Žydų gelbėtojai
Vokietaitis Antanas
Ona VOKIETAITIENĖ
Antanas VOKIETAITIS
Stanislava VOKIETAITYTĖ-PAŠKEVIČIENĖ
Pro šiurkštaus pašukinio audeklo plyšelius Gita matė tamsą - nė vieno žiburėlio užtemdytame mieste. Baimės nejautė – gal todėl, kad maišą nešė šiltos tėvelio rankos, o gal bijoti, slėptis, neišsiduoti buvo įprasta geto vaikui, – baimė buvo tapusi Gitos būties esme.
1944 m. pavasarį Vokietaičiai iš Kauno parsivežė penkerių metukų Gitą. Sunku buvo Vokietaičiams matyti, kaip kaimynas Segalis siuvo prie drabužio geltonąjį lopą. Niekada nepamirš Stasė Vokietaitytė gatvės pakraščiu varomų žydų moterų, vaikų ir vyrų, siaubo ir liūdesio pilnų jų akių...
Naujoji „giminaitė“ buvo labai įbauginta. Dieną tylėdavo, naktimis verkdavo. Penkiolikmetei dukrai Stasei buvo patikėta Gitos paslaptis. Stasė turėjo rūpintis mergaite, ją rengdavo, su ja kartu miegojo. O pavojai tykojo visur. Namai stovėjo taip arti vieni kitų, kad kaimynai girdėdavo naktimis mergaitę garsiai verkiant. Kartą kaimynė išgirdo Gitą tariant žodį „pyragas” su aiškiu jidiš akcentu ir iš karto pasakė: „Vokietaitiene, juk tai žydaitė!“ Šeimininkė suakmenėjusiu veidu tylėdama žiūrėjo į tolį. Stasė nustėro iš baimės. Vokietaičiai ypatingai bijojo ir saugojosi kito kaimyno – tas tarnavo vokiečių įstaigoje, vilkėjo karininko uniformą. Tačiau kaimynas nieko neklausinėjo. Tik vokiečiams traukiantis iš Marijampolės, atėjo atsisveikinti ir tarė: „Na, jau dabar laimingai jums turėtų baigtis su ta mergaite“. Artėjant frontui prie Marijampolės, vis daugiau vokiečių kareivių vaikščiodavo gatvėmis, užeidavo į Vokietaičių kiemą. Matyt, vaikai jiems sužadindavo prisiminimų apie šeimą. Jie rodydavo savo atžalų nuotraukas, sodindavosi mažąją Gitą ant kelių, glostydavo jos galvutę. Baisu buvo į tai žiūrėti, bet Stasė negriebdavo mergaitės iš vokiečių rankų, kad nesukeltų įtarimo... Tik vieną kartą pas Vokietaičius neiškentęs pasirodė Gitos tėvelis, slapstęsis netoliese, ne tam, kad įsitikintų, ar mergaitė yra saugi – tuo jis neabejojo, bet kad labai jau buvo išsiilgęs...
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Antanas VOKIETAITIS
Stanislava VOKIETAITYTĖ-PAŠKEVIČIENĖ
Pro šiurkštaus pašukinio audeklo plyšelius Gita matė tamsą - nė vieno žiburėlio užtemdytame mieste. Baimės nejautė – gal todėl, kad maišą nešė šiltos tėvelio rankos, o gal bijoti, slėptis, neišsiduoti buvo įprasta geto vaikui, – baimė buvo tapusi Gitos būties esme.
1944 m. pavasarį Vokietaičiai iš Kauno parsivežė penkerių metukų Gitą. Sunku buvo Vokietaičiams matyti, kaip kaimynas Segalis siuvo prie drabužio geltonąjį lopą. Niekada nepamirš Stasė Vokietaitytė gatvės pakraščiu varomų žydų moterų, vaikų ir vyrų, siaubo ir liūdesio pilnų jų akių...
Naujoji „giminaitė“ buvo labai įbauginta. Dieną tylėdavo, naktimis verkdavo. Penkiolikmetei dukrai Stasei buvo patikėta Gitos paslaptis. Stasė turėjo rūpintis mergaite, ją rengdavo, su ja kartu miegojo. O pavojai tykojo visur. Namai stovėjo taip arti vieni kitų, kad kaimynai girdėdavo naktimis mergaitę garsiai verkiant. Kartą kaimynė išgirdo Gitą tariant žodį „pyragas” su aiškiu jidiš akcentu ir iš karto pasakė: „Vokietaitiene, juk tai žydaitė!“ Šeimininkė suakmenėjusiu veidu tylėdama žiūrėjo į tolį. Stasė nustėro iš baimės. Vokietaičiai ypatingai bijojo ir saugojosi kito kaimyno – tas tarnavo vokiečių įstaigoje, vilkėjo karininko uniformą. Tačiau kaimynas nieko neklausinėjo. Tik vokiečiams traukiantis iš Marijampolės, atėjo atsisveikinti ir tarė: „Na, jau dabar laimingai jums turėtų baigtis su ta mergaite“. Artėjant frontui prie Marijampolės, vis daugiau vokiečių kareivių vaikščiodavo gatvėmis, užeidavo į Vokietaičių kiemą. Matyt, vaikai jiems sužadindavo prisiminimų apie šeimą. Jie rodydavo savo atžalų nuotraukas, sodindavosi mažąją Gitą ant kelių, glostydavo jos galvutę. Baisu buvo į tai žiūrėti, bet Stasė negriebdavo mergaitės iš vokiečių rankų, kad nesukeltų įtarimo... Tik vieną kartą pas Vokietaičius neiškentęs pasirodė Gitos tėvelis, slapstęsis netoliese, ne tam, kad įsitikintų, ar mergaitė yra saugi – tuo jis neabejojo, bet kad labai jau buvo išsiilgęs...
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999