Žydų gelbėtojai
Statauskas Jonas
Frida Glazmanaitė-Abramavičienė pasakoja apie save ir apie Aliką Abramavičių
Alikas Abramavičius ir Frida Glazmanaitė-Abramavičienė (Abramovič)
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Šlomo Abramavičius atvyko į Kauną iš Klaipėdos (Memelio), ieškodamas darbo. Feiga Abramavičienė (mergautine pavarde Kulbakaitė) buvo aktyvi Lietuvos komunistų partijos narė. Kai pasirašius garsųjį Ribbentropo–Molotovo paktą Sovietų Sąjunga užėmė Lietuvą, Feiga buvo paskirta didžiulio Jėgos fabriko vadove.
Alikas gimė 1941-aisiais, pusantro mėnesio prieš karo pradžią. Atėjus vokiečiams Abramavičiai su kūdikiu ant rankų bandė pėsčiomis trauktis į Rusiją. Lietuviai juos pagavo ir privertė grįžti į Kauną. Šlomo buvo sulaikytas, tačiau drąsuolė Feiga nuėjo į gestapą ir stebuklingu būdu jį išlaisvino.
Šlomo ir Feiga tuoj pat prisijungė prie antifašistinės pogrindžio grupuotės. Jiedu planavo pabėgti iš geto į mišką pas kovojančius partizanus, tačiau prieš tai turėjo surasti prieglobstį mažajam Alikui. Kol jie ieškojo patikimo žmogaus, gete juos patys susirado seni draugai: buvusi Jėgos fabriko darbuotoja lietuvė Bronė Rozenbergienė ir jos vyras Jonas, batsiuvys. Kartu jie sukūrė planą, kaip išgelbėti Aliką. Nors Alikas nebuvo apipjaustytas, Rozenbergai jo priimti negalėjo, nes kaimynystėje gyveno esesininkams tarnaujantys žmonės. Dėl tos pačios priežasties ir jų artima draugė Marcelė Galvonaitė bijojo jį priglausti. Po intensyvių paieškų Rozenbergai ir Marcelė sugebėjo rasti patikimą vietą kaime pas Stasę ir Joną Statauskus. Marcelė ir Jonas atėjo prie geto vartų pasiimti Aliko. Šlomo išnešė (kita versija byloja, kad tai padarė papirktas vokiečių kareivis) skudurais apvyniotą Aliką ir perdavė jį gelbėtojams.
Perdavę sūnų į patikimas rankas Aliko tėvai prisijungė prie partizanų. Pirmas iš geto pabėgo Šlomo. Feiga man pasakojo, kad ji paprašiusi Chaimo Elino padėti jai patekti pas vyrą. Chaimas jai atsakęs: „Turi tokį protą ir šitiek energijos, kam tau pagalba.“ Jis buvo teisus. Labai greitai Feiga sugalvojo, kaip pabėgti į mišką. Šlomo Abramavičius su savo draugu Jankeliu Leviu žuvo mūšyje prieš pat Lietuvos išvadavimą.
Statauskai už Aliko išgelbėjimą sumokėjo didžiausią kainą. Išvarius vokiečius iš apylinkių, Feiga atėjo pasiimti Aliko. Kaimynai suprato, kad Statauskai gelbėjo žydų vaiką. Feiga buvo įsitikinusi, jog likti kaime jiems itin pavojinga, maldavo vykti kartu su ja į Kauną. Deja, Statauskai atsisakė, nutarė pasilikti. 1946 m. sutuoktinius Statauskus nužudė žaliukai – banditai nacių kolaborantai, kurie slapstėsi miškuose ir labai agresyviai kovojo su atėjusia sovietų valdžia bei jos rėmėjais.
Po karo Feiga (Izraelyje ji tapo Cipora – Feiga, t. y. „paukštis“, hebr.) ištekėjo už Nachumo Meriešo. Jis buvo grįžęs iš Sibiro – sovietų valdžia jį su šeima ten ištrėmė dar prieš karą. Baigęs mokyklą Alikas mokėsi Kauno politechnikos institute, tačiau jo nebaigė ir įsidarbino fabrike.
Susipažinau su Aliku žydų vaikų darželyje, kuris buvo atidarytas tuoj po karo. Pora tapom dar mokykloje, o 1964 m. susituokėm. 1966 m. mums gimė sūnus Solomonas (Šlomo), pavadintas senelio atminimui. Aš irgi esu iš tų vaikų, kurie buvo paslėpti ir išgelbėti. Prieš karą mano tėvai gyveno Semeliškių miestelyje, kurio didžiąją gyventojų dalį sudarė žydai. Atėję naciai, padedami lietuvių kolaborantų, išžudė visus Semeliškių žydus. Mano tėvas Šlomo Glazmanas matė savo akimis, kaip jie sušaudė jo tėvus ir vyresnįjį brolį Meirą. Po žudynių miestelį padegė, dauguma žydų namų virto pelenais. Tėvai kartu su seneliais (mamos tėvais) pabėgo į mišką. Mama Katia (Kunė) Glazmanienė (mergautine pavarde Kranik) laukėsi. Gimiau miško griovyje 1941–1942 m. žiemą. Tiesą pasakius, ir šiandien nežinau tikslios savo gimimo datos.
Bevaikė lenkės ir lietuvio pora Uršulė ir Juozas Abukauskai sutiko manimi pasirūpinti. Jie pakrikštijo mane, gavau fiktyvų Lilijos Abukauskaitės gimimo liudijimą.
Kai seneliai mirė slėptuvėje, tėvai prisijungė prie partizanų ir kartu su jais kovėsi nuo 1942 m. vasario iki pat Raudonosios armijos atėjimo į Lietuvą, iki karo pabaigos.
1945 m. tėvai atsiėmė mane iš Abukauskų, kurie labai mane mylėjo. Bijojau būti biologinių tėvų namuose. Pykau, kad tie „svetimieji“, atplėšę mane nuo mylimos mamos Uršulės ir nuo Juozo, privertė gyventi name, kuriame visi kalbėjo keista kalba. Nenorėjau nieko valgyti ir visą laiką verkiau, pagaliau vieną dieną į mūsų namus iš kaimo atvyko Uršulė ir kurį laiką pasiliko. Galiausiai pripratau prie savo biologinių tėvų.
1959 m. įstojau į Kauno politechnikos institutą, mokiausi Statybos inžinerijos fakultete kartu su Ilana Kamberyte, Mika Karnovskyte, Sara Levinaite, Liusia Borstaite ir Aharonu Franku. Dabar žinau, kad visi jie buvo Kauno geto vaikai. Niekada apie tai nekalbėjau nei su vyru, nei su bendramoksliais.
1972 m. po ilgos kovos su sovietų valdžia, įskaitant ir dalyvavimą protestuose Maskvoje, gavome leidimus išvykti ir emigravome į Izraelį. Iki mūsų išvykimo artimai bendravome su Uršule. Visad jaučiau, kad Uršulė – mano tikroji mama, vadinau ją močiute.
Izraelyje dirbau statybos inžiniere Transporto ministeri- joje. Aktyviai dalyvavau beveik visuose tiltų statybos projektuose, kurie buvo vykdomi šalyje per pastaruosius tris dešimtmečius.
Alikas buvo neeilinis žmogus: talentingas, turėjo puikią atmintį, labai apsišvietęs – tikra vaikščiojanti enciklopedija. Jis buvo lyderis iš prigimties, visad supamas daugybės draugų. Kartu jame tūnojo kažkokia savigriovos jėga, kuri tapo ne tik daugelio jo profesinių nesėkmių priežastimi, bet ir trukdė santykiams šeimoje. 1976 m. išsiskyrėm.
Sūnus Šlomo (Salikas, Solomonas) tarnavo Izraelio kariuomenės oro pajėgose. Dabar jis dirba Izraelyje, programavimo (high-tech) firmoje.
Alikas vedė antrą kartą. Jis mirė nuo vėžio vos penkiasdešimties metų. Mariešų šeima remia jo našlę ir dvynukus.
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Alikas Abramavičius ir Frida Glazmanaitė-Abramavičienė (Abramovič)
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Šlomo Abramavičius atvyko į Kauną iš Klaipėdos (Memelio), ieškodamas darbo. Feiga Abramavičienė (mergautine pavarde Kulbakaitė) buvo aktyvi Lietuvos komunistų partijos narė. Kai pasirašius garsųjį Ribbentropo–Molotovo paktą Sovietų Sąjunga užėmė Lietuvą, Feiga buvo paskirta didžiulio Jėgos fabriko vadove.
Alikas gimė 1941-aisiais, pusantro mėnesio prieš karo pradžią. Atėjus vokiečiams Abramavičiai su kūdikiu ant rankų bandė pėsčiomis trauktis į Rusiją. Lietuviai juos pagavo ir privertė grįžti į Kauną. Šlomo buvo sulaikytas, tačiau drąsuolė Feiga nuėjo į gestapą ir stebuklingu būdu jį išlaisvino.
Šlomo ir Feiga tuoj pat prisijungė prie antifašistinės pogrindžio grupuotės. Jiedu planavo pabėgti iš geto į mišką pas kovojančius partizanus, tačiau prieš tai turėjo surasti prieglobstį mažajam Alikui. Kol jie ieškojo patikimo žmogaus, gete juos patys susirado seni draugai: buvusi Jėgos fabriko darbuotoja lietuvė Bronė Rozenbergienė ir jos vyras Jonas, batsiuvys. Kartu jie sukūrė planą, kaip išgelbėti Aliką. Nors Alikas nebuvo apipjaustytas, Rozenbergai jo priimti negalėjo, nes kaimynystėje gyveno esesininkams tarnaujantys žmonės. Dėl tos pačios priežasties ir jų artima draugė Marcelė Galvonaitė bijojo jį priglausti. Po intensyvių paieškų Rozenbergai ir Marcelė sugebėjo rasti patikimą vietą kaime pas Stasę ir Joną Statauskus. Marcelė ir Jonas atėjo prie geto vartų pasiimti Aliko. Šlomo išnešė (kita versija byloja, kad tai padarė papirktas vokiečių kareivis) skudurais apvyniotą Aliką ir perdavė jį gelbėtojams.
Perdavę sūnų į patikimas rankas Aliko tėvai prisijungė prie partizanų. Pirmas iš geto pabėgo Šlomo. Feiga man pasakojo, kad ji paprašiusi Chaimo Elino padėti jai patekti pas vyrą. Chaimas jai atsakęs: „Turi tokį protą ir šitiek energijos, kam tau pagalba.“ Jis buvo teisus. Labai greitai Feiga sugalvojo, kaip pabėgti į mišką. Šlomo Abramavičius su savo draugu Jankeliu Leviu žuvo mūšyje prieš pat Lietuvos išvadavimą.
Statauskai už Aliko išgelbėjimą sumokėjo didžiausią kainą. Išvarius vokiečius iš apylinkių, Feiga atėjo pasiimti Aliko. Kaimynai suprato, kad Statauskai gelbėjo žydų vaiką. Feiga buvo įsitikinusi, jog likti kaime jiems itin pavojinga, maldavo vykti kartu su ja į Kauną. Deja, Statauskai atsisakė, nutarė pasilikti. 1946 m. sutuoktinius Statauskus nužudė žaliukai – banditai nacių kolaborantai, kurie slapstėsi miškuose ir labai agresyviai kovojo su atėjusia sovietų valdžia bei jos rėmėjais.
Po karo Feiga (Izraelyje ji tapo Cipora – Feiga, t. y. „paukštis“, hebr.) ištekėjo už Nachumo Meriešo. Jis buvo grįžęs iš Sibiro – sovietų valdžia jį su šeima ten ištrėmė dar prieš karą. Baigęs mokyklą Alikas mokėsi Kauno politechnikos institute, tačiau jo nebaigė ir įsidarbino fabrike.
Susipažinau su Aliku žydų vaikų darželyje, kuris buvo atidarytas tuoj po karo. Pora tapom dar mokykloje, o 1964 m. susituokėm. 1966 m. mums gimė sūnus Solomonas (Šlomo), pavadintas senelio atminimui. Aš irgi esu iš tų vaikų, kurie buvo paslėpti ir išgelbėti. Prieš karą mano tėvai gyveno Semeliškių miestelyje, kurio didžiąją gyventojų dalį sudarė žydai. Atėję naciai, padedami lietuvių kolaborantų, išžudė visus Semeliškių žydus. Mano tėvas Šlomo Glazmanas matė savo akimis, kaip jie sušaudė jo tėvus ir vyresnįjį brolį Meirą. Po žudynių miestelį padegė, dauguma žydų namų virto pelenais. Tėvai kartu su seneliais (mamos tėvais) pabėgo į mišką. Mama Katia (Kunė) Glazmanienė (mergautine pavarde Kranik) laukėsi. Gimiau miško griovyje 1941–1942 m. žiemą. Tiesą pasakius, ir šiandien nežinau tikslios savo gimimo datos.
Bevaikė lenkės ir lietuvio pora Uršulė ir Juozas Abukauskai sutiko manimi pasirūpinti. Jie pakrikštijo mane, gavau fiktyvų Lilijos Abukauskaitės gimimo liudijimą.
Kai seneliai mirė slėptuvėje, tėvai prisijungė prie partizanų ir kartu su jais kovėsi nuo 1942 m. vasario iki pat Raudonosios armijos atėjimo į Lietuvą, iki karo pabaigos.
1945 m. tėvai atsiėmė mane iš Abukauskų, kurie labai mane mylėjo. Bijojau būti biologinių tėvų namuose. Pykau, kad tie „svetimieji“, atplėšę mane nuo mylimos mamos Uršulės ir nuo Juozo, privertė gyventi name, kuriame visi kalbėjo keista kalba. Nenorėjau nieko valgyti ir visą laiką verkiau, pagaliau vieną dieną į mūsų namus iš kaimo atvyko Uršulė ir kurį laiką pasiliko. Galiausiai pripratau prie savo biologinių tėvų.
1959 m. įstojau į Kauno politechnikos institutą, mokiausi Statybos inžinerijos fakultete kartu su Ilana Kamberyte, Mika Karnovskyte, Sara Levinaite, Liusia Borstaite ir Aharonu Franku. Dabar žinau, kad visi jie buvo Kauno geto vaikai. Niekada apie tai nekalbėjau nei su vyru, nei su bendramoksliais.
1972 m. po ilgos kovos su sovietų valdžia, įskaitant ir dalyvavimą protestuose Maskvoje, gavome leidimus išvykti ir emigravome į Izraelį. Iki mūsų išvykimo artimai bendravome su Uršule. Visad jaučiau, kad Uršulė – mano tikroji mama, vadinau ją močiute.
Izraelyje dirbau statybos inžiniere Transporto ministeri- joje. Aktyviai dalyvavau beveik visuose tiltų statybos projektuose, kurie buvo vykdomi šalyje per pastaruosius tris dešimtmečius.
Alikas buvo neeilinis žmogus: talentingas, turėjo puikią atmintį, labai apsišvietęs – tikra vaikščiojanti enciklopedija. Jis buvo lyderis iš prigimties, visad supamas daugybės draugų. Kartu jame tūnojo kažkokia savigriovos jėga, kuri tapo ne tik daugelio jo profesinių nesėkmių priežastimi, bet ir trukdė santykiams šeimoje. 1976 m. išsiskyrėm.
Sūnus Šlomo (Salikas, Solomonas) tarnavo Izraelio kariuomenės oro pajėgose. Dabar jis dirba Izraelyje, programavimo (high-tech) firmoje.
Alikas vedė antrą kartą. Jis mirė nuo vėžio vos penkiasdešimties metų. Mariešų šeima remia jo našlę ir dvynukus.
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014