Žydų gelbėtojai

Juozas Zabielavičius gimė ir praleido visą savo vaikystę Virbalyje, Vilkaviškio rajone. Tarp Juozo Zabielavičiaus vaikystės draugų buvo Liza (vėliau Lifšicienė) iš žydų šeimos, gyvenusios miestelyje. Juozas ir Liza liko draugais, net ir sukūrę savo šeimas ir susilaukę vaikų. 1941 m., praėjus keliems mėnesiams po to, kai vokiečiai okupavo Lietuvą, Juozas Zabielavičius nuvyko į Kauną ieškoti Lizos. Lizą ir jos šeimą jis surado Kauno gete. Juozas davė Lizai savo namų adresą Kaune, jei prireiktų kokios nors pagalbos. Liza ir jos vyras Jakovas Lifšicas norėjo patikėti savo dukrelę Pesę (Pepą) Juozui Zabielavičiui, tačiau mergaitė nenorėjo skirtis su savo tėvais ir liko su jais gete. Per Vaikų Akciją, įvykusią 1944 m. kovo mėn. 27 dieną Kauno gete, Pesė liko gyva. Praėjus akcijai, mergaitė pati paprašė tėvų išsiųsti ją pas Juozą Zabielavičių. Tuo metu Juozas dirbo Kauno Pienocentre, o jo žmona su vaikais gyveno Virbalyje. Kadangi Juozas negalėjo slėpti mergaitės savo bute, jis nuvedė ją į savo pažįstamų Juozo ir Emilijos Pajaujų butą Kaune, Donelaičio gatvėje. Kurį laiką mergaitę globojo Pajaujių šeima. Kai pasidarė pavojinga ilgiau mergaitę toje vietoje laikyti ją vėl pasiėmė agronomas Juozas Zabielavičius ir nuvežė į Virbalį, savo tėvų ūkį.
Vis artėjant frontui link Virbalio, Juozas Zabielavičius kartu su visa šeima buvo priversti išvykti į Vokietiją. Kartu jie paėmė ir Pesę. Iki pat karo pabaigos mergaitė nieko nežinojo apie savo šeimos likimą. Kai Zabielavičių šeima grįžo į Lietuvą, Pesė vėl susitiko su savo motina. Jos tėvas neišgyveno. 1970 metais Pesė (vėliau Pepa Šaron) su motina Liza (vėliau Rozen) emigravo į Izraelį.