Žydų gelbėtojai
Sviderskis Alfonsas
Alfonsas SVIDERSKIS
Stumdamas priešais save vaikišką vežimėlį, žmogus tolo nuo geto tvoros. Greičiau, greičiau namo! Ausyse tebeskambėjo švelnus, geras žmonos balsas:
"Auginkim šitą mergaitę, Alfonsai. Bus Romukui draugė". Bet argi namuose bus lengviau, argi bus saugiau - juk vežimėlyje svetimas vaikas, maža žydaitė, ir už jos slėpimą gali sušaudyti visą šeimą. "Saugok ją, Sviderski", - vietoj atsisveikinimo teištarė tas žmogus. Bet ir Alfonsas, ir jo žmona jau buvo apsisprendę - Rūtelė liko pas juos.
Slogūs, nerimo kupini mėnesiai, metai slinko, ir niekas dar nežinojo, kada pasibaigs karas ir kas jį laimės. 1944 metų pavasarį, kai žinios iš fronto jau leido tikėtis, jog atomazga arti, Alfonsas išvažiavo į Vilijampolę su reikalais. Iš geto teritorijos per garsiakalbį sklido trankios muzikos garsai, bet jie negalėjo nuslopinti širdį veriančių klyksmų. Alfonsas matė, kaip budeliai, apsikarstę ginklais, vilko iš namų pusnuogius vaikus ir tarsi pliauskas svaidė i sunkvežimius. Tas vaizdas visam gyvenimui įsirėžė į jo atmintį. Ir kiekvieną sykį, žiūrėdamas į Rūtelę, Alfonsas pasibaisėdamas galvojo: ji galėjo būti viena iš anųjų.
Bėda, kaip žinia, viena nevaikšto - Sviderskių sodyboje laikinai įsikūrė hitlerininkų štabas. Tačiau ir šeimininkas nebuvo pėsčias: jau prieš tai buvo iškasęs netoli namo slėptuvę. Dirbo atsargiai, naktimis, net senelis jo tėvas nežinojo tikrosios tos slėptuvės paskirties. Tėvo ramybę reikėjo ypač tausoti - nuo pat karo pradžios šeima neturėjo jokių žinių iš jaunesniojo brolio Stasio, Druskininkų pionierių stovyklos vadovo. "Žiūrėk, neužtrauk šeimai kokios nelaimės", - retsykiais palinguodavo galva tėvas. O kai vokiečiai jau buvo pasitraukę, ir iš bunkerio, merkdamiesi nuo akinančios saulės, išlindo broliai Levas ir Meilachas Vinikai, o įkandin jų - Rūtelės tėvas Karnovskis, senelis aiktelėjo: šitokie reikalai pačioje hitlerininkų panosėje! Bet sielos gilumoje buvo patenkintas: šaunuolis Alfonsas, nepadarė gėdos Sviderskių giminei.
- Buvo naudos ir iš fašistų, - pajuokavo sūnus. Užsidega šviesą ir nė nenutuokia, kad tuo pačiu įsižiebia lemputės ir bunkeryje. Aš juk buvau nutiesęs laidus po žeme.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Stumdamas priešais save vaikišką vežimėlį, žmogus tolo nuo geto tvoros. Greičiau, greičiau namo! Ausyse tebeskambėjo švelnus, geras žmonos balsas:
"Auginkim šitą mergaitę, Alfonsai. Bus Romukui draugė". Bet argi namuose bus lengviau, argi bus saugiau - juk vežimėlyje svetimas vaikas, maža žydaitė, ir už jos slėpimą gali sušaudyti visą šeimą. "Saugok ją, Sviderski", - vietoj atsisveikinimo teištarė tas žmogus. Bet ir Alfonsas, ir jo žmona jau buvo apsisprendę - Rūtelė liko pas juos.
Slogūs, nerimo kupini mėnesiai, metai slinko, ir niekas dar nežinojo, kada pasibaigs karas ir kas jį laimės. 1944 metų pavasarį, kai žinios iš fronto jau leido tikėtis, jog atomazga arti, Alfonsas išvažiavo į Vilijampolę su reikalais. Iš geto teritorijos per garsiakalbį sklido trankios muzikos garsai, bet jie negalėjo nuslopinti širdį veriančių klyksmų. Alfonsas matė, kaip budeliai, apsikarstę ginklais, vilko iš namų pusnuogius vaikus ir tarsi pliauskas svaidė i sunkvežimius. Tas vaizdas visam gyvenimui įsirėžė į jo atmintį. Ir kiekvieną sykį, žiūrėdamas į Rūtelę, Alfonsas pasibaisėdamas galvojo: ji galėjo būti viena iš anųjų.
Bėda, kaip žinia, viena nevaikšto - Sviderskių sodyboje laikinai įsikūrė hitlerininkų štabas. Tačiau ir šeimininkas nebuvo pėsčias: jau prieš tai buvo iškasęs netoli namo slėptuvę. Dirbo atsargiai, naktimis, net senelis jo tėvas nežinojo tikrosios tos slėptuvės paskirties. Tėvo ramybę reikėjo ypač tausoti - nuo pat karo pradžios šeima neturėjo jokių žinių iš jaunesniojo brolio Stasio, Druskininkų pionierių stovyklos vadovo. "Žiūrėk, neužtrauk šeimai kokios nelaimės", - retsykiais palinguodavo galva tėvas. O kai vokiečiai jau buvo pasitraukę, ir iš bunkerio, merkdamiesi nuo akinančios saulės, išlindo broliai Levas ir Meilachas Vinikai, o įkandin jų - Rūtelės tėvas Karnovskis, senelis aiktelėjo: šitokie reikalai pačioje hitlerininkų panosėje! Bet sielos gilumoje buvo patenkintas: šaunuolis Alfonsas, nepadarė gėdos Sviderskių giminei.
- Buvo naudos ir iš fašistų, - pajuokavo sūnus. Užsidega šviesą ir nė nenutuokia, kad tuo pačiu įsižiebia lemputės ir bunkeryje. Aš juk buvau nutiesęs laidus po žeme.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
raktažodžiai: gelbėtojai Alfonsas Sviderskis Rūta Karnovskytė; Karnovskis; Liova Vinikas; Meilachas Vinikas