšių geto į jo ūkį priverstiniams darbams. Tų pačių metų gruodį visiems žydams buvo įsakyta sugrįžti į getą, kuris po keleto dienų buvo likviduotas. Bet toji, pas Stanevičių kaimyną dirbusi moteris, kurios pavardė buvo Chana Švilerytė, sugebėjo pabėgti iš geto ir sugrįžo pas tą patį ūkininką, kadangi daugiau vietų slapstymuisi neturėjo. Nors tas ūkininkas ir priėmė Chaną, tačiau vertė dirbti labai sunkius, netinkamus moteriai darbus. 1942-ųjų pavasarį Vincas Stanevičius pasisiūlė ją priimti į savo ūkį. Šioje šeimoje Chana Švilerytė buvo iki vokiečių okupacijos šiame regione pabaigos, 1944-ųjų spalio. Visi Julijos ir Vinco Stanevičių šeimos nariai, įskaitant ir jų vaikus Vincą, Birutę ir jaunąjį Antaną Chaną laikė savo šeimos nariu, globojo ją. Iškilus pavojui ar gresiant kratoms, Chanai surasdavo saugesnę vietą, o pavojui praėjus, ji vėl sugrįždavo pas Stanevičius.
Karui pasibaigus, Chana Švilerytė emigravo į Izraelį.
1993 metais Vincas Stanevičius, Julija Stanevičienė, jų vaikai Vytautas ir Birutė pripažinti Jad Vašem Pasaulio Tautų Teisuoliaias. Antanas Stanevičius 1999 metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija