Žydų gelbėtojai
Šulcas Zenonas
ELENA LAURAITIENĖ
KOTRYNA ŠULCIENĖ
ZENONAS ŠULCAS
Teisininką Jankelį Michnickį ir jo žmoną dantų gydytoją Nechamą Gurvičaitę-Michnickienę karas užklupo Vilkaviškyje, jie ten iš tolimo Mažeikių rajono Židikų miestelio buvo atvykę aplankyti Jankelio giminių. Židikuose su Jankelio Michnickio seserimi Ševa liko abu Michnickių sūnūs: vyresnysis Azrielis ir vos kelių mėnesių Mordechajus. Kai naciai ėmė varyti žydus neva darbams į Liubliną, Ševa nutarė mažąjį Mordechajų palikti geriems žmonėms, o vyresnįjį berniuką pasiimti. Ji perdavė mažylį Kotrynai Šulcienei, tačiau baltaraiščiai, sužinoję, kad Kotryna slepia žydų kūdikį, ėmė ją terorizuoti. Kunigas Vaclovas Martinkus davė Kotrynai Šulcienei arklį ir vežimą, pamokė, kaip elgtis, ir ji su savo vyru Zenonu Šulcu nuvežė jiems patikėtą kūdikį Kotrynos seseriai Marijai Bukontienei į Dapšių kaimą. Paklausę kunigo Vaclovo Martinkaus patarimo, Zenonas ir Kotryna Šulcai važiavo aplinkiniais keliais, bet nors ir labai saugojosi, juos vis tiek sustabdė baltaraiščiai. Laimė, Kotrynai pavyko juos įtikinti, kad tai jos vaikas. Tuo metu Zenonas ir Kotryna Šulcai jau turėjo 4 savo vaikus. Po kurio laiko į Dapšių kaimą atvažiavo ir kunigas Vaclovas Martinkus. Jis pakrikštijo berniuką, įrašė į bažnyčios krikštų knygą. Taip Mordechajus Michnickis tapo Alfonsu Bukontu. Alfonsas ir Marija Bukontai savo vaikų neturėjo, jie pamilo berniuką ir rūpinosi juo kaip savo sūnumi.
Pasklidus kalboms, kad kunigas Vaclovas Martinkus pakrikštijo žydų vaiką, kunigą tardė, tačiau jis neišdavė Alfonso. Marijos Bukontienės seserims Elenai Lauraitienei, gyvenusiai kartu su Bukontais toje pačioje sodyboje Dapšių kaime, ir Kotrynai Šulcienei vietiniai naciai taip pat grasino, bet jos irgi neišdavė vaiko. Labai padėjo ir Jeronimo Bukonto vokiečių kalbos žinios, jis sugebėjo atsipirkti vaišėmis, pinigais ir degtine. Karui pasibaigus, Jeronimą Bukontą suėmė ir nuteisė kaip „liaudies priešą“, bendradarbiavusį su vokiečiais. Neištvėręs kankinimų Jeronimas Bukontas mirė lageryje netoli Archangelsko 1945-ųjų pabaigoje.
Marija Bukontienė rūpinosi Alfonsu kaip savo tikru sūnumi, Marijos seserys Kotryna ir Elena taip pat motiniškai globojo berniuką. Alfonsas augo gaubiamas dėmesio ir šilumos, nežinodamas, kas jo tikrieji tėvai. Tiesą apie savo tikruosius tėvus ir jų tragišką likimą Alfonsas Bukontas sužinojo po daugelio metų – pirmiausia iš savo tetos Kotrynos Šulcienės, o vėliau, padedant poetui Hiršui Ošerovičiui, sužinojo ir daugiau apie savo tikruosius tėvus ir jų tragišką žūtį.
Jankelis Michnickis ir Nechama Gurvičaitė-Michnickienė iš Vilkaviškio pateko į Kauno getą. Jankelis Michnickis buvo nužudytas Kauno IX forte, o Nechama Gurvičaitė-Michnickienė iš Kauno geto 1944 m. buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą, ten žuvo 1945-aisiais balandį, likus dviem savaitėms iki išlaisvinimo. Alfonso Bukonto brolis Azrielis ir teta Ševa buvo sušaudyti netoli Mažeikių pušynėlyje ant Ventos kranto.
Jeronimas ir Marija Bukontai, kunigas Vaclovas Martinkus, išgelbėję mažą žydų berniuką, kuris vėliau taps garsiu poetu, Alfonsą Bukontą, 1992 m. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir 1995 m. pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Prašome apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir Zenoną ir Kotryną Šulcus bei Eleną Lauraitienę, nepaisiusius to meto žmogėdriškų įstatymų ir rizikavusius gyvybe, kad išgelbėtų Alfonsą Bukontą.
KOTRYNA ŠULCIENĖ
ZENONAS ŠULCAS
Teisininką Jankelį Michnickį ir jo žmoną dantų gydytoją Nechamą Gurvičaitę-Michnickienę karas užklupo Vilkaviškyje, jie ten iš tolimo Mažeikių rajono Židikų miestelio buvo atvykę aplankyti Jankelio giminių. Židikuose su Jankelio Michnickio seserimi Ševa liko abu Michnickių sūnūs: vyresnysis Azrielis ir vos kelių mėnesių Mordechajus. Kai naciai ėmė varyti žydus neva darbams į Liubliną, Ševa nutarė mažąjį Mordechajų palikti geriems žmonėms, o vyresnįjį berniuką pasiimti. Ji perdavė mažylį Kotrynai Šulcienei, tačiau baltaraiščiai, sužinoję, kad Kotryna slepia žydų kūdikį, ėmė ją terorizuoti. Kunigas Vaclovas Martinkus davė Kotrynai Šulcienei arklį ir vežimą, pamokė, kaip elgtis, ir ji su savo vyru Zenonu Šulcu nuvežė jiems patikėtą kūdikį Kotrynos seseriai Marijai Bukontienei į Dapšių kaimą. Paklausę kunigo Vaclovo Martinkaus patarimo, Zenonas ir Kotryna Šulcai važiavo aplinkiniais keliais, bet nors ir labai saugojosi, juos vis tiek sustabdė baltaraiščiai. Laimė, Kotrynai pavyko juos įtikinti, kad tai jos vaikas. Tuo metu Zenonas ir Kotryna Šulcai jau turėjo 4 savo vaikus. Po kurio laiko į Dapšių kaimą atvažiavo ir kunigas Vaclovas Martinkus. Jis pakrikštijo berniuką, įrašė į bažnyčios krikštų knygą. Taip Mordechajus Michnickis tapo Alfonsu Bukontu. Alfonsas ir Marija Bukontai savo vaikų neturėjo, jie pamilo berniuką ir rūpinosi juo kaip savo sūnumi.
Pasklidus kalboms, kad kunigas Vaclovas Martinkus pakrikštijo žydų vaiką, kunigą tardė, tačiau jis neišdavė Alfonso. Marijos Bukontienės seserims Elenai Lauraitienei, gyvenusiai kartu su Bukontais toje pačioje sodyboje Dapšių kaime, ir Kotrynai Šulcienei vietiniai naciai taip pat grasino, bet jos irgi neišdavė vaiko. Labai padėjo ir Jeronimo Bukonto vokiečių kalbos žinios, jis sugebėjo atsipirkti vaišėmis, pinigais ir degtine. Karui pasibaigus, Jeronimą Bukontą suėmė ir nuteisė kaip „liaudies priešą“, bendradarbiavusį su vokiečiais. Neištvėręs kankinimų Jeronimas Bukontas mirė lageryje netoli Archangelsko 1945-ųjų pabaigoje.
Marija Bukontienė rūpinosi Alfonsu kaip savo tikru sūnumi, Marijos seserys Kotryna ir Elena taip pat motiniškai globojo berniuką. Alfonsas augo gaubiamas dėmesio ir šilumos, nežinodamas, kas jo tikrieji tėvai. Tiesą apie savo tikruosius tėvus ir jų tragišką likimą Alfonsas Bukontas sužinojo po daugelio metų – pirmiausia iš savo tetos Kotrynos Šulcienės, o vėliau, padedant poetui Hiršui Ošerovičiui, sužinojo ir daugiau apie savo tikruosius tėvus ir jų tragišką žūtį.
Jankelis Michnickis ir Nechama Gurvičaitė-Michnickienė iš Vilkaviškio pateko į Kauno getą. Jankelis Michnickis buvo nužudytas Kauno IX forte, o Nechama Gurvičaitė-Michnickienė iš Kauno geto 1944 m. buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą, ten žuvo 1945-aisiais balandį, likus dviem savaitėms iki išlaisvinimo. Alfonso Bukonto brolis Azrielis ir teta Ševa buvo sušaudyti netoli Mažeikių pušynėlyje ant Ventos kranto.
Jeronimas ir Marija Bukontai, kunigas Vaclovas Martinkus, išgelbėję mažą žydų berniuką, kuris vėliau taps garsiu poetu, Alfonsą Bukontą, 1992 m. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir 1995 m. pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Prašome apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir Zenoną ir Kotryną Šulcus bei Eleną Lauraitienę, nepaisiusius to meto žmogėdriškų įstatymų ir rizikavusius gyvybe, kad išgelbėtų Alfonsą Bukontą.