Žydų gelbėtojai
Valionis Vincentas Gracijus
Buvau prislėgta baimės likti vienų viena
Judita Mackevičienė-Pacaitė
Jis mane saugojo, gailėjosi manęs, sekė pasakas ir žadėjo išgelbėti ne tik mane, bet ir mano tėvelius. Deja, vaikams tai buvo per sunki pareiga.
Mano šeima – tėtis Fišelis Pacas, mama Hindė Pesė Finaitė-Pacienė, broliai Becalelis, Elijas ir aš, jų sesutė, iki karo gyvenome Kaune, Laisvės alėjoje. Komercijos mokslus tėtis studijavo Berlyne. Tėvai turėjo indų parduotuvę Kaune ir įvairių prekių parduotuvę Jurbarke.
1941-ųjų liepą mus išvarė iš namų ir įkalino Kauno gete. Kai patekau čia, man buvo ketveri su puse metų. Prisiminimai vaikiški, epizodiški. Buvau prislėgta didelės baimės likti vienų viena. Klausydavaus krebždesio už durų – gal atėjo sušaudyti? Dvylikametis brolis Becalelis eidavo kartu su tėčiu dirbti, o mažesnysis Elijas gal būdavo mokykloje, – nežinau.
Atminty išliko keli epizodai: brolis ilgu, iki žemės, paltu ir ausine kepure eina su tėčiu į darbą; tėtis grįžta iš darbo ir ištraukia iš slaptos kišenės pieno buteliuką. Kokia laimė! Man atrodo, kad mačiau „nusikaltusių" šeimų suėmimą. Šis vaizdas mane lydėjo nuo vaikystės, kol dar nebuvau skaičiusi apie tai knygose.
Tėvai ir abu broliai liko gete, o mane baigiantis 1943-iesiems bulvių maiše rogutėmis tėtis išvežė į laisvę. Per tėčio pažįstamą Balsevičienę patekau į Vinco ir Teofilės Valionių šeimą. Valioniai gyveno Vilijampolėje ir augino du vaikus: dešimties metų Vincą ir penkerių Aleksandrą. Visą šį laiką išbuvau galiniame kambaryje, tik retkarčiais pasimatydavau su tėčiu, kai jis ateidavo manęs aplankyti. Kartą čia buvo atėjusi ir mama. Gerai prisimenu, kaip ašaros liejosi upeliais.
Visą tą baisųjį laikotarpį mano draugai ir globėjai buvo ne tik suaugusieji Teofilė ir Vincas Valioniai, bet ir jų vaikai – Aleksandra ir Vincentas. Vincukui 1944 metų balandį suėjo dešimt, jis lankė mokyklą, o mane mylėjo turbūt labiau nei savo mažąją sesutę. Jis mane saugojo, gailėjosi manęs, sekė pasakas ir žadėjo išgelbėti ne tik mane, bet ir mano tėvelius. Deja, vaikams tai buvo per sunki pareiga. Tačiau Vincukas ne kartą yra mane, o kartu ir savo šeimą apsaugojęs nuo nelaimės. Jis buvo griežtai prisakęs sesei niekam apie mane neprasitarti. Sesė buvo paklusni. Ne tik kaimynai, bet ir jų giminės apie slepiamą žydaitę nieko nežinojo. Kartą dešimtmečiui Vincui teko pakalbėti ir su vokiečių karininku, tačiau net vokiškas šokoladas ir lūpinė armonikėlė nesugundė vaiko, nors galėjo sugundyti – juk Vincas grojo akordeonu...
Artėjant frontui, kartu su Valionių šeima pasitraukėme į Kauno rajoną, iš kur matėsi, kaip raudona ugnies pašvaistė uždengė visą dangų. Degė likviduojamas Kauno getas, kurio griuvėsiuose 1944 metų liepą žuvo mano tėvai ir broliai Becalelis ir Elijas.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Judita Mackevičienė-Pacaitė
Jis mane saugojo, gailėjosi manęs, sekė pasakas ir žadėjo išgelbėti ne tik mane, bet ir mano tėvelius. Deja, vaikams tai buvo per sunki pareiga.
Mano šeima – tėtis Fišelis Pacas, mama Hindė Pesė Finaitė-Pacienė, broliai Becalelis, Elijas ir aš, jų sesutė, iki karo gyvenome Kaune, Laisvės alėjoje. Komercijos mokslus tėtis studijavo Berlyne. Tėvai turėjo indų parduotuvę Kaune ir įvairių prekių parduotuvę Jurbarke.
1941-ųjų liepą mus išvarė iš namų ir įkalino Kauno gete. Kai patekau čia, man buvo ketveri su puse metų. Prisiminimai vaikiški, epizodiški. Buvau prislėgta didelės baimės likti vienų viena. Klausydavaus krebždesio už durų – gal atėjo sušaudyti? Dvylikametis brolis Becalelis eidavo kartu su tėčiu dirbti, o mažesnysis Elijas gal būdavo mokykloje, – nežinau.
Atminty išliko keli epizodai: brolis ilgu, iki žemės, paltu ir ausine kepure eina su tėčiu į darbą; tėtis grįžta iš darbo ir ištraukia iš slaptos kišenės pieno buteliuką. Kokia laimė! Man atrodo, kad mačiau „nusikaltusių" šeimų suėmimą. Šis vaizdas mane lydėjo nuo vaikystės, kol dar nebuvau skaičiusi apie tai knygose.
Tėvai ir abu broliai liko gete, o mane baigiantis 1943-iesiems bulvių maiše rogutėmis tėtis išvežė į laisvę. Per tėčio pažįstamą Balsevičienę patekau į Vinco ir Teofilės Valionių šeimą. Valioniai gyveno Vilijampolėje ir augino du vaikus: dešimties metų Vincą ir penkerių Aleksandrą. Visą šį laiką išbuvau galiniame kambaryje, tik retkarčiais pasimatydavau su tėčiu, kai jis ateidavo manęs aplankyti. Kartą čia buvo atėjusi ir mama. Gerai prisimenu, kaip ašaros liejosi upeliais.
Visą tą baisųjį laikotarpį mano draugai ir globėjai buvo ne tik suaugusieji Teofilė ir Vincas Valioniai, bet ir jų vaikai – Aleksandra ir Vincentas. Vincukui 1944 metų balandį suėjo dešimt, jis lankė mokyklą, o mane mylėjo turbūt labiau nei savo mažąją sesutę. Jis mane saugojo, gailėjosi manęs, sekė pasakas ir žadėjo išgelbėti ne tik mane, bet ir mano tėvelius. Deja, vaikams tai buvo per sunki pareiga. Tačiau Vincukas ne kartą yra mane, o kartu ir savo šeimą apsaugojęs nuo nelaimės. Jis buvo griežtai prisakęs sesei niekam apie mane neprasitarti. Sesė buvo paklusni. Ne tik kaimynai, bet ir jų giminės apie slepiamą žydaitę nieko nežinojo. Kartą dešimtmečiui Vincui teko pakalbėti ir su vokiečių karininku, tačiau net vokiškas šokoladas ir lūpinė armonikėlė nesugundė vaiko, nors galėjo sugundyti – juk Vincas grojo akordeonu...
Artėjant frontui, kartu su Valionių šeima pasitraukėme į Kauno rajoną, iš kur matėsi, kaip raudona ugnies pašvaistė uždengė visą dangų. Degė likviduojamas Kauno getas, kurio griuvėsiuose 1944 metų liepą žuvo mano tėvai ir broliai Becalelis ir Elijas.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus