Žydų gelbėtojai
Balčinaitė Petronėlė
Duobė po lova
Josefas Gilis ir Aviva Fellerytė-Gilis
Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Laikrodininkas ir juvelyras Hiršas Gilis su žmona namų šeimininke Chana (mergautine pavarde Levnerytė) turėjo tris vaikus: Pesachą (g. 1926), Israelį (Izią, g. 1928) ir mane, gimiau 1938 m. rugpjūčio 18-ąją. Sužinojusi, kad manęs laukiasi, mama norėjo nutraukti nėštumą, bet įsikišo jos broliai ir ją perkalbėjo, sakė: „Pamatysi, jis dar atneš tau laimę!“
Kretingoje gyvenęs senelis iš tėvo pusės Pesachas irgi buvo juvelyras ir laikrodininkas. Po jo mirties močiutė, kurios net vardo neprisimenu, perėmė senelio verslą į savo rankas ir padedama sūnų sėkmingai jį tęsė. Vienas klientas kartais paimdavo iš jos daiktų pardavimui, tačiau prieš pat karą močiutė buvo nutraukusi su juo ryšius, nes šis neatidavė pinigų už gautas ir parduotas prekes. Tas žmogus bandė šantažuoti močiutę, bet ši tvirtai laikėsi nusistatymo neduoti jam daugiau nieko! Liudininkai pasakojo, kad po vokiečių įsiveržimo tas žmogus atėjo į močiutės parduotuvę, sumušė ją ir nuvarė į tą vietą, kur buvo žudomi žydai. Ten jisai palaidojo ją gyvą.
Mūsų šeima turėjo žemės sklypą netoli Kauno. Gretimo sklypo savininkas Konstantinas Samochinas, senas žmogus, uolus sentikis, prašė mano senelio Mošės Levnerio parduoti jam savąjį sklypą. Senelis nesutiko ir tai labai supykdė Samochiną. Jis grasino sakydamas: „Tu dar pasigailėsi.“ Antrąją karo dieną senelis, mano tėvas ir dėdė sėdėjo namie ir šnekučiavosi. Staiga tėvas pamatė per kiemą ateinantį Samochiną su vokiečiais. Tėvas pabėgęs pasislėpė kaimyninio namo kieme. Supratusi, kad tėvas slepiasi nuo vokiečių, to namo šeimininkė jį su riksmais išvijo. Taip vokiečiai tėvą pagavo, paskui jie surado senelį ir dėdę, visus juos nuvarė į VII fortą ir sušaudė. Vos išėjus vokiečiams keli kaimynai lietuviai įsilaužė į mūsų namus ir išsinešė viską, ką tik galėjo paimti.
Kitas dėdė Henekas Levneris buvo tvirtas ir įspūdingas vyras, jis turėjo daug talentų, vienas jų – buvo puikus virėjas. Geto viršininkas pasisamdė jį virėju savo namuose.
Per Didžiąją akciją mama buvo pasiųsta į dešiniąją pusę. Henekas atėjo mūsų ieškoti ir ėmė lakstyti aplink virtinę šaukdamas mamą vardu, tačiau niekaip negalėjo jos rasti. Henekas suprato, kad padėtis bloga. Drebėdamas iš baimės jis nuskubėjo pas gestapo karininką Rauką ir meluodamas, kad jo žmona ir vaikai pateko į tą grupę, kuri varoma į IX fortą, labai prašė jų ten nesiųsti. Rauka jam pasakė: „Pasiimk lietuvį policininką, eikit abu, suraskit ir grąžinkit juos atgal.“ Henekas kreipėsi į vieną policininką žadėdamas jam 50 markių už pagalbą.
Jiedu ėmė ieškoti mano mamos ilgoje žmonių virtinėje, lakstė kaip pasiutę, šaukė ją vardu, klausinėjo žmonių, ar jos nematė. O mama buvo tiesiog priblokšta to, kas aplinkui dėjosi. Rankoje ji laikė mažą maišelį su pinigais ir brangenybėmis „juodai dienai“. Ji vis dar nesuprato, kad ta diena jau atėjo. Galiausiai ją radęs Henekas paėmė tą maišelį ir atidavė lietuviui policininkui. Tai labai supykdė mamą – ji nesuvokė, kad už tuos pinigus ką tik buvo nupirktos jos pačios ir josios vaikų gyvybės.
Jau būdamas trejų metų supratau, kas dedasi, ir viską įsiminiau. Pirmas dalykas, kurį prisimenu, – tai, kad visą laiką leisdavau močiutės Simchos Levnerienės lovoje. Ji turėjo keturiolika vaikų, iš jų dvylika buvo gete. Vaikai dažnai ją lankydavo, atnešdavo kokį obuolį ar duonos riekę. Ji visad pirma pavalgydindavo mane ir, tik kai aš pasisotindavau, pati valgydavo kas likę. Močiutė Simcha mirė gete.
Mama, dėdės ir tetos kasdieną išeidavo dirbti į miestą. Vyriausiajį mano brolį Pesachą vokiečiai įdarbino vairuotoju. Brolis pasisiūlė visus mus išvežti savo vairuojama mašina iš geto, bet mama atsisakė ir patarė jam bėgti pačiam. Galiausiai Pesachas nusprendė likti su šeima ir vėliau žuvo Dachau.
Per Vaikų akciją buvau paslėptas palėpėje, po sulūžusių čerpių stogu. Po kelių valandų mane nuvedė į duobę, iškastą dėdės Meiro Levnerio kambaryje. Kad įliptum į duobę, reikėjo ištraukti iš lovos patalynės stalčių, po juo atkelti medinį dangtį ir atidaryti mažas dureles grindyse, o pro jas jau galėjai nušliaužti į duobę. Duobė buvo labai siaura, ankšta, joje buvo labai šalta. Sėdėjau duobėje su mama ir pusbroliu Ediku Levneriu. Mama sergėjo, kad neišleistume nė garso. Duobė buvo maždaug 1 kv. m dydžio, joje trūko oro; į ją buvo atvestas vamzdis iš lauko, per kurį kiekvienas paeiliui įkvėpdavome. Laikas tarp įkvėpimų prilygo amžinybei. Po kelių valandų išgirdome, kad vokiečiai atėjo ieškoti vaikų. Jie paklausė dėdės Meiro, ar šis neslepiąs vaikų, ir pagrasino, kad radę bent vieną visus sušaudys. Kaip dėdė Meiras vėliau pasakojo, jis stovėjo kambaryje sustingęs iš baimės. Vokiečius lydėjęs policininkas nepakėlė dangčio po lova. Jis pranešė vokiečiams, kad čia nieko nėra. Duobėje praleidome dvi dienas. Turėjome tik vandens ir šiek tiek duonos.
Trečią dieną gete pavojus sumažėjo, žmones vėl imta varyti į darbus. Vis dar aidėjo širdį gniaužiančios aimanos tėvų, kurių vaikai buvo atplėšti. Dėdė Meiras parsivedė mamą ir mane į mūsų būstą. Kaimynas batsiuvys iš gretimo kambario, pamatęs mane sveiką ir saugų, ėmė rėkti: „Kaip gali būti? Jie nužudė mano dukterį, o jis vis dar gyvas!“ Jis nubėgo į gestapą ir paskundė.
Kaimynui išėjus, mama čiupo mane atgal pas dėdę Meirą, o šis nulėkė pas savo seserį Rivą. Rivos vyras Zalmanas Baikovičius buvo paskirtas gete maisto tiekėju. Jis siųsdavo iš geto vežimą su tuščiomis statinėmis ir maišais, kuriuose paskui būdavo atgabenamas maistas. Dėdė Meiras kreipėsi į gerai pažįstamą „malonų“ esesininką ir sumokėjo jam 20 000 markių. Už tuos pinigus karininkas turėjo rytojaus dieną sėdėti vartų link važiuojančiame vežime, šalia žydo vežiko Lurje; vežime buvo ketinama mane paslėpti, o karininkas turėjo rūpintis, kad nekiltų problemų vykstant pro vartus. Viena lietuvė turėjo laukti tuščioje miesto gatvėje ir mane perimti. Kitą ankstų rytą buvau suvyniotas ir įkištas į didelį užsegtą krepšį, kad neuždusčiau, man buvo paliktas nedidelis plyšelis orui. Krepšį nunešė į Baikovičiaus namus. Buvo pavojinga mane ten nešti, nes namuose slėpėsi Baikovičiaus duktė Šulamit. Mane išėmė iš krepšio, įkišo į tuščią maišą ir padėjo už namo, kur stovėjo kelios tuščios statinės. Gulėjau ten keturias valandas nejudėdamas, kaustomas baisios baimės. Girdėjau aplink vaikščiojančių vokiečių balsus ir žingsnius.
Prieš išvykdami tuščias statines sukrovė į vežimą, maišas, kuriame aš slėpiausi, buvo įdėtas į vieną statinių.
Vežikas Lurje sėdėjo ant aukštos sėdynės. Jis nuleido kojas į statinę, kurioje tūnojau įkištas į maišą. Vokietis atsisėdo ant vežimo dugno ir visi išvažiavome iš geto be jokių trukdžių. Kaip buvo sutarta, mus pasitiko jauna lietuvė. Ji ištraukė mane iš maišo, kuriame susirietęs kiūtojau. Kol įstengiau vėl išsitiesti, praėjo kelios valandos. Buvau vos penkerių su puse.
Pats Meiras sugebėjo pabėgti, bet geto policijoje tarnavęs dėdė Chaimas Levneris buvo nušautas, nes atsisakė padėti naciams medžioti gete likusius vaikus.
Tos jaunos moters namuose praleidau savaitę, tada nuvežusi mane Žemaitijon, į Gražjūrio kaimą netoli Kvėdarnos miestelio, paliko pas savo seserį Barborą ir jos vyrą Joną Balčiną, kurie savo vaikų neturėjo. Visa tai vyko 1944-ųjų balandžio pradžioje. Tuomet taip buvau pripratęs prie alkio, kad kartais iš viso nieko neimdavau į burną. Negalėjau valgyti. Jonas, pamatęs kad visai netekau apetito, ėmė mane kasdieną girdyti maža taurele naminukės. Greitai apetitą atgavau. Po kurio laiko ėmiau vadinti Joną „tėčiu“, o Barborą – „mama“.
Jono namuose gyveno dar ir Stefanija, Barboros sesuo, ji buvo beveik beraštė, bet labai šilta, nuoširdi ir draugiška. Ji mane mylėjo ir elgėsi su manimi kaip su šeimos nariu. Prisimenu, kad sykį užsukę į ūkį vokiečiai pavaišino mane šokoladu, o aš mandagiai atsakiau: Danke schön; vokiečiai stebėjosi, iš kur aš moku vokiškai. Jonas jiems paaiškino, kad augau Karaliaučiuje.
Jonas buvo ūkininkas ir patarnavo kaimo bažnyčioje. Vietos kunigas buvo jo senas patikimas pažįstamas. Jonas paprašė kunigo pagalbos slapstant mane ir saugant jo paties šeimą. Kunigas buvo geraširdis, labai žmogiškas. Jis rado tuščios vietos santuokų ir naujagimių registravimo knygoje ir įrašė mane Vytauto vardu. Paskui jis išdavė man gimimo liudijimą.
Miestelio gyventojams buvo pasakojama istorija, kad Barbora 1938 m. buvo išvykusi į Karaliaučių gydytis, ten pastojusi ir mane pagimdžiusi. Kadangi buvusi silpna, grįžusi viena, kūdikį palikusi pusseserės priežiūrai. Tik dabar pagaliau atsiradusi galimybė mane parsivežti namo.
Nemokėjau kitos kalbos, tik jidiš, bet mano šnekamoji jidiš kaimiečiams skambėjo kaip vokiečių kalba. Kaimynai įtarė, kad esu žydas, bet tada frontas jau buvo nebetoli ir nė vienas jų manęs neįskundė. Kai artilerijos griausmas priartėjo prie pat mūsų kaimo, Stefanija mane išsivedė į miškus, ten pasislėpę laukėme, kol pavojus praeis. Po karo į miestelį manęs pasiimti atvyko brolis Izia. Jis tada buvo šešiolikos metų. Iš jo sužinojau, kad Pesachas žuvo Dachau vos kelios savaitės iki išvadavimo. Iziai pavyko pabėgti iš degančio geto kartu su 30 žydų grupe. Juos vijosi, kai kuriuos nušovė, bet Izia apsimetė nušautu ir išgyveno. Jį paslėpė jo draugo Alfonso Rudminaičio mama. Jonas ir Barbora bandė įkalbėti Izią mane pas juos palikti, nes laikai buvo sunkūs. Izia atsisakė, jis buvo įsitikinęs, kad mes abu turime gyventi Kaune ir ten su viltimi laukti iš koncentracijos stovyklos grįžtančios mamos. Deja, Kaune nebuvo ko valgyti ir galiausiai Izia mane grąžino Balčinams.
Mama buvo perkelta į Štuthofą, kur jai pavyko tris kartus pasprukti iš krematoriuman varomų kalinių virtinės, ji vis pereidavo į „gerąją“ pusę. Ji išgyveno ir Mirties žygį. Po išlaisvinimo mama atėjo manęs pasiimti. Tada man buvo septyneri, o mamai 52 metai, tačiau ji atrodė labai sena, nepažinau jos. Klausiau: „Ko šita žydė iš manęs nori? Išvarykite ją.“ Jonas ir Barbora pasiūlė mamai su jais pagyventi, sakė, kad vietos ir maisto jų naujuose namuose pakaks visiems. Mama pasiliko kelioms savaitėms, kad prie jos priprasčiau, ji man skyrė visą savo laiką ir dėmesį. Papasakojo apie mūsų namus ir aš gana greitai prisiminiau daugybę smulkmenų iš ankstesnio gyvenimo. Galiausiai patikėjau, kad Chana – mano tikroji mama. Netrukus ji išsivežė mane į Kauną.
Gyvenimas Kaune buvo nelengvas, mamai buvo labai sunku mus išmaitinti. Tai sužinojęs Jonas pasikinkė arklį, prikrovė pilną vežimą maišų su maistu ir atgabeno mamai; jam teko įveikti 165 kilometrus.
Mama buvo labai energinga ir išradinga moteris. Netrukus ji ėmė kepti bandeles ir jomis prekiauti turguje. Tuomet maisto gauti buvo sunku ir jos bandelės būdavo išperkamos dar neataušusios. Netrukus mūsų kambaryje atsirado daugybė maišų miltų ir cukraus. Po lova laikėme maišelius su pinigais. Jų buvo gana daug. Bet 1947 m. pakeitus pinigus visų santaupos prarado vertę. Pasidarė pavojinga kepti bandeles ir jas pardavinėti turguje, nes sovietų valdžia draudė privačias iniciatyvas.
Po kurio laiko mums kažkas pasakė, kad abu Balčinai mirė. 1990 m. mane aplankė žinoma Lietuvos žurnalistė Birutė Vyšniauskaitė. Papasakojau jai savo gyvenimo istoriją ir prašiau išsiaiškinti, ar kas nors iš Balčinų šeimos dar gyvas.
Štai ką jai pavyko sužinoti: Barbora iš tikrųjų mirė 6-ojo dešimtmečio pradžioje, tačiau Jonas sulaukė 105 metų. Po Barboros mirties Jonas vedė jos seserį Stefaniją. Visus tuos metus jis tikėjosi mus vėl pamatyti. Jis mirė likus visai nedaug laiko iki žurnalistei atvykstant į jų kaimą. Vienintelė gyva iš visos šeimos liko Stefanija. 1992 m. aplankiau ją, jai tada buvo 88 metai ir ji labai apsidžiaugė mane pamačiusi. Stefanija gyveno viena. Priskaldžiau jai žiemai malkų, pasamdžiau žmones padėti jai nudirbti ūkio darbus, palikau didelę pinigų sumą.
Kai atvykau po savaitės, ji pasiskundė nerandanti mano paliktų pinigų. Ieškojome dviese, tačiau pinigų nebuvo nė kvapo. Paaiškėjo, kad būdama beraštė Stefanija nepažinojo skaičių ant banknotų, todėl norėdama sumokėti ji ištiesė žmonėms saują pinigų ir pasakė: „Paimkit, kiek jums priklauso.” Greitai po mano apsilankymo ji mirė. Jonas Balčinas, Barbora ir Stefanija pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Iki šiandien sąžinė neduoda man ramybės, kad nepadariau pakankamai gero Balčinų šeimai.
Aš aiškiai skiriu tuos lietuvius, kurie buvo antisemitai, nuo tų, kurie rizikuodami gyvybe per karą gelbėjo žydus. Paskelbus nepriklausomybę, kasmet grįžtu į Lietuvą aplankyti žmonių, kurie padėjo gelbėjant mano gimines ir draugus, stengiuosi jiems padėti, parodyti pelnytą pagarbą. Tai man suteikia didelį pasitenkinimą.
Mokyklą pradėjau lankyti dešimties metų, 1948-aisiais. Buvau užsidegęs sportininkas, išsiugdžiau puikius motociklininko įgūdžius ir kaip tenisininkas esu rungtyniavęs šalies rinktinėje; vėliau tapau teniso treneriu. Laikui bėgant mokiausi ir dirbau sporto klubo treneriu Kaliningrade. Vedžiau Avivą Fellerytę, su kuria susipažinau pirmąją dieną mokykloje.
Aviva gimė 1940 m. ir būdama maža mergytė pateko į Kauno getą. Per Didžiąją akciją ir vėliau Aviva labai sirgo, jos mama tada sakė, kad jau geriau ji mirtų sava mirtimi nei nuo vokiečių rankos. Jos tėvas gydytojas Felleris buvo pasiryžęs padaryti viską, kad tik ji pasveiktų. Jis turėjo šiokių tokių vaistų ir pagydė dukterį. Tačiau nuo tada vienas Avivos širdies vožtuvas dirba prasčiau, šiandien ši problema dar padidėjusi.
Sužinojęs, kad bus vykdoma vaikų medžioklė, Avivos tėvas nuėjo pasikalbėti su Žydų tarybos viršininku gydytoju Elkesu, tačiau jo nerado namie. Gydytojas Felleris paprašė Elkeso žmonos pagalbos išnešant jo dukrą iš geto į saugią vietą. Ši atsakė: „Kas laukia visų vaikų, tas ir tavo dukros.“ Jos pasakymas, be abejonės, teisingas, jis pabrėžia, kad Dievo akivaizdoje mes visi lygūs, tačiau Avivos tėvui šie žodžiai tuomet atrodė žiaurūs ir negailestingi. Jie paliko širdyje gilią žaizdą, ilgai negalėjo jų pamiršti. Jis nenurimo, kol išėjo į miestą su darbo grupe ir susisiekė su scenografu Aleksandru Vainausku, kurio vaikus buvo neatlygintinai gydęs prieš karą. Paprašyti paslėpti Avivą, Aleksandras su žmona Onute iš karto sutiko. Per tvoros plyšį Aviva buvo išnešta iš geto ir nugabenta į Šančius.
1972 m. mes su Aviva, mūsų dukra Simona ir mano mama emigravome į Izraelį. Čia ėjau labai atsakingas pareigas. Įstojau į Ha Avoda (Darbo) partiją, buvau jos aktyvus narys. Šiandien esu pensininkas, politiniame gyvenime nebedalyvauju. Aviva tapo medicinos seserimi ir dirbo Izraelyje pagal specialybę.
2012, Natanija, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Jono namuose gyveno dar ir Stefanija, Barboros sesuo, ji buvo beveik beraštė, bet labai šilta, nuoširdi ir draugiška. Ji mane mylėjo ir elgėsi su manimi kaip su šeimos nariu. Prisimenu, kad sykį užsukę į ūkį vokiečiai pavaišino mane šokoladu, o aš mandagiai atsakiau: Danke schön; vokiečiai stebėjosi, iš kur aš moku vokiškai. Jonas jiems paaiškino, kad augau Karaliaučiuje.
Jonas buvo ūkininkas ir patarnavo kaimo bažnyčioje. Vietos kunigas buvo jo senas patikimas pažįstamas. Jonas paprašė kunigo pagalbos slapstant mane ir saugant jo paties šeimą. Kunigas buvo geraširdis, labai žmogiškas. Jis rado tuščios vietos santuokų ir naujagimių registravimo knygoje ir įrašė mane Vytauto vardu. Paskui jis išdavė man gimimo liudijimą.
Miestelio gyventojams buvo pasakojama istorija, kad Barbora 1938 m. buvo išvykusi į Karaliaučių gydytis, ten pastojusi ir mane pagimdžiusi. Kadangi buvusi silpna, grįžusi viena, kūdikį palikusi pusseserės priežiūrai. Tik dabar pagaliau atsiradusi galimybė mane parsivežti namo.
Nemokėjau kitos kalbos, tik jidiš, bet mano šnekamoji jidiš kaimiečiams skambėjo kaip vokiečių kalba. Kaimynai įtarė, kad esu žydas, bet tada frontas jau buvo nebetoli ir nė vienas jų manęs neįskundė. Kai artilerijos griausmas priartėjo prie pat mūsų kaimo, Stefanija mane išsivedė į miškus, ten pasislėpę laukėme, kol pavojus praeis. Po karo į miestelį manęs pasiimti atvyko brolis Izia. Jis tada buvo šešiolikos metų. Iš jo sužinojau, kad Pesachas žuvo Dachau vos kelios savaitės iki išvadavimo. Iziai pavyko pabėgti iš degančio geto kartu su 30 žydų grupe. Juos vijosi, kai kuriuos nušovė, bet Izia apsimetė nušautu ir išgyveno. Jį paslėpė jo draugo Alfonso Rudminaičio mama. Jonas ir Barbora bandė įkalbėti Izią mane pas juos palikti, nes laikai buvo sunkūs. Izia atsisakė, jis buvo įsitikinęs, kad mes abu turime gyventi Kaune ir ten su viltimi laukti iš koncentracijos stovyklos grįžtančios mamos. Deja, Kaune nebuvo ko valgyti ir galiausiai Izia mane grąžino Balčinams.
Mama buvo perkelta į Štuthofą, kur jai pavyko tris kartus pasprukti iš krematoriuman varomų kalinių virtinės, ji vis pereidavo į „gerąją“ pusę. Ji išgyveno ir Mirties žygį. Po išlaisvinimo mama atėjo manęs pasiimti. Tada man buvo septyneri, o mamai 52 metai, tačiau ji atrodė labai sena, nepažinau jos. Klausiau: „Ko šita žydė iš manęs nori? Išvarykite ją.“ Jonas ir Barbora pasiūlė mamai su jais pagyventi, sakė, kad vietos ir maisto jų naujuose namuose pakaks visiems. Mama pasiliko kelioms savaitėms, kad prie jos priprasčiau, ji man skyrė visą savo laiką ir dėmesį. Papasakojo apie mūsų namus ir aš gana greitai prisiminiau daugybę smulkmenų iš ankstesnio gyvenimo. Galiausiai patikėjau, kad Chana – mano tikroji mama. Netrukus ji išsivežė mane į Kauną.
Gyvenimas Kaune buvo nelengvas, mamai buvo labai sunku mus išmaitinti. Tai sužinojęs Jonas pasikinkė arklį, prikrovė pilną vežimą maišų su maistu ir atgabeno mamai; jam teko įveikti 165 kilometrus.
Mama buvo labai energinga ir išradinga moteris. Netrukus ji ėmė kepti bandeles ir jomis prekiauti turguje. Tuomet maisto gauti buvo sunku ir jos bandelės būdavo išperkamos dar neataušusios. Netrukus mūsų kambaryje atsirado daugybė maišų miltų ir cukraus. Po lova laikėme maišelius su pinigais. Jų buvo gana daug. Bet 1947 m. pakeitus pinigus visų santaupos prarado vertę. Pasidarė pavojinga kepti bandeles ir jas pardavinėti turguje, nes sovietų valdžia draudė privačias iniciatyvas.
Po kurio laiko mums kažkas pasakė, kad abu Balčinai mirė. 1990 m. mane aplankė žinoma Lietuvos žurnalistė Birutė Vyšniauskaitė. Papasakojau jai savo gyvenimo istoriją ir prašiau išsiaiškinti, ar kas nors iš Balčinų šeimos dar gyvas.
Štai ką jai pavyko sužinoti: Barbora iš tikrųjų mirė 6-ojo dešimtmečio pradžioje, tačiau Jonas sulaukė 105 metų. Po Barboros mirties Jonas vedė jos seserį Stefaniją. Visus tuos metus jis tikėjosi mus vėl pamatyti. Jis mirė likus visai nedaug laiko iki žurnalistei atvykstant į jų kaimą. Vienintelė gyva iš visos šeimos liko Stefanija. 1992 m. aplankiau ją, jai tada buvo 88 metai ir ji labai apsidžiaugė mane pamačiusi. Stefanija gyveno viena. Priskaldžiau jai žiemai malkų, pasamdžiau žmones padėti jai nudirbti ūkio darbus, palikau didelę pinigų sumą.
Kai atvykau po savaitės, ji pasiskundė nerandanti mano paliktų pinigų. Ieškojome dviese, tačiau pinigų nebuvo nė kvapo. Paaiškėjo, kad būdama beraštė Stefanija nepažinojo skaičių ant banknotų, todėl norėdama sumokėti ji ištiesė žmonėms saują pinigų ir pasakė: „Paimkit, kiek jums priklauso.” Greitai po mano apsilankymo ji mirė. Jonas Balčinas, Barbora ir Stefanija pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Iki šiandien sąžinė neduoda man ramybės, kad nepadariau pakankamai gero Balčinų šeimai.
Aš aiškiai skiriu tuos lietuvius, kurie buvo antisemitai, nuo tų, kurie rizikuodami gyvybe per karą gelbėjo žydus. Paskelbus nepriklausomybę, kasmet grįžtu į Lietuvą aplankyti žmonių, kurie padėjo gelbėjant mano gimines ir draugus, stengiuosi jiems padėti, parodyti pelnytą pagarbą. Tai man suteikia didelį pasitenkinimą.
Mokyklą pradėjau lankyti dešimties metų, 1948-aisiais. Buvau užsidegęs sportininkas, išsiugdžiau puikius motociklininko įgūdžius ir kaip tenisininkas esu rungtyniavęs šalies rinktinėje; vėliau tapau teniso treneriu. Laikui bėgant mokiausi ir dirbau sporto klubo treneriu Kaliningrade. Vedžiau Avivą Fellerytę, su kuria susipažinau pirmąją dieną mokykloje.
Aviva gimė 1940 m. ir būdama maža mergytė pateko į Kauno getą. Per Didžiąją akciją ir vėliau Aviva labai sirgo, jos mama tada sakė, kad jau geriau ji mirtų sava mirtimi nei nuo vokiečių rankos. Jos tėvas gydytojas Felleris buvo pasiryžęs padaryti viską, kad tik ji pasveiktų. Jis turėjo šiokių tokių vaistų ir pagydė dukterį. Tačiau nuo tada vienas Avivos širdies vožtuvas dirba prasčiau, šiandien ši problema dar padidėjusi.
Sužinojęs, kad bus vykdoma vaikų medžioklė, Avivos tėvas nuėjo pasikalbėti su Žydų tarybos viršininku gydytoju Elkesu, tačiau jo nerado namie. Gydytojas Felleris paprašė Elkeso žmonos pagalbos išnešant jo dukrą iš geto į saugią vietą. Ši atsakė: „Kas laukia visų vaikų, tas ir tavo dukros.“ Jos pasakymas, be abejonės, teisingas, jis pabrėžia, kad Dievo akivaizdoje mes visi lygūs, tačiau Avivos tėvui šie žodžiai tuomet atrodė žiaurūs ir negailestingi. Jie paliko širdyje gilią žaizdą, ilgai negalėjo jų pamiršti. Jis nenurimo, kol išėjo į miestą su darbo grupe ir susisiekė su scenografu Aleksandru Vainausku, kurio vaikus buvo neatlygintinai gydęs prieš karą. Paprašyti paslėpti Avivą, Aleksandras su žmona Onute iš karto sutiko. Per tvoros plyšį Aviva buvo išnešta iš geto ir nugabenta į Šančius.
1972 m. mes su Aviva, mūsų dukra Simona ir mano mama emigravome į Izraelį. Čia ėjau labai atsakingas pareigas. Įstojau į Ha Avoda (Darbo) partiją, buvau jos aktyvus narys. Šiandien esu pensininkas, politiniame gyvenime nebedalyvauju. Aviva tapo medicinos seserimi ir dirbo Izraelyje pagal specialybę.
2012, Natanija, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014