Žydų gelbėtojai
Vasiliauskas Ignas
Marija VASILIAUSKIENĖ
Ignas VASILIAUSKAS
1942 metų žiemos pabaigoje Moisejus Rozenbergas ir jo sesuo Beilė atėjo į Marijos ir Igno Vasiliauskų namus Švitrūnų kaime, netoli Vilkaviškio, paprašyti prieglobsčio. Nors pas juos jau slapstėsi dvi žydės iš Virbalio miestelio, Vasiliauskai priėmė ir Rozenbergus. Kadangi Beilė Rozenbergaitė gerai kalbėjo lietuviškai, net suvalkietiška tarme, šeimos nariams buvo paaiškinta, jog tai nauja darbininkė. Moisejus Rozenbergas buvo tamsaus gymio, todėl jį slapstė rūsyje arba tvarte šiauduose. Vasiliauskai, slėpdami Rozenbergus, ypač rizikavo, nes jaunuolių gimtinė buvo vos už penkių kilometrų, todėl bet kas galėjo užsukti ir juos atpažinti.
Beilė Rozenbergaitė-Španje prisimena:
Karui prasidėjus, aš ir mano mama Franė Rozenbergienė patekom i Vilkaviškio getą. Kuri laiką mane ėmė iš geto darbams. Kai iš pažįstamų lietuvių paaiškėjo, kad ruošiamasi likviduoti Vilkaviškio getą, į jį nebegrįžau. Mamą slėpė kaimynas, tačiau pats po kurio laiko ją išdavė policijai. Mudu su broliu slapstėmės pas pažįstamus tvarte, įsikasę į šieną, tik naktimis išeidavom pavalgyti. Kiekvienas toks išėjimas buvo mirtina grėsmė, kad kas nors nepamatytų. Tada buvo labai šalta žiema, ir atsineštoji duona šalia mūsų sušaldavo. Šienui baigiantis, neturėjom kur dingti. Tada prisiminėm kitą kaimyną Igną Vasiliauską, kuris karo pradžioj užeidavo pas mus, ir mes pastebėjom, kad jam rūpi mūsų likimas.
Dabar man net sunku įsivaizduoti, kaip mes galėjom prašyti žmogaus tokios aukos. Nei dieną, nei naktį mūs gelbėtojai nebuvo saugūs (šuo suloja, ir jau turi žiūrėti, kas eina). Materialinės naudos jie iš mūsų jokios neturėjo, nes atėjome naktį alkani ir purvini.
Mūsų ir gelbėtojų santykiai tiek karo metu, tiek po karo buvo geri ir nuoširdūs. Jie man visą laiką buvo artimiausi žmonės, nes kitų artimųjų žmonių jau neturėjom. Pokario metais jie visokeriopai padėjo man materialiai, jų dėka aš galėjau baigti aukštąjį mokslą.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Ignas VASILIAUSKAS
1942 metų žiemos pabaigoje Moisejus Rozenbergas ir jo sesuo Beilė atėjo į Marijos ir Igno Vasiliauskų namus Švitrūnų kaime, netoli Vilkaviškio, paprašyti prieglobsčio. Nors pas juos jau slapstėsi dvi žydės iš Virbalio miestelio, Vasiliauskai priėmė ir Rozenbergus. Kadangi Beilė Rozenbergaitė gerai kalbėjo lietuviškai, net suvalkietiška tarme, šeimos nariams buvo paaiškinta, jog tai nauja darbininkė. Moisejus Rozenbergas buvo tamsaus gymio, todėl jį slapstė rūsyje arba tvarte šiauduose. Vasiliauskai, slėpdami Rozenbergus, ypač rizikavo, nes jaunuolių gimtinė buvo vos už penkių kilometrų, todėl bet kas galėjo užsukti ir juos atpažinti.
Beilė Rozenbergaitė-Španje prisimena:
Karui prasidėjus, aš ir mano mama Franė Rozenbergienė patekom i Vilkaviškio getą. Kuri laiką mane ėmė iš geto darbams. Kai iš pažįstamų lietuvių paaiškėjo, kad ruošiamasi likviduoti Vilkaviškio getą, į jį nebegrįžau. Mamą slėpė kaimynas, tačiau pats po kurio laiko ją išdavė policijai. Mudu su broliu slapstėmės pas pažįstamus tvarte, įsikasę į šieną, tik naktimis išeidavom pavalgyti. Kiekvienas toks išėjimas buvo mirtina grėsmė, kad kas nors nepamatytų. Tada buvo labai šalta žiema, ir atsineštoji duona šalia mūsų sušaldavo. Šienui baigiantis, neturėjom kur dingti. Tada prisiminėm kitą kaimyną Igną Vasiliauską, kuris karo pradžioj užeidavo pas mus, ir mes pastebėjom, kad jam rūpi mūsų likimas.
Dabar man net sunku įsivaizduoti, kaip mes galėjom prašyti žmogaus tokios aukos. Nei dieną, nei naktį mūs gelbėtojai nebuvo saugūs (šuo suloja, ir jau turi žiūrėti, kas eina). Materialinės naudos jie iš mūsų jokios neturėjo, nes atėjome naktį alkani ir purvini.
Mūsų ir gelbėtojų santykiai tiek karo metu, tiek po karo buvo geri ir nuoširdūs. Jie man visą laiką buvo artimiausi žmonės, nes kitų artimųjų žmonių jau neturėjom. Pokario metais jie visokeriopai padėjo man materialiai, jų dėka aš galėjau baigti aukštąjį mokslą.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999