Žydų gelbėtojai
Neužmirštamas vardas Teisuolių alėjoje – Helene HOLZMAN
Kas buvo Helena Čapski-Holzman (Helene Czapski-Holzman) – nepaprasta moteris, kurios gyvenimo kelias, nuvedęs ją iš Vokietijos į Lietuvą, buvo pažymėtas Europos žydų likimo ženklu? Kokioje aplinkoje ji užaugo, kokie žmonės ją supo?
Helena Čapski gimė 1891 m. rugpjūčio 30 d. Vokietijos mieste Jenoje (Tiuringija). Helenos tėvas, garsus fizikas Zygfridas Čapskis (Siegfried Czapski) buvo Karlo Ceiso (Karl Zeiss) optinių prietaisų gamyklų administracijos narys, vienas žymiausių miesto žmonių, savo reformatoriška veikla daug prisidėjęs prie miesto industrinio ir kultūrinio suklestėjimo.
Helena užaugo aplinkoje, persunktoje pažangiomis mokslinėmis ir gaiviomis socialinėmis idėjomis, turėjo galimybę nevaržoma pasirinkti meno studijas ir nuolat tobulinti savo talentą. Baigusi Jenos Karolinos mokyklą, Helena mokėsi Didžiojo Saksonijos Hercogo menų mokykloje Veimare, vėliau studijavo dailę Jenoje, Vroclavo meno akademijoje, Berlyne, Hermsdorfe, Paryžiuje.
1922 m. Helena ištekėjo už žydų dailininko Makso Holzmano (Max Holzman) ir 1923 m. kartu su vyru persikėlė gyventi į Lietuvą. Laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune Maksas Holzmanas įsteigė „Pribačio“ knygyno filialą (Pribatsch – Makso dėdės, garsaus knygų prekybininko iš Breslau pavardė). Helena pradėjo dirbti piešimo mokytoja Kauno Vokiečių gimnazijoje.
1922 m. ir 1924 m. Helenos ir Makso Holzmanų šeimoje gimė dukterys Mari ir Margarita (Marie ir Margarete).
Nuo 1930 m. dailininkė Helena Holzman 25 metams padėjo teptuką į šalį. Visą savo laiką ji skyrė savo mergaitėms, darbui „Pribačio“ knygyne, mokykloje.
Vokiečių okupacijos Lietuvoje metais Helenos ir Makso Holzmanų šeima pateko į baisųjį žydus naikinantį sūkurį, sudraskiusį šią gražią šeimą į šipulius. Mylintys vienas kitą žmonės patyrė neapsakomas kančias ir pražūties siaubą.
1941 m. birželį per pogromus Kaune visiems laikams dingo Helenos vyras Maksas Holzmanas. Kiek vėliau vyresnioji Holzmanų duktė, devyniolikmetė Mari, Kauno ligoninėje lankydavusi sužeistus vokiečių kareivius ir su jais diskutuodavusi apie taiką, buvo suimta, kurį laiką kalinta kalėjime, po to IX forte sušaudyta.
Po šios baisios netekties Helena įveikė neviltį ir pasiryžo ne tik išgelbėti savo jaunesniąją dukterį Margaritą, bet ir gelbėti kiek įmanoma daugiau žmonių: pirmiausia, vaikų iš Kauno geto, atsidūrusių mirtiname pavojuje. Viena iš jos išgelbėtų žmonių, Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė, visam gyvenimui susiejo savo likimą su Helena Holzman ir jos dukra Margarita. Paaiškėjus, kad Frumos tėvai ir brolis žuvo likviduojant Kauno getą, Helena Holzman įsidukrino Frumą, apgaubė ją meile ir šiluma.
Vos praūžus karo audroms, 1944 m. rugsėjį Helena Holzman pradėjo užrašinėti viską, ką matė, girdėjo, patyrė per tris karo metus Kaune. Daugiau nei pusę amžiaus motinos užrašus saugojo jos dukra Margarita. Tik 2000 m. rašytojo Reinhardo Kaizerio (Reinhard Kaiser) dėka Helenos Holzman užrašai išvydo dienos šviesą: pirmiausia 2000 m. Vokietijoje pasirodė knyga „Dies Kind soll leben. Die Aufzeichnungen der Helene Holzman 1941–1944“. Vėliau ši knyga buvo išversta į daugelį kalbų, o 2003 m. išleista lietuvių kalba pavadinimu „Šitas vaikas turi gyventi“.
Po karo Helena Holzman dėstė vokiečių kalbą Kauno aukštosiose mokyklose, nuo 1950 m. iki 1957 m. – dešimtmetėje Kauno muzikos mokykloje. Šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, baigusi savo profesinę veiklą, Helena Holzman vėl rado jėgų prabilti vaizdų kalba ir ėmėsi tapybos.
1965 m. po ilgų pastangų Helena Holzman ir jos dukra Margarita gavo leidimą repatrijuoti į Vokietijos Federacinę Respubliką, kur iš pradžių gyveno Tegernzėje (Tegernsee), o nuo 1966 m. – Giesene (Gießen). Sugrįžusi į tėvynę, 74 metų dailininkė pradėjo dar vieną savo biografijos etapą: ėmė kurti žiedų, sėklų, lapų ir plunksnų koliažus. Tai buvo harmoniška Helenos Holzman kūrybos pabaiga.
1968 m. rugpjūčio 25 d. Helene Holcman žuvo autoavarijoje.
Praėjus daugeliui metų, Helena Holzman sugrįžo į Lietuvą, visu savo sielos grožiu prabildama jaudinančiais, jos atminimui skirto filmo „Vilties etiudas“ vaizdais (filmo režisierė, scenarijaus autorė Lilija Kopač, projekto vadovė ir scenarijaus bendraautorė Danutė Selčinskaja).
Taip norėjome pagerbti nepaprastą moterį – dailininkę, Pasaulio Tautų Teisuolę, kurios gyvenimas, skaudžiai paženklintas diktatoriškų režimų, išliko tiesus ir orus.
Kas buvo Helena Čapski-Holzman (Helene Czapski-Holzman) – nepaprasta moteris, kurios gyvenimo kelias, nuvedęs ją iš Vokietijos į Lietuvą, buvo pažymėtas Europos žydų likimo ženklu? Kokioje aplinkoje ji užaugo, kokie žmonės ją supo?
Helena Čapski gimė 1891 m. rugpjūčio 30 d. Vokietijos mieste Jenoje (Tiuringija). Helenos tėvas, garsus fizikas Zygfridas Čapskis (Siegfried Czapski) buvo Karlo Ceiso (Karl Zeiss) optinių prietaisų gamyklų administracijos narys, vienas žymiausių miesto žmonių, savo reformatoriška veikla daug prisidėjęs prie miesto industrinio ir kultūrinio suklestėjimo.
Helena užaugo aplinkoje, persunktoje pažangiomis mokslinėmis ir gaiviomis socialinėmis idėjomis, turėjo galimybę nevaržoma pasirinkti meno studijas ir nuolat tobulinti savo talentą. Baigusi Jenos Karolinos mokyklą, Helena mokėsi Didžiojo Saksonijos Hercogo menų mokykloje Veimare, vėliau studijavo dailę Jenoje, Vroclavo meno akademijoje, Berlyne, Hermsdorfe, Paryžiuje.
1922 m. Helena ištekėjo už žydų dailininko Makso Holzmano (Max Holzman) ir 1923 m. kartu su vyru persikėlė gyventi į Lietuvą. Laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune Maksas Holzmanas įsteigė „Pribačio“ knygyno filialą (Pribatsch – Makso dėdės, garsaus knygų prekybininko iš Breslau pavardė). Helena pradėjo dirbti piešimo mokytoja Kauno Vokiečių gimnazijoje.
1922 m. ir 1924 m. Helenos ir Makso Holzmanų šeimoje gimė dukterys Mari ir Margarita (Marie ir Margarete).
Nuo 1930 m. dailininkė Helena Holzman 25 metams padėjo teptuką į šalį. Visą savo laiką ji skyrė savo mergaitėms, darbui „Pribačio“ knygyne, mokykloje.
Vokiečių okupacijos Lietuvoje metais Helenos ir Makso Holzmanų šeima pateko į baisųjį žydus naikinantį sūkurį, sudraskiusį šią gražią šeimą į šipulius. Mylintys vienas kitą žmonės patyrė neapsakomas kančias ir pražūties siaubą.
1941 m. birželį per pogromus Kaune visiems laikams dingo Helenos vyras Maksas Holzmanas. Kiek vėliau vyresnioji Holzmanų duktė, devyniolikmetė Mari, Kauno ligoninėje lankydavusi sužeistus vokiečių kareivius ir su jais diskutuodavusi apie taiką, buvo suimta, kurį laiką kalinta kalėjime, po to IX forte sušaudyta.
Po šios baisios netekties Helena įveikė neviltį ir pasiryžo ne tik išgelbėti savo jaunesniąją dukterį Margaritą, bet ir gelbėti kiek įmanoma daugiau žmonių: pirmiausia, vaikų iš Kauno geto, atsidūrusių mirtiname pavojuje. Viena iš jos išgelbėtų žmonių, Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė, visam gyvenimui susiejo savo likimą su Helena Holzman ir jos dukra Margarita. Paaiškėjus, kad Frumos tėvai ir brolis žuvo likviduojant Kauno getą, Helena Holzman įsidukrino Frumą, apgaubė ją meile ir šiluma.
Vos praūžus karo audroms, 1944 m. rugsėjį Helena Holzman pradėjo užrašinėti viską, ką matė, girdėjo, patyrė per tris karo metus Kaune. Daugiau nei pusę amžiaus motinos užrašus saugojo jos dukra Margarita. Tik 2000 m. rašytojo Reinhardo Kaizerio (Reinhard Kaiser) dėka Helenos Holzman užrašai išvydo dienos šviesą: pirmiausia 2000 m. Vokietijoje pasirodė knyga „Dies Kind soll leben. Die Aufzeichnungen der Helene Holzman 1941–1944“. Vėliau ši knyga buvo išversta į daugelį kalbų, o 2003 m. išleista lietuvių kalba pavadinimu „Šitas vaikas turi gyventi“.
Po karo Helena Holzman dėstė vokiečių kalbą Kauno aukštosiose mokyklose, nuo 1950 m. iki 1957 m. – dešimtmetėje Kauno muzikos mokykloje. Šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, baigusi savo profesinę veiklą, Helena Holzman vėl rado jėgų prabilti vaizdų kalba ir ėmėsi tapybos.
1965 m. po ilgų pastangų Helena Holzman ir jos dukra Margarita gavo leidimą repatrijuoti į Vokietijos Federacinę Respubliką, kur iš pradžių gyveno Tegernzėje (Tegernsee), o nuo 1966 m. – Giesene (Gießen). Sugrįžusi į tėvynę, 74 metų dailininkė pradėjo dar vieną savo biografijos etapą: ėmė kurti žiedų, sėklų, lapų ir plunksnų koliažus. Tai buvo harmoniška Helenos Holzman kūrybos pabaiga.
1968 m. rugpjūčio 25 d. Helene Holcman žuvo autoavarijoje.
Praėjus daugeliui metų, Helena Holzman sugrįžo į Lietuvą, visu savo sielos grožiu prabildama jaudinančiais, jos atminimui skirto filmo „Vilties etiudas“ vaizdais (filmo režisierė, scenarijaus autorė Lilija Kopač, projekto vadovė ir scenarijaus bendraautorė Danutė Selčinskaja).
Taip norėjome pagerbti nepaprastą moterį – dailininkę, Pasaulio Tautų Teisuolę, kurios gyvenimas, skaudžiai paženklintas diktatoriškų režimų, išliko tiesus ir orus.