Žydų gelbėtojai

Feiga (Zita) Sabaliauskienė-Kacaitė ir Chana (Jadvyga) Pavilionytė-Kacaitė Aš, Feiga Kacaitė – Zita Povilionytė – Zita Sabaliauskienė, gimiau 1923 m. vasario mėn. 14 d., o sesuo Chaną Kacaitė – Jadvyga Povilionytė - 1918 m. vasario mėn. 16 d. Mes gimėme Vydmantų kaime netoli Varnių. Motina Estera Šneideraitė-Kacienė mirė 1938 m., tėvas Šlioma Kacas - 1939 m. Mūsų tėvai turėjo keturiolika vaikų. Vydmantuose gyveno ir mamos brolis Leiba Šneideris su žmona Cvija bei trimis vaikais. Mūsų šeima gyveno vargingai, mes dirbome pas dvarininką. Kai 1941 m. birželio mėnesį prasidėjo karas, visi patekome į Telšių getą, jame buvome iki 1941 m. Kalėdų. Aš, seserys Chaną, Ita, brolis Šolomas ir dukterėčia Sara pabėgome iš geto. Kiti šeimos nariai buvo sušaudyti. Vienas brolis gyveno Karštenių kaime, kuriame turėjo malūną. Ten jis ir žuvo su žmona bei trimis vaikais. Mes penkiese slapstėmės pas mūsų kaimo ūkininkus. Mus visus pakrikštijo; mūsų krikštatėviais buvo mūsų gelbėtojai. Aš gyvenau bevaikėje Onos ir Stanislovo Burbų šeimoje. Buvau jiems kaip duktė ir kiek galėdama padėjau. Dabar jų jau nebėra tarp gyvųjų. Chaną gyveno pas Adomavičių, Ita - pas Šleževičius. Po kurio laiko kaime pasklido kalbos, kad „Šliomkos" vaikai slapstosi, ir mūsų gelbėtojai išvežė mus pas savo draugus kitur. Mums daug padėjo kunigas Juozapas Gasiūnas. Po karo aš ir mano seserys likome gyventi pas mūsų gelbėtojus. Brolis Šolomas išvažiavo į Vilnių, dirbo milicijoje. Dabar jis gyvena Izraelyje. Aš ir Ita ištekėjome už lietuvių. Ita jau mirusi. Mudvi su Chaną (Jadvyga) likome gyventi Varniuose, ūkininkaujame. Varniai, 2001 m. Iš Su adata širdyje. Getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai. Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Vilnius. 2003