Žydų gelbėtojai
Totoraitis Juozas
JONAS SABAS
ZOSĖ SABIENĖ
ANTOSĖ TOTORAITIENĖ
JUOZAS TOTORAITIS
1941 m. liepos 3 dieną Jurbarko žydus varė į žydų kapines sušaudyti. Mirties kolonos paskutinėje gretoje ėjo jurbarkiškis Leizeris Michailovskis. Nutaikęs momentą, Leizeris pabėgo iš kolonos ir pasislėpė šalikelės griovyje. Kaustomas baimės Leizeris nejudėdamas jame kiūtojo, kol nutilo tolstantys žingsniai. Įsitikinęs, kad aplinkui nieko nėra, Michailovskis nepakildamas nušliaužė į Geišių kaimą. Geišiuose gyveno geri Leizerio pažįstami sutuoktiniai Antosė ir Juozas Totoraičiai. Jurbarko žydų Michailovskių šeimą pažinojo daugelis aplinkinių kaimų valstiečių, juos siejo prekybiniai ryšiai: šeimos galva Chaimas Michailovskis su sūnumis Leizeriu ir Boruchu supirkdavo iš jų grūdus. Michailovskių dukra Braikė tvarkė smulkių prekių krautuvėlės reikalus, jaunėlis sūnus Šmulkė taip pat vertėsi prekyba. Atvykę į turgų, Jurbarke Totoraičiai apsistodavo pas Michailovskius, o Leizeris prieškariu ne kartą lankėsi Geišiuose pas Totoraičius. Todėl Jurbarko žydų žudynių dieną lemtingą akimirką pabėgęs iš mirties kolonos Leizeris naktį pabeldė į Totoraičių namų langą. Supratusi, į kokią tragišką padėtį pateko Leizeris, Antosė nesvyruodama atvėrė jam savo pirkios duris. Antosė ir Juozas Totoraičiai tuomet negalvojo apie mirtiną pavojų, galvojo tik apie tai, kad reikia gelbėti žmogų. Vasarą Leizerį slapstė malkinėje, malūne, tvarte, daržinėje, o žiemą bulvinėje, ten buvo įrengtas mažas kambarėlis su lova ir krosnimi. Vakarais Leizeris užeidavo ir į pirkią. Apie besislapstantį Leizerį Michailovskį žinojo kai kurie kaimynai ir, iškilus pavojui, įspėdavo Totoraičius, priglausdavo ir paslėpdavo Leizerį.
1944 m. pavasarį tose apylinkėse buvo rastas peršautas policininkas, prasidėjo kratos ir gaudynės. Tada Leizerį Michailovskį priglaudė Jonas ir Zosė Sabai, gyvenę netoli, Pirmųjų Antkalniškių kaime. Rotuliuose, Jurbarko rajone, gyvenanti Jono ir Zosės Sabų dukra Danutė Puišienė prisimena, kaip ne kartą nešė Leizeriui maistą, motinos pamokyta palikdavo jį prie bulvių rūsio durų. Prisiminimais apie Leizerio Michailovskio slapstymą pasidalijo ir Juozo Totoraičio sūnūs Juozas, gyvenantis Jurbarke, ir Jonas, gyvenantis Vilniuje.
Po karo Leizeris grįžo į savo ištuštėjusius gimtuosius namus Jurbarke. Jis vienintelis iš visos šeimos liko gyvas. Leizerio Michailovskio tėvas Chaimas, abu broliai, sesuo ir pirmoji žmona buvo nužudyti Jurbarke 1941 m., motina buvo mirusi prieš karą. Po karo Leizeris Michailovskis lankydavosi pas savo gelbėtojus, ateidavo pėsčias arba atvažiuodavo vežimu. Su gelbėtojais ir jų vaikais artimai bendravo ir antroji Leizerio Michailovskio žmona, o Totoraičių vyresnieji sūnūs, kai mokėsi Jurbarke, pas Leizerį Michailovskį ir gyveno. Šiandien apdovanoti Jurbarko rajono gyventojai Juozas ir Antosė Totoraičiai bei Jonas ir Zosė Sabai, išgelbėję Jurbarko gyventoją Leizerį Michailovskį.
ZOSĖ SABIENĖ
ANTOSĖ TOTORAITIENĖ
JUOZAS TOTORAITIS
1941 m. liepos 3 dieną Jurbarko žydus varė į žydų kapines sušaudyti. Mirties kolonos paskutinėje gretoje ėjo jurbarkiškis Leizeris Michailovskis. Nutaikęs momentą, Leizeris pabėgo iš kolonos ir pasislėpė šalikelės griovyje. Kaustomas baimės Leizeris nejudėdamas jame kiūtojo, kol nutilo tolstantys žingsniai. Įsitikinęs, kad aplinkui nieko nėra, Michailovskis nepakildamas nušliaužė į Geišių kaimą. Geišiuose gyveno geri Leizerio pažįstami sutuoktiniai Antosė ir Juozas Totoraičiai. Jurbarko žydų Michailovskių šeimą pažinojo daugelis aplinkinių kaimų valstiečių, juos siejo prekybiniai ryšiai: šeimos galva Chaimas Michailovskis su sūnumis Leizeriu ir Boruchu supirkdavo iš jų grūdus. Michailovskių dukra Braikė tvarkė smulkių prekių krautuvėlės reikalus, jaunėlis sūnus Šmulkė taip pat vertėsi prekyba. Atvykę į turgų, Jurbarke Totoraičiai apsistodavo pas Michailovskius, o Leizeris prieškariu ne kartą lankėsi Geišiuose pas Totoraičius. Todėl Jurbarko žydų žudynių dieną lemtingą akimirką pabėgęs iš mirties kolonos Leizeris naktį pabeldė į Totoraičių namų langą. Supratusi, į kokią tragišką padėtį pateko Leizeris, Antosė nesvyruodama atvėrė jam savo pirkios duris. Antosė ir Juozas Totoraičiai tuomet negalvojo apie mirtiną pavojų, galvojo tik apie tai, kad reikia gelbėti žmogų. Vasarą Leizerį slapstė malkinėje, malūne, tvarte, daržinėje, o žiemą bulvinėje, ten buvo įrengtas mažas kambarėlis su lova ir krosnimi. Vakarais Leizeris užeidavo ir į pirkią. Apie besislapstantį Leizerį Michailovskį žinojo kai kurie kaimynai ir, iškilus pavojui, įspėdavo Totoraičius, priglausdavo ir paslėpdavo Leizerį.
1944 m. pavasarį tose apylinkėse buvo rastas peršautas policininkas, prasidėjo kratos ir gaudynės. Tada Leizerį Michailovskį priglaudė Jonas ir Zosė Sabai, gyvenę netoli, Pirmųjų Antkalniškių kaime. Rotuliuose, Jurbarko rajone, gyvenanti Jono ir Zosės Sabų dukra Danutė Puišienė prisimena, kaip ne kartą nešė Leizeriui maistą, motinos pamokyta palikdavo jį prie bulvių rūsio durų. Prisiminimais apie Leizerio Michailovskio slapstymą pasidalijo ir Juozo Totoraičio sūnūs Juozas, gyvenantis Jurbarke, ir Jonas, gyvenantis Vilniuje.
Po karo Leizeris grįžo į savo ištuštėjusius gimtuosius namus Jurbarke. Jis vienintelis iš visos šeimos liko gyvas. Leizerio Michailovskio tėvas Chaimas, abu broliai, sesuo ir pirmoji žmona buvo nužudyti Jurbarke 1941 m., motina buvo mirusi prieš karą. Po karo Leizeris Michailovskis lankydavosi pas savo gelbėtojus, ateidavo pėsčias arba atvažiuodavo vežimu. Su gelbėtojais ir jų vaikais artimai bendravo ir antroji Leizerio Michailovskio žmona, o Totoraičių vyresnieji sūnūs, kai mokėsi Jurbarke, pas Leizerį Michailovskį ir gyveno. Šiandien apdovanoti Jurbarko rajono gyventojai Juozas ir Antosė Totoraičiai bei Jonas ir Zosė Sabai, išgelbėję Jurbarko gyventoją Leizerį Michailovskį.
raktažodžiai: Žydų gelbėtojai Antosė Totoraitienė Leizeris Michailovskis Jurbarko r. Pirmųjų Antkalniškių k.