Žydų gelbėtojai

Ričardas SVILAS Elžbieta SVILIENĖ Antrojo pasaulinio karo metais inžinierius Klemensas Kaušinis rūpinosi Gitos Judelevičiūtės gelbėjimu. Pradžioje ji buvo slapstoma rašytojo Kazio Binkio namuose, kur anuo metu rado prieglobstį daug persekiojamų žydų. Saugumo sumetimais K. Kaušinis nutarė surasti Gitai kitą, nuošalesnę vietą. 1943 metų vasaros pabaigoje jam pavyko nuvežti mergaitę pas savo gerą pažįstamą gydytoją stomatologę Elžbietą Svilienę, gyvenančią Utenoje. Stefanija Paškonytė ir jos būsimas vyras Ričardas Svilas kartu studijavo mediciną Vilniaus Universitete. Mokydamasis universitete Ričardas Svilas dažnai lankydavosi Utenoje, savo motinos Elžbietos Svilienės namuose Aušros gatvėje. Dar tuo metu jis patikėjo savo būsimai žmonai Stefanijai paslaptį, kad jo motina, nepaisydama didelio pavojaus, sugeba slapstyti žydaitę Gitą Judelevičiūtę šeimai priklausančiame Bikuškio dvare prie Alaušo ežero. Artėjant frontui, Elžbieta Svilienė sugebėjo pervežti Gitą Judelevičiūtę į Kauną. Ten mergaitei pavyko surasti savo motiną. Jas abi vėl priglaudė Kazio Binkio šeima ir jos sulaukė visuotinio vokiečių kariuomenės atsitraukimo rašytojo šeimos Balsių dvare. 1972 metais Gita Judelevičiūtė su sūnumi Genriku ir motina Raja Judelevičiene išvyko gyventi į Izraelį. Jeruzalėje jie susitiko su šeimos galva, Isaku Judelevičiumi, kuriam taip pat pasisekė išsigelbėti. Karo audrų išblaškyti žmonės vėl surado vienas kitą. Šeima susijungė. Elžbietai Svilienei kartu su sūnumi Edvardu 1946 m. išvykus gyventi į Opolės miestą Lenkijoje, jos ryšiai su Gita Judelevičiūte nutrūko. Iš mažų šukelių susidėliojo sudėtinga, skaudi, nors ir laimingai pasibaigusi dviejų šeimų istorija, iš naujo sušvito tegul ir arti gyvenusių, bet nepažintų žmonių veidai.

Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005