Žydų gelbėtojai

Jonas Stulpinas ir Joana Stulpinienė

Prieš karą Jonas Stulpinas vertėsi odų prekyba. Per savo darbą jis susipažino su Avrahamu Ginzburgu, žydu, kuris gyveno Vilniuje ir dirbo gerai žinomame pirštinių fabrike. Fabrikas priklausė Jeruzalimskių šeimai.
1941 metais, kai Vilnių okupavo vokiečiai, Avrahamas ir jo šeima kartu su kitais miesto ir jo apylinkių žydais buvo priversti persikraustyti į getą.
Vieną dieną Jonas Stulpinas, grįžęs namo, pasakė savo žmonai Joanai Stulpinienei, kad jie turi padėti vienam jo pažįstamam žydui ir jo žmonai ištrūkti iš geto ir surasti jiems slapstymosi vietą. Joana bijojo, kad tai gali pakenkti visai jų šeimai, bet Jonas buvo nepalenkiamas. Netrukus vokiečiai konfiskavo pirmąjį namo, kuris priklausė Stulpinams, ir kur jie gyveno, aukštą ir pavertė jį 24 valandų per parą veikiančia radijo stotimi. Net tokiomis aplinkybėmis Avrahamas, kuris buvo labai drąsus žmogus, sugebėjo ateiti į namą ir paimti iš Jono Stulpino, Pilies gatvėje esančio tuščio buto raktus, ten Avrahamas su žmona Mala galėjo laikinai prisiglausti pirmomis slapstymosi dienomis.
Vėliau Stulpinų šeima išnuomojo kitą privatų namą su giliu rūsiu, kur buvo laikomos malkos ir kiti daiktai, reikalingi šaltuoju žiemos metu. Rūsyje buvo labai šalta, bet Ginzburgai išgyveno ten iki 1944 metų, kai Lietuva buvo išvaduota. Dar vienerius metus Avrahamas ir Mala Ginzburgai gyveno kartu su Stulpinų šeima, kol išvyko iš Lietuvos ir per Lenkiją pasiekė Palestiną.