Žydų gelbėtojai
Vitkauskienė Julija
Julija VITKAUSKIENĖ
Arėjas VITKAUSKAS
Vitkauskai – gražių žmonių plejada. Didelėmis žydromis akimis Julija Vitkauskienė džiaugsmingai žvelgė į ką tik gimusią Rinutę, kaimyno gydytojo Makso Gildės ir jo žmonos Eidos dukrelę.
Prasidėjus karui, po nesėkmingo bandymo pabėgti iš vokiečių okupuoto Kauno Gildės sugrįžo į Žaliakalnį. Vėliau, kai visi žydai buvo suvaryti į getą, Julija nerimaudama laukė žinios iš draugų. 1942 metais pavyko susisiekti su Gildės šeima. Su grupe darbininkų iš geto Maksas ateidavo į spaustuvę, ir Julija įduodavo jam maisto, pieno mergaitei. O kai pasklido gandai, kad rengiamasi išžudyti vaikus, ir Eida atbėgo į spaustuvę, maldaudama išgelbėti bent Rinutę. Julija, pati sunkiai besiverčianti, sutiko, o sūnus, turintis tokias pat gražias mėlynas akis, teatsakė: „Kam ir gyventume, jei nedarytume gera žmonėms.“
Jie negalėjo tarti „ne“ ir tada, kai spaustuvėje pasirodė senas rinkėjas Joselevičius. Per savo draugę Juliją Vitkauskienę Simonas Joselevičius užmezgė kontaktą su Lukauskų šeima (Elena ir Miku), kurie sutiko paslėpti pas save du vaikus Chaną ir Pesachą. Vaikai ten ir gyveno nuo 1944 m. balandžio iki 1945 m. vidurio.
Tačiau nebegrįžo nei Maksas, nei Eida. Mažoji Rinutė augo „mamos Julės“ ir „broliuko Arėjo“ globojama ir mylima. Paskui atvyko Makso draugas gydytojas, kuris įtikino Juliją, jog mergaitei būsią geriau augti „žmonių su padėtimi“ šeimoje. Julijai buvo skaudu skirtis su Rinute, bet juk viską padarysi vaiko labui! Buvo sutarta, jog Vitkauskienė lankys mergaitę savaitgaliais. Vėliau Julija buvo paprašyta atsisakyti ir tų pasimatymų, kad netrikdytų mergaitės. O 1948 metais buvo suimtas Arėjas. Už ką – už dainas, už eilėraščius, už tapytus paveikslus? Veikiausiai už tas gražias akis...
Daug metų nelaimių prislėgta Julija eidavo slapta pasižiūrėti iš už kampo, kaip Rinutė žingsniuoja į mokyklą, vėliau į paskaitas Medicinos institute. O tolimame Sibire slinko ilgos Gulago dienos – kraupi aštuonerių metų patirtis, liūdesiu paženklinusi visą tolimesnį Arėjo gyvenimą bei kūrybą. Baisūs karo meto įspūdžiai susipindavo su stalininės žmogaus naikinimo mašinos skleidžiamu skausmu, virsdami vienu apibendrintu kenčiančio žmogaus įvaizdžiu.
/.../
Tūkstančius nelaisvėn ginė
Žydinčia žeme,
Buvo takas paskutinis,
Ar meni mane?
Gimtą lauką dengia rūkas,
Žuvusių minia.
Ant ramunių rasos supas,
Ar meni mane?
1966 metais Juliją ir Arėją pasiekė žinia, kad jiems suteikti Pasaulio Tautų Teisuolių vardai. Tai pirmieji Teisuoliai Lietuvoje – jų diplomo numeris 184. Anais laikais būdavo atvejų, kai žmonės atsisakydavo šio garbingo vardo. Karo metais rizikavę gyvybe gelbėdami pasmerktuosius, septintojo dešimtmečio pabaigoje jie nesiryždavo simboliškam žingsniui, galėjusiam sužlugdyti karjerą, vaikų ateitį. O Vitkauskai ir čia parodė pilietinę drąsą – sutiko priimti apdovanojimą. Tačiau nei medalio, nei diplomo į rankas negavo – argi įmanoma buvo tais laikais nuvažiuoti į sovietinėje spaudoje nuolat linksniuojamą sionistinį, kapitalistinį Izraelį atsiimti apdovanojimo, kai net aplankyti brolį ar seserį buvo uždrausta? Šiandien Yad Vašem medalį gali atsiimti Arėjo Vitkausko sūnus Linas ir duktė Ramunė tokiom pat žydrom spindinčiom kaip tėvo Arėjo, kaip močiutės Julijos akimis.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Arėjas VITKAUSKAS
Vitkauskai – gražių žmonių plejada. Didelėmis žydromis akimis Julija Vitkauskienė džiaugsmingai žvelgė į ką tik gimusią Rinutę, kaimyno gydytojo Makso Gildės ir jo žmonos Eidos dukrelę.
Prasidėjus karui, po nesėkmingo bandymo pabėgti iš vokiečių okupuoto Kauno Gildės sugrįžo į Žaliakalnį. Vėliau, kai visi žydai buvo suvaryti į getą, Julija nerimaudama laukė žinios iš draugų. 1942 metais pavyko susisiekti su Gildės šeima. Su grupe darbininkų iš geto Maksas ateidavo į spaustuvę, ir Julija įduodavo jam maisto, pieno mergaitei. O kai pasklido gandai, kad rengiamasi išžudyti vaikus, ir Eida atbėgo į spaustuvę, maldaudama išgelbėti bent Rinutę. Julija, pati sunkiai besiverčianti, sutiko, o sūnus, turintis tokias pat gražias mėlynas akis, teatsakė: „Kam ir gyventume, jei nedarytume gera žmonėms.“
Jie negalėjo tarti „ne“ ir tada, kai spaustuvėje pasirodė senas rinkėjas Joselevičius. Per savo draugę Juliją Vitkauskienę Simonas Joselevičius užmezgė kontaktą su Lukauskų šeima (Elena ir Miku), kurie sutiko paslėpti pas save du vaikus Chaną ir Pesachą. Vaikai ten ir gyveno nuo 1944 m. balandžio iki 1945 m. vidurio.
Tačiau nebegrįžo nei Maksas, nei Eida. Mažoji Rinutė augo „mamos Julės“ ir „broliuko Arėjo“ globojama ir mylima. Paskui atvyko Makso draugas gydytojas, kuris įtikino Juliją, jog mergaitei būsią geriau augti „žmonių su padėtimi“ šeimoje. Julijai buvo skaudu skirtis su Rinute, bet juk viską padarysi vaiko labui! Buvo sutarta, jog Vitkauskienė lankys mergaitę savaitgaliais. Vėliau Julija buvo paprašyta atsisakyti ir tų pasimatymų, kad netrikdytų mergaitės. O 1948 metais buvo suimtas Arėjas. Už ką – už dainas, už eilėraščius, už tapytus paveikslus? Veikiausiai už tas gražias akis...
Daug metų nelaimių prislėgta Julija eidavo slapta pasižiūrėti iš už kampo, kaip Rinutė žingsniuoja į mokyklą, vėliau į paskaitas Medicinos institute. O tolimame Sibire slinko ilgos Gulago dienos – kraupi aštuonerių metų patirtis, liūdesiu paženklinusi visą tolimesnį Arėjo gyvenimą bei kūrybą. Baisūs karo meto įspūdžiai susipindavo su stalininės žmogaus naikinimo mašinos skleidžiamu skausmu, virsdami vienu apibendrintu kenčiančio žmogaus įvaizdžiu.
/.../
Tūkstančius nelaisvėn ginė
Žydinčia žeme,
Buvo takas paskutinis,
Ar meni mane?
Gimtą lauką dengia rūkas,
Žuvusių minia.
Ant ramunių rasos supas,
Ar meni mane?
1966 metais Juliją ir Arėją pasiekė žinia, kad jiems suteikti Pasaulio Tautų Teisuolių vardai. Tai pirmieji Teisuoliai Lietuvoje – jų diplomo numeris 184. Anais laikais būdavo atvejų, kai žmonės atsisakydavo šio garbingo vardo. Karo metais rizikavę gyvybe gelbėdami pasmerktuosius, septintojo dešimtmečio pabaigoje jie nesiryždavo simboliškam žingsniui, galėjusiam sužlugdyti karjerą, vaikų ateitį. O Vitkauskai ir čia parodė pilietinę drąsą – sutiko priimti apdovanojimą. Tačiau nei medalio, nei diplomo į rankas negavo – argi įmanoma buvo tais laikais nuvažiuoti į sovietinėje spaudoje nuolat linksniuojamą sionistinį, kapitalistinį Izraelį atsiimti apdovanojimo, kai net aplankyti brolį ar seserį buvo uždrausta? Šiandien Yad Vašem medalį gali atsiimti Arėjo Vitkausko sūnus Linas ir duktė Ramunė tokiom pat žydrom spindinčiom kaip tėvo Arėjo, kaip močiutės Julijos akimis.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999