Žydų gelbėtojai
Kama Ginkas prisimena:
Būtinai noriu papasakoti apie Broliuką. Tai Bronius Gotautas, vienuolis, bet visi jį vadindavo Broliuku. Jis pats neigė, jog yra vienuolis, nenešiojo vienuoliškų drabužių, tačiau žmonės kalbėjo, kad jis taip daro nenorėdamas užtraukti bausmės vienuolynui, jeigu jį sugautų. Šis žmogus perduodavo suklastotus pasus, kuriuos žydams padarydavo kunigai. Jis buvo beraštis, todėl vienoje kišenėje nešiojo vyriškus pasus, o kitoje – moteriškus, ir žmonės patys turėdavo perskaityti, surasti savo pavardę. Fantastiškas žmogus, ir tai jis darė dėl Dievo. Tiesiogine prasme. Beje, dėl katalikų Dievo. Galiausiai šis žmogus įkliuvo, jį areštavo, po to kažkokiu būdu jis atsidūrė Vokietijoje. Apie 1950-uosius mano tėvas netikėtai per Raudonąjį Kryžių gavo jo laišką. Įsivaizduokit – į stalininį Kauną, tiesiai iš amerikietiškos zonos! Broliukas prašė padėti jam sugrįžti į tėvynę. Žmogus supratimo neturėjo, koks čia gyvenimas. Tėvas buvo neviltyje. Kaip paaiškinti Broliukui – gyvenk ten, kur gyveni, nereikia tau čionai važiuoti! Kadangi jei Tarybų Sąjungoje jo ir nebūtų sušaudę arba nebūtų išsiuntę į Sibirą (kas mažai tikėtina), tai jis būtų pradėjęs gelbėti, pavyzdžiui, miško brolius. Toks buvo jo pašaukimas. Kai 1940-aisiais atėjo tarybinė kariuomenė, jis slėpė vadinamuosius lietuvius nacionalistus. Kai atėjo vokiečiai – žydus ir rusų kareivius. Tiksliai nežinau, kaip pasielgė tėvas. Galbūt jis Broliukui neatsakė, ir galbūt Broliukas tai palaikė siaubingu nedėkingumu, tačiau šitaip tėvas jam išgelbėjo gyvybę.
Iš IV knygos „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Būtinai noriu papasakoti apie Broliuką. Tai Bronius Gotautas, vienuolis, bet visi jį vadindavo Broliuku. Jis pats neigė, jog yra vienuolis, nenešiojo vienuoliškų drabužių, tačiau žmonės kalbėjo, kad jis taip daro nenorėdamas užtraukti bausmės vienuolynui, jeigu jį sugautų. Šis žmogus perduodavo suklastotus pasus, kuriuos žydams padarydavo kunigai. Jis buvo beraštis, todėl vienoje kišenėje nešiojo vyriškus pasus, o kitoje – moteriškus, ir žmonės patys turėdavo perskaityti, surasti savo pavardę. Fantastiškas žmogus, ir tai jis darė dėl Dievo. Tiesiogine prasme. Beje, dėl katalikų Dievo. Galiausiai šis žmogus įkliuvo, jį areštavo, po to kažkokiu būdu jis atsidūrė Vokietijoje. Apie 1950-uosius mano tėvas netikėtai per Raudonąjį Kryžių gavo jo laišką. Įsivaizduokit – į stalininį Kauną, tiesiai iš amerikietiškos zonos! Broliukas prašė padėti jam sugrįžti į tėvynę. Žmogus supratimo neturėjo, koks čia gyvenimas. Tėvas buvo neviltyje. Kaip paaiškinti Broliukui – gyvenk ten, kur gyveni, nereikia tau čionai važiuoti! Kadangi jei Tarybų Sąjungoje jo ir nebūtų sušaudę arba nebūtų išsiuntę į Sibirą (kas mažai tikėtina), tai jis būtų pradėjęs gelbėti, pavyzdžiui, miško brolius. Toks buvo jo pašaukimas. Kai 1940-aisiais atėjo tarybinė kariuomenė, jis slėpė vadinamuosius lietuvius nacionalistus. Kai atėjo vokiečiai – žydus ir rusų kareivius. Tiksliai nežinau, kaip pasielgė tėvas. Galbūt jis Broliukui neatsakė, ir galbūt Broliukas tai palaikė siaubingu nedėkingumu, tačiau šitaip tėvas jam išgelbėjo gyvybę.
Iš IV knygos „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus