Žydų gelbėtojai
Švogžlys-Milžinas Nikodemas
Nikodemas ŠVOGŽLYS-MILŽINAS
Onuškyje, kur prieš karą dirbo kunigas N. Švogžlys, parapija buvo marga tautine sudėtimi. Šalia grynai lietuviškų kaimų buvo ir nemaža beveik vien lenkiškų. Žinant, kad už kelių kilometrų ėjo demarkacinė linija, prie kurios buvo nuolat žvanginama ginklais, sudėtinga situacija buvo ir bažnyčioje. Tačiau N. Švogžlys buvo patyręs žmonių taikintojas. Tad Onuškyje susidūrimų tarp lenkų ir lietuvių buvo išvengta. Pačiame Onuškio miestelyje nemaža gyventojų dalį sudarė ir žydai, čia buvo ir jų maldos namai – sinagoga. Būtent karo metais išryškėjo N. Švogžlio humanizmas. Jis nuo mirties išgelbėjo 14 žmonių, tarp jų kelis žydus...
Vieną dieną Onuškin suvirto būrys rudųjų hitlerininkų. Su jais kartu ir vokiškai uniformuotų lietuvių vyrų būrelis. Ir netikėtai visus Onuškio žydus suvarė sinagogon. Sakė jiems, kad juos i darbą varys. Bet kam tada iš namų varyti moteris, senius ir vaikus? – klausė atsiminimuose N. Švogžlys. Sinagogoje žydai buvo laikomi kelias dienas. Tarp ten buvusių ir Motelis Kovalskis, onuškiečių gerbiamas gydytojas. Jau pirmosiomis hitlerininkų okupacijos savaitėmis N. Svogžlys rūpinosi, kad M. Kovalskis gautų neliečiamybės raštą. Deja, to pasiekti nepavyko. Po kelių sunkių dienų, žydai buvo išvesti iš sinagogos, surikiuoti eilėmis, ir saugant sargybiniams su šunimis nuvaryti į Trakus. Kartu su jais ir M. Kovalskis. Tą pačią naktį N. Švogžlys su teisėju Januška išėjo iš Onuškio į Trakus.
Trakuose mes susiradom Petrą Žilionį, onuškietį. Jis tenai buvo sargyboje. Mes pasakėm jam savo norą ir didi žmonišką reikalą – išgauti iš salos, į kurią buvo suvaryti žydai, Motelį-Motiejų Kovalskį. Sargybinis pagalvojo ir sutiko. Mes per Žilionį įdavėme raštelį Kovalskiui, kad jis sėstų su sargybiniu valtin ir plauktų kitan ežero krantan, kur mes jo lauksim. Po kurio laiko Žilionis ir atplukdė mums Kovalskį. Mes visi įdavėm mirtiną priesaiką, kad viską laikysim paslaptyje. Naktį įvairiais keliais išskubėjom Onuškio link. Gydytojas Kovalskis buvo išgelbėtas, – rašė N. Švogžlys.
Vytautuvos klebono kunigo Leono Jokūbausko paprašytas, kai jam slėpti jau pasidarė pavojinga, 1944 metais katalikišku Verutės vardu pakrikštytą žydaitę, N. Švogžlys pradėjo slėpti pačioj Onuškio bažnyčioj įtaisytoje slėptuvėje:
Mes sutarėme čia patalpinti vargšę žydę, kuri, kaip ir mes norėjo gyventi. Išsilaikė visą karą, dabar karas bemaž baigėsi – tai gyvą žmogų reikėjo išlaikyti netolimai laisvei. Mes įrengėme čia žydutei guoli, aš atnešiau indų ir kitų reikmenų... Verutė pasiliko mano žinioje ir tėviškoje globoje.
Vėliau N. Švogžlys parūpino Verutei pasą:
Nuotrauką prilipinau svetiman pasan. Valsčiuje prie viršaičio stalo pavyko man ir seną antspaudą prispaust. Ir žydaitė Verutė turėjo jau lietuvės Veronikos... oficialų pasą. Ji verkė iš džiaugsmo.
Apie tai ilgus metus nebuvo plačiau žinoma. Dabar, atsiveriant įvairiems archyvams, bei apklausiant tų įvykių liudininkus, išaiškėja seniai atlikti kilnūs jau nesančių žmonių darbai...
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Onuškyje, kur prieš karą dirbo kunigas N. Švogžlys, parapija buvo marga tautine sudėtimi. Šalia grynai lietuviškų kaimų buvo ir nemaža beveik vien lenkiškų. Žinant, kad už kelių kilometrų ėjo demarkacinė linija, prie kurios buvo nuolat žvanginama ginklais, sudėtinga situacija buvo ir bažnyčioje. Tačiau N. Švogžlys buvo patyręs žmonių taikintojas. Tad Onuškyje susidūrimų tarp lenkų ir lietuvių buvo išvengta. Pačiame Onuškio miestelyje nemaža gyventojų dalį sudarė ir žydai, čia buvo ir jų maldos namai – sinagoga. Būtent karo metais išryškėjo N. Švogžlio humanizmas. Jis nuo mirties išgelbėjo 14 žmonių, tarp jų kelis žydus...
Vieną dieną Onuškin suvirto būrys rudųjų hitlerininkų. Su jais kartu ir vokiškai uniformuotų lietuvių vyrų būrelis. Ir netikėtai visus Onuškio žydus suvarė sinagogon. Sakė jiems, kad juos i darbą varys. Bet kam tada iš namų varyti moteris, senius ir vaikus? – klausė atsiminimuose N. Švogžlys. Sinagogoje žydai buvo laikomi kelias dienas. Tarp ten buvusių ir Motelis Kovalskis, onuškiečių gerbiamas gydytojas. Jau pirmosiomis hitlerininkų okupacijos savaitėmis N. Svogžlys rūpinosi, kad M. Kovalskis gautų neliečiamybės raštą. Deja, to pasiekti nepavyko. Po kelių sunkių dienų, žydai buvo išvesti iš sinagogos, surikiuoti eilėmis, ir saugant sargybiniams su šunimis nuvaryti į Trakus. Kartu su jais ir M. Kovalskis. Tą pačią naktį N. Švogžlys su teisėju Januška išėjo iš Onuškio į Trakus.
Trakuose mes susiradom Petrą Žilionį, onuškietį. Jis tenai buvo sargyboje. Mes pasakėm jam savo norą ir didi žmonišką reikalą – išgauti iš salos, į kurią buvo suvaryti žydai, Motelį-Motiejų Kovalskį. Sargybinis pagalvojo ir sutiko. Mes per Žilionį įdavėme raštelį Kovalskiui, kad jis sėstų su sargybiniu valtin ir plauktų kitan ežero krantan, kur mes jo lauksim. Po kurio laiko Žilionis ir atplukdė mums Kovalskį. Mes visi įdavėm mirtiną priesaiką, kad viską laikysim paslaptyje. Naktį įvairiais keliais išskubėjom Onuškio link. Gydytojas Kovalskis buvo išgelbėtas, – rašė N. Švogžlys.
Vytautuvos klebono kunigo Leono Jokūbausko paprašytas, kai jam slėpti jau pasidarė pavojinga, 1944 metais katalikišku Verutės vardu pakrikštytą žydaitę, N. Švogžlys pradėjo slėpti pačioj Onuškio bažnyčioj įtaisytoje slėptuvėje:
Mes sutarėme čia patalpinti vargšę žydę, kuri, kaip ir mes norėjo gyventi. Išsilaikė visą karą, dabar karas bemaž baigėsi – tai gyvą žmogų reikėjo išlaikyti netolimai laisvei. Mes įrengėme čia žydutei guoli, aš atnešiau indų ir kitų reikmenų... Verutė pasiliko mano žinioje ir tėviškoje globoje.
Vėliau N. Švogžlys parūpino Verutei pasą:
Nuotrauką prilipinau svetiman pasan. Valsčiuje prie viršaičio stalo pavyko man ir seną antspaudą prispaust. Ir žydaitė Verutė turėjo jau lietuvės Veronikos... oficialų pasą. Ji verkė iš džiaugsmo.
Apie tai ilgus metus nebuvo plačiau žinoma. Dabar, atsiveriant įvairiems archyvams, bei apklausiant tų įvykių liudininkus, išaiškėja seniai atlikti kilnūs jau nesančių žmonių darbai...
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999