Žydų gelbėtojai
Sofija ČIURLIONIENĖ,
Danutė-Sofija ČIURLIONYTĖ-ZUBOVIENĖ
Vladimiras ZUBOVAS
Kai jauna šviesiaplaukė moteris, muzikos dėstytoja B. Elinienė 1944 m. vasarą įžengė į Čiobiškio vaikų namų salę, nuo būrio vaikų atsiskyrė maža tamsaus gymio mergytė didelėmis, kiek įkypomis akutėmis ir tekina pasileido prie viešnios, šaukdama: „Tai MANO mama!“
Koks balsas pakuždėjo ketverių metų Esterai Elinaitei teisybę – gal tas, kuriam vėliau paklusdavo atlikdama L. van Bethoveno sonatas, J. Bramso ir F. Šopeno koncertus fortepijonui... Nes mamyčių, gerų globėjų mažoji Estera turėjo ne vieną, o tikrų tikriausia jos motina buvo LAIMĖ.
...Pirmuosius savo žingsnius Estera žengė svetimoje mansardoje, šalia hitlerininkų štabo. Motina su dukryte glausdavosi batsiuvio Apuoko šeimoje, kitų gerų žmonių namuose. Ilgai užsibūti vienoje vietoje buvo baisu. Štai apsigyveno pas tykų žmogų Pranevičių nuošalioje gatvelėje, o kaimynai įspėjo nepageidaują, kad netoliese būtų slepiama žydaitė. Tik tada B. Elinienė ryžosi kreiptis į žmones, kuriuos tepažinojo iš jų garsių vardų ir kūrybos.
Nuoširdumas ir šiluma gaubė visus, prieglobstį suradusius Čiurlionių-Zubovų namuose. B. Elinienė nė nežinojo, kad bėglių šioje pastogėje esama ir daugiau. Ji džiaugėsi jai skirta rūsio kamarėle, negalėdama suprasti, kodėl taip droviai atsiprašinėjo Danutė Zubovienė, negalėdama pasiūlyti jaukesnės vietos. O esmė buvo ta, kad erdvesniame kambaryje glaudėsi pabėgę iš geto inžinierius Anatolijus Rozenbliumas su žmona Raja ir sūnumi Mika, Rajos tėvai Kenigsbergai, paskui dar atėjo kaunietis gydytojas epidemiologas Leonas Gurevičius.
Vladimiras Zubovas, dviračiu važinėdamas po kaimo vietoves, nuolat ieškojo saugesnės vietos vis naujiems geto bėgliams. Jis palaikydavo ryšius su savo draugu vaikų gydytoju Petru Baubliu, „Lopšelio“ našlaičių namų direktoriumi.
Mažajai Esterai buvo rasta kiek saugesnė vieta Benediktinų bažnyčios našlaičių namuose Čiobiškyje, kur be Esteros dar penki žydų vaikai su suklastotais metrikais sulaukė karo pabaigos.
O čia, kur nuo sienos žvelgė Čiurlionio paveikslai, ateidavo vis nauji žmonės, išsipasakodavo, prašydavo patarimo. Patys šeimininkai stengdavosi ne tik užjausti, paguosti, bet padėti ir kitiems sunkią valandą. Čia viešpatavo nepaprasto dvasingumo atmosfera. Dirbo literatūrinį darbą rašytoja Sofija Čiurlionienė ir jos duktė Danutė Zubovienė, daugelio knygų vaikams autorė. Tęsė architektūros istorijos tyrinėjimus architektas Vladimiras Zubovas. Panašiai kaip rašytojas Balys Sruoga, hitlerininkų paimtas įkaitu ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje, Vladimiras Zubovas (beje, Sruogos gyvenamojo namo projekto autorius), laikė save tokiu pat lietuvių inteligentijos atstovu, atsakingu už savo tautos orumą. Gyvenimu ir kilniais darbais ši šeima įrodė jų pačių kūryboje skelbiamų grožio ir gėrio idealų tikroviškumą.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Danutė-Sofija ČIURLIONYTĖ-ZUBOVIENĖ
Vladimiras ZUBOVAS
Kai jauna šviesiaplaukė moteris, muzikos dėstytoja B. Elinienė 1944 m. vasarą įžengė į Čiobiškio vaikų namų salę, nuo būrio vaikų atsiskyrė maža tamsaus gymio mergytė didelėmis, kiek įkypomis akutėmis ir tekina pasileido prie viešnios, šaukdama: „Tai MANO mama!“
Koks balsas pakuždėjo ketverių metų Esterai Elinaitei teisybę – gal tas, kuriam vėliau paklusdavo atlikdama L. van Bethoveno sonatas, J. Bramso ir F. Šopeno koncertus fortepijonui... Nes mamyčių, gerų globėjų mažoji Estera turėjo ne vieną, o tikrų tikriausia jos motina buvo LAIMĖ.
...Pirmuosius savo žingsnius Estera žengė svetimoje mansardoje, šalia hitlerininkų štabo. Motina su dukryte glausdavosi batsiuvio Apuoko šeimoje, kitų gerų žmonių namuose. Ilgai užsibūti vienoje vietoje buvo baisu. Štai apsigyveno pas tykų žmogų Pranevičių nuošalioje gatvelėje, o kaimynai įspėjo nepageidaują, kad netoliese būtų slepiama žydaitė. Tik tada B. Elinienė ryžosi kreiptis į žmones, kuriuos tepažinojo iš jų garsių vardų ir kūrybos.
Nuoširdumas ir šiluma gaubė visus, prieglobstį suradusius Čiurlionių-Zubovų namuose. B. Elinienė nė nežinojo, kad bėglių šioje pastogėje esama ir daugiau. Ji džiaugėsi jai skirta rūsio kamarėle, negalėdama suprasti, kodėl taip droviai atsiprašinėjo Danutė Zubovienė, negalėdama pasiūlyti jaukesnės vietos. O esmė buvo ta, kad erdvesniame kambaryje glaudėsi pabėgę iš geto inžinierius Anatolijus Rozenbliumas su žmona Raja ir sūnumi Mika, Rajos tėvai Kenigsbergai, paskui dar atėjo kaunietis gydytojas epidemiologas Leonas Gurevičius.
Vladimiras Zubovas, dviračiu važinėdamas po kaimo vietoves, nuolat ieškojo saugesnės vietos vis naujiems geto bėgliams. Jis palaikydavo ryšius su savo draugu vaikų gydytoju Petru Baubliu, „Lopšelio“ našlaičių namų direktoriumi.
Mažajai Esterai buvo rasta kiek saugesnė vieta Benediktinų bažnyčios našlaičių namuose Čiobiškyje, kur be Esteros dar penki žydų vaikai su suklastotais metrikais sulaukė karo pabaigos.
O čia, kur nuo sienos žvelgė Čiurlionio paveikslai, ateidavo vis nauji žmonės, išsipasakodavo, prašydavo patarimo. Patys šeimininkai stengdavosi ne tik užjausti, paguosti, bet padėti ir kitiems sunkią valandą. Čia viešpatavo nepaprasto dvasingumo atmosfera. Dirbo literatūrinį darbą rašytoja Sofija Čiurlionienė ir jos duktė Danutė Zubovienė, daugelio knygų vaikams autorė. Tęsė architektūros istorijos tyrinėjimus architektas Vladimiras Zubovas. Panašiai kaip rašytojas Balys Sruoga, hitlerininkų paimtas įkaitu ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje, Vladimiras Zubovas (beje, Sruogos gyvenamojo namo projekto autorius), laikė save tokiu pat lietuvių inteligentijos atstovu, atsakingu už savo tautos orumą. Gyvenimu ir kilniais darbais ši šeima įrodė jų pačių kūryboje skelbiamų grožio ir gėrio idealų tikroviškumą.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999