Žydų gelbėtojai

Šatūnienė Ona

Konstantinas Eugenijus Šatūnas apie Emos Kaplan išgelbėjimą:

Dar prieš karą mano tėvas Stasys Šatūnas ir Emos tėvas buvo geri draugai, jie kartu dirbo.
Vokiečių okupacijos metais Kaplanų šeimą uždarė gete. Pirmomis dienomis buvo paskirtos įkalintų žydų lankymo dienos.
Mano tėvas, vesdamasis mane už rankos, nuėjo aplankyti savo draugą. Mes įėjome. Kareiviai prie geto vartų rūkė. Susitikome su Kaplanų šeima, pasikalbėjome, Emos mama verkė.
Po pasimatymo tėvas paėmė už rankos Emą, kita ranka – mane, ir drąsiai išėjo pro vartus. Mūsų laimei, kareiviai buvo įnikę į pokalbį ir neįsidėmėjo, kiek vaikų įėjo į getą ir kiek iš jo išėjo. Juk už tai, pagal tuometinę jų tvarką, galėjo sušaudyti visą mūsų šeimą.
Ema gyveno pas mus Šiauliuose kaip šeimos narė. Jaunesnieji broliai nieko nesuprato. Tėvas mažai bendravo su kaimynais, todėl jie manė, kad tai mano sesuo.Kartais fašistai surengdavo patikrinimus, Ema tada apsimesdavo kurčnebyle ir mykė, kai jos ko nors paklausdavo.
Po karo Kaplanų šeima gyveno Vilniuje, Subačiaus g. Jie dažnai atvažiuodavo pas mus į Šiaulius. Kai aš įstojau į Dailės institutą, iš pradžių gyvenau pas juos. Po to visa Kaplanų šeima išvyko į Izraelį.
Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija