Žydų gelbėtojai
Sviderskis Stasys
Stasys SVIDERSKIS
Kai aplinkui viešpatauja taika ir tvarka bei įpusėjusi vasara žada daug naujų pažinčių, žaidimų, dainų prie laužo, maudynių, žygių, tėvai, šiek tiek nuliūdę, bet kuo ramiausiai lydi vaikus prie autobusų, žinodami, jog geri ir rūpestingi vadovai juos nuveš ten, kur gera ir saugu. Tuomet didžiulė atsakomybė užgula vadovų pečius. Vaikai krykštauja prie vandens, o tu budėk, žiūrėk, kad kuris kur nenugriūtų, nesusižalotų. ir visą laiką tik skaičiuok mintyse, ar visi čia, ar visi sveiki, ar saugūs...
O jei staiga išgirsti baisų žodį „Karas!“ ir esi vienas su 150 vaikų, o tau viso labo tik dvidešimt vieneri?!
Tą giedrą 1941 metų birželio 22 rytą Druskininkų pionierių stovyklos viršininkas Stasys Sviderskis negalėjo ilgai svarstyti. Pedagoginis taktas neleido jam gąsdinti, jaudinti vaikų, bet ir slėpti nuo jų grėsmingos tikrovės. Tiesa, jaunasis vadovas nė pats nežinojo, kad kelionė namo bus tokia ilga ir varginanti.
Energingomis pastangomis S. Sviderskiui pavyko įsodinti jam patikėtus vaikus į paskutinį Vilniaus link važiavusi ešeloną. Prasidėjo sunki karo meto odisėja kelionė per visą Rusiją iki tolimos Udmurtijos, kur Debiosų miestelyje įkurtuose lietuvių vaikų namuose Druskininkų stovyklautojai sulaukė karo pabaigos.
Sulamita Elpertaitė-Kurilenko prisimena:
Tai jis, lietuvių vaikinas Sviderskis, pirmąją karo dieną nepabėgo, nepaliko mūsų likimo valiai, nepasimetė, o išrikiavo liniuotei, ir mes tvarkingai nužingsniavome į stotį. /.../ Daug kartų ešelonas stodavo dėl bombardavimų, tekdavo bėgti laukan, gultis ant žemės, slėptis, po to jis rūpestingai mus surinkdavo ir vėl įsodindavo į vagoną. Tarp mūsų buvo mergaitė invalidė ir neūžauga berniukas, vardu Ickė. Bombardavimų ir apšaudymų metu Sviderskis nešdavosi juos ant rankų ir, laikydamas glėbyje, bėgdavo slėptis. Štai koks tai žmogus, kiek jame slypėjo gerumo ir gailestingumo. O kokie rūpesčiai slėgė jam pečius! – Juk mes keliavome be galo ilgai, reikėjo visus pavalgydinti, o tai nebuvo lengva anais laikais. Daugelis vaikų sirgo, reikėjo gauti vaistų, kai kuriuos teko išlaipinti ir leisti nuvežti i ligoninę.
...Tolimoje Udmurtijoje prabėgo mūsų pirmoji vasara be tėvų, bet jisai stengėsi mums juos atstoti, jis mylėjo mus visus ir rūpinosi visais kaip tikras tėvas. /.../ Ak, nelengva jam buvo su mumis – juk pusantro šimto vaikų, iš jų 70 žydų, o jis mylėjo visus be išimties. Važinėjo po Udmurtijos miestus ir kaimus, rinkdavo mums drabužius, knygas, sąsiuvinius. Jo dėka mums buvo sudarytos sąlygos gyventi ir mokytis.
Jis visus išsaugojo, leido jiems sugrįžti į Lietuvą.
Daugelis jo globotinių lietuvių laimingai sugrįžo namo pas tėvelius, bet iš septyniasdešimties žydų vaikų tik keletui pavyko išvysti savo motinas ir tėvus. Septyniasdešimt jaunųjų gyvybių išgelbėjo pedagogas ir vadovas, šviesus žmogus Stasys Sviderskis.
„Ačiū Jum, Tėve!“ – rašo Šulamita, ir po tais jos žodžiais pasirašytų visi 150 jo išsaugotų vaikų.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Kai aplinkui viešpatauja taika ir tvarka bei įpusėjusi vasara žada daug naujų pažinčių, žaidimų, dainų prie laužo, maudynių, žygių, tėvai, šiek tiek nuliūdę, bet kuo ramiausiai lydi vaikus prie autobusų, žinodami, jog geri ir rūpestingi vadovai juos nuveš ten, kur gera ir saugu. Tuomet didžiulė atsakomybė užgula vadovų pečius. Vaikai krykštauja prie vandens, o tu budėk, žiūrėk, kad kuris kur nenugriūtų, nesusižalotų. ir visą laiką tik skaičiuok mintyse, ar visi čia, ar visi sveiki, ar saugūs...
O jei staiga išgirsti baisų žodį „Karas!“ ir esi vienas su 150 vaikų, o tau viso labo tik dvidešimt vieneri?!
Tą giedrą 1941 metų birželio 22 rytą Druskininkų pionierių stovyklos viršininkas Stasys Sviderskis negalėjo ilgai svarstyti. Pedagoginis taktas neleido jam gąsdinti, jaudinti vaikų, bet ir slėpti nuo jų grėsmingos tikrovės. Tiesa, jaunasis vadovas nė pats nežinojo, kad kelionė namo bus tokia ilga ir varginanti.
Energingomis pastangomis S. Sviderskiui pavyko įsodinti jam patikėtus vaikus į paskutinį Vilniaus link važiavusi ešeloną. Prasidėjo sunki karo meto odisėja kelionė per visą Rusiją iki tolimos Udmurtijos, kur Debiosų miestelyje įkurtuose lietuvių vaikų namuose Druskininkų stovyklautojai sulaukė karo pabaigos.
Sulamita Elpertaitė-Kurilenko prisimena:
Tai jis, lietuvių vaikinas Sviderskis, pirmąją karo dieną nepabėgo, nepaliko mūsų likimo valiai, nepasimetė, o išrikiavo liniuotei, ir mes tvarkingai nužingsniavome į stotį. /.../ Daug kartų ešelonas stodavo dėl bombardavimų, tekdavo bėgti laukan, gultis ant žemės, slėptis, po to jis rūpestingai mus surinkdavo ir vėl įsodindavo į vagoną. Tarp mūsų buvo mergaitė invalidė ir neūžauga berniukas, vardu Ickė. Bombardavimų ir apšaudymų metu Sviderskis nešdavosi juos ant rankų ir, laikydamas glėbyje, bėgdavo slėptis. Štai koks tai žmogus, kiek jame slypėjo gerumo ir gailestingumo. O kokie rūpesčiai slėgė jam pečius! – Juk mes keliavome be galo ilgai, reikėjo visus pavalgydinti, o tai nebuvo lengva anais laikais. Daugelis vaikų sirgo, reikėjo gauti vaistų, kai kuriuos teko išlaipinti ir leisti nuvežti i ligoninę.
...Tolimoje Udmurtijoje prabėgo mūsų pirmoji vasara be tėvų, bet jisai stengėsi mums juos atstoti, jis mylėjo mus visus ir rūpinosi visais kaip tikras tėvas. /.../ Ak, nelengva jam buvo su mumis – juk pusantro šimto vaikų, iš jų 70 žydų, o jis mylėjo visus be išimties. Važinėjo po Udmurtijos miestus ir kaimus, rinkdavo mums drabužius, knygas, sąsiuvinius. Jo dėka mums buvo sudarytos sąlygos gyventi ir mokytis.
Jis visus išsaugojo, leido jiems sugrįžti į Lietuvą.
Daugelis jo globotinių lietuvių laimingai sugrįžo namo pas tėvelius, bet iš septyniasdešimties žydų vaikų tik keletui pavyko išvysti savo motinas ir tėvus. Septyniasdešimt jaunųjų gyvybių išgelbėjo pedagogas ir vadovas, šviesus žmogus Stasys Sviderskis.
„Ačiū Jum, Tėve!“ – rašo Šulamita, ir po tais jos žodžiais pasirašytų visi 150 jo išsaugotų vaikų.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999