Žydų gelbėtojai
„Gyvenau ir dirbau, kad jūs gyventumėte“
Petras GIRBUDAS (1891–1967)
Petras Girbudas gydytojo profesiją laikė šventa. Jis mylėjo žmones, ir žmonės mylėjo savo gydytoją. Hitlerininkams pasirodžius ir baltaraiščiams stojus tarnauti budeliams, Girbudas ėjo iš namų į namus, perspėdamas žmones, kad niekas neprisidėtų prie lietuvių tautos išgamų, nesuteptų savo rankų nekaltų žmonių krauju. Užvenčio žydai pirmosiomis okupacijos dienomis buvo suvaryti į spirito varyklą, kurią buržuaziniai nacionalistai pavertė koncentracijos stovykla. Girbudas sužinojo, kad visus juos ruošiamasi sušaudyti ir prasiskverbė į stovyklą perspėti pasmerktųjų.
Gydytojas nebuvo vienišas, kovodamas už žmonių gyvybę. Kartu su Petru Klimu, Vladu Šleževičium, Alfonsu Songaila jis organizavo slėptuves, kuriose išgelbėjo dešimtis vyrų, moterų ir vaikų. Jo paties namai buvo nesaugūs, nes laukiamajame dieną ir vakarą sėdėjo svetimi žmonės. Bet gydytojas ieškojo saugių vietų, ragindavo gyventojus gelbėti hitlerininkų persekiojamus žmones, pats nešdavo bėgliams drabužius, maisto produktus, bet kuriuo metu teikdavo jiems medicinos pagalbą. Aktyvius kovotojus prieš okupantus jis gydydavo nemokamai, hitlerininkų bendrininkų nepriimdavo. Kartą į jo kabinetą įėjo sužeistas žudikas baltaraištis Jankauskas. Girbudas jam griežtai pasakė: „krauju suteptų rankų negydysiu". Ir būdamas labai persekiojamas, gydytojas išdrįso atsisakyti žudikui padėti. /.../
Girbudas išgelbėjo ir Rachelę Kacav, rado jai vietą pasislėpti, rūpinosi tolesniu jos likimu. Kai miestelyje pasklido gandai, jog Rachelė kažkur slapstosi ir buvo pradėta jos ieškoti, gydytojas per gausius savo pacientus paskleidė gandą, kad ją matė miške nužudytą. /.../
„Ir be ginklo kariai”, sudarytoja S. Binkienė, Vilnius, 1967
Petras GIRBUDAS (1891–1967)
Petras Girbudas gydytojo profesiją laikė šventa. Jis mylėjo žmones, ir žmonės mylėjo savo gydytoją. Hitlerininkams pasirodžius ir baltaraiščiams stojus tarnauti budeliams, Girbudas ėjo iš namų į namus, perspėdamas žmones, kad niekas neprisidėtų prie lietuvių tautos išgamų, nesuteptų savo rankų nekaltų žmonių krauju. Užvenčio žydai pirmosiomis okupacijos dienomis buvo suvaryti į spirito varyklą, kurią buržuaziniai nacionalistai pavertė koncentracijos stovykla. Girbudas sužinojo, kad visus juos ruošiamasi sušaudyti ir prasiskverbė į stovyklą perspėti pasmerktųjų.
Gydytojas nebuvo vienišas, kovodamas už žmonių gyvybę. Kartu su Petru Klimu, Vladu Šleževičium, Alfonsu Songaila jis organizavo slėptuves, kuriose išgelbėjo dešimtis vyrų, moterų ir vaikų. Jo paties namai buvo nesaugūs, nes laukiamajame dieną ir vakarą sėdėjo svetimi žmonės. Bet gydytojas ieškojo saugių vietų, ragindavo gyventojus gelbėti hitlerininkų persekiojamus žmones, pats nešdavo bėgliams drabužius, maisto produktus, bet kuriuo metu teikdavo jiems medicinos pagalbą. Aktyvius kovotojus prieš okupantus jis gydydavo nemokamai, hitlerininkų bendrininkų nepriimdavo. Kartą į jo kabinetą įėjo sužeistas žudikas baltaraištis Jankauskas. Girbudas jam griežtai pasakė: „krauju suteptų rankų negydysiu". Ir būdamas labai persekiojamas, gydytojas išdrįso atsisakyti žudikui padėti. /.../
Girbudas išgelbėjo ir Rachelę Kacav, rado jai vietą pasislėpti, rūpinosi tolesniu jos likimu. Kai miestelyje pasklido gandai, jog Rachelė kažkur slapstosi ir buvo pradėta jos ieškoti, gydytojas per gausius savo pacientus paskleidė gandą, kad ją matė miške nužudytą. /.../
„Ir be ginklo kariai”, sudarytoja S. Binkienė, Vilnius, 1967