Traukdamiesi vokiečiai susprogdino ir padegė getą. Žmonės, kurie buvo požeminėse slėptuvėse, ten, kur mūsų nepriėmė, dėl manęs, mažo vaiko, sudegė gyvi. 1944-ųjų kovo mėnesį, kartu su 2000 senų žmonių ir vaikų iš geto buvo išvežti ir mano seneliai. Jie mirė arba šio etapo metu, arba buvo sušaudyti. Kiti giminės išvežti į Estiją, Lenkiją. Dėdės su pusbroliais žuvo, o tetos su pusseserėmis išsigelbėjo. Štuthofe žuvo teta Rebeka. O jos sūnus, invalidas, sirgęs poliomielitu, ir jos vyras išsigelbėjo, atsidūrė Amerikoje.
Visus šiuos įvykius iš karto po karo mano tėvas aprašė laiške savo broliui:
Brangusis mano broli,
prieš tris mėnesius parašiau Tau keletą laiškų, taip pat parašiau ir Leo. Įdomu, ar jūs juos gavote? Rašau tau vėl, tikėdamasis, kad liūdnos naujienos apie mūsų šeimos tragediją pasieks tave.
1941-ųjų liepą mus, išskyrus brolį Beną, kuris kartu su kitais 7000 žydų žuvo Kauno VII forte, uždarė į getą Slobodkoje.
1941-ųjų liepos 24-ąją (tėvas čia supainiojo liepą su birželiu, A.S.), praėjus kelioms dienoms po to, kai naciai užpuolė rusus, mane, Beną, mano žmoną ir jos dėdę be jokios priežasties suėmė ir uždarė Geltonajame kalėjime. Mano nėščią žmoną paleido. Jos ir ligoninės, kurioje aš anksčiau dirbau, direktoriaus pastangomis buvau išlaisvintas. 7000 žydų, tarp kurių buvo mūsų brolis Benas, rugpjūčio 1-ąją perkėlė į VII fortą ir per kelias savaites juos visus ten žvėriškai nužudė. Prieš nužudant kankino taip baisiai, kaip tik pajėgtų žmogus įsivaizduoti.
Gete naciai pradėjo žudynių serijas, terorizavo žmones. Šitų žmogžudžių sadistų technikos neįmanoma aprašyti laiške. Praėjus kelioms savaitėms po to, kai mes buvome uždaryti gete, getą apsupo, žmones nuvarė į IX fortą ir pusiau gyvus sumetė į duobes. Žydų ligoninę ir visus joje buvusius pacientus sudegino gyvus. Tarp jų buvo ir mūsų dėdė Z. Kaplanas. Jis ten gulėjo po širdies priepuolio, ištikusio jį priverstiniuose darbuose. Mūsų teta Goldie ir jų dukra Rebeka tuo metu lankė jį ligoninėje ir žuvo kartu.
Gete mes visi gyvenome vienas šalia kito. Priverstiniuose darbuose mainėme su lietuviais savo drabužius į duoną, tačiau tai truko neilgai. Naciai konfiskavo visus mūsų drabužius.
1941 metų spalio 24-ąją naciai kartu su lietuvių fašistų policija įsiveržė į mūsų kambarį ir išdaužė langus. Po patirto šoko mano žmona naktį pagimdė mergaitę. Tai atsitiko naktį, be šviesos ir maisto gimdyvei. 1941-ųjų spalio 28-ąją, naciai, ginkluotai policijai padedant, apsupo getą, atskyrė tėvus nuo vaikų, senus vyrus ir moteris ir 11 tūkstančių žydų nuvarė į IX fortą, kur juos visus sušaudė (2). Daugumą vaikų gyvus sumetė į duobes.
Mūsų motina pakliuvo į tą mirtininkų grupę, bet man pasisekė pratęsti jos gyvenimą iki 1944 metų kovo 26-osios.
Taip mes visi, išskyrus Beną, gete gyvenome kartu. Maksas, Ana, jų dukra Rebeka, Ruvimas ir aš vaikščiojome į priverstinius darbus. Savo marškinius, kitus drabužius, batus, baltinius ir antklodes mes keitėme į duoną. Kiekvieną dieną mus kankino fiziškai ir moraliai, laikė pastovioje mirties baimėje.
1943-iųjų rugsėjo 28-ąją 3000 žydų deportavo į Estiją. Mūsų brolis Ruvimas, Basia ir jų vaikai buvo tarp jų. Keletas žmonių, kuriems pasisekė ištrūkti iš Estijos ir kuriuos išvadavo Raudonoji Armija, pasakojo, kad visus kitus nužudė ar sudegino. Nelygu į kokią stovyklą kas pakliuvo. Mažus vaikus ir senus žmones nužudė Kauno geležinkelio stotyje, ten vaikus atskyrė nuo tėvų. Bet kuriuo atveju mūsų brolio Ruvimo šeima ten žuvo (3).
Kai Raudonoji Armija pasiekė Lietuvos sienas, mes jau sužinojome, kad Vilniaus getas sudegintas, kad žmones iš Šiaulių geto išvežė į Tauragę ir ten nužudė (4).
Mūsų gete jau pradėjo žmones skirstyti į grupes. Tai buvo pasirengimas greitam sunaikinimui.
[Trūksta puslapio: A.S.]
…ant lietuviškų našlaičių namų slenksčio, pavadintų lietuvišku vardu. Gydytojas, šių kūdikių namų Direktorius, buvo mano kolega, su juo toje pačioje ligoninėje prieš karą. Aš jam palikau tavo, Leo ir Bronios šeimų adresus ir paprašiau, kad po karo jis jus surastų ir pasakytų apie mano vaiką. Man pavyko susisiekti su juo, kai vieną tamsią naktį prašliaužiau pro spygliuotos vielos tvorą.
1943-iųjų gruodžio 14-ąją aš ištraukiau iš geto Bronią ir mūsų vaiką ir palikau vaiką prie našlaičių namų kaip buvo sutarta. Mes neturėjome kur pasislėpti, todėl kitą dieną vėl slapčia prasmukome į getą.
Tuo tarpu naciai pradėjo deportuoti žmones į koncentracijos stovyklas. Mūsų brolį Maksą, Aną ir jų dukrą Rebeką, paauglę gražią mergaitę, 1943-iųjų gruodžio 23-ąją nusiuntė į Šančių stovyklą (5). Gete pasiliko mūsų tėvai, Rebeka, Samuelis (6), Josifas (7), Bronia ir aš. Mes su žmona norėjome, kad ir mus nusiųstų į Šančių stovyklą, kur buvo Maksas. Kadangi mūsų vaikas buvo lietuviškuose vaikų namuose, nusprendėme kad mums geriau pabėgti iš geto, neiti į stovyklą. Mes žinojome, kad getas ar stovykla reiškia mirtį. Bet mes norėjome dar pamatyti ir savo vaiką. 1944-ųjų sausio 3-iąją mes pabėgome. Keletą dienų slapstėmės pas žmones rūsiuose. Niekas mūsų nenorėjo ilgai laikyti. Mes neturėjome jokių lėšų, buvome vargšai benamiai. Aš gavau žinią, kad mūsų vaikas rimtai serga, prie mirties. Direktorius man patarė ją pasiimti, kadangi tapo žinoma, jog mergaitė yra žydė.
Tai atsitiko žiemą, neturėjome nei pinigų, nei drabužių, nei maisto. Bet kuriuo momentu naciai galėjo mus sugauti ir sušaudyti.
Bronia ir aš vaikščiojome po kaimus, tikėdamiesi surasti gerą žmogų, kuris norėtų paimti mirštantį žydų vaiką, bet mes tokio žmogaus neradome.
Vaikščiodami po kaimus naktimis ir klaidžiodami miškuose dieną, pasiekėme Kulautuvą. Netoli miško gyveno valstietis Kumpaitis (jis padėjo vasarą mūsų tėvams persikraustyti). Mes pasislėpėme rūsyje, šalia kiaulidės. Naktimis mums atnešdavo maistą. Tuo tarpu aš suradau neturtingą žveją, kuris paėmė mano vaiką iš našlaičių namų. Keturias savaites mūsų vaikas kovojo dėl išgyvenimo. Naktimis aš eidavau 15 kilometrų ir gydydavau ją, suleisdavau vaistus. Ji buvo Raudondvaryje (8). Pagaliau ji pasveiko ir buvo ten dar septynis mėnesius.
1944-ųjų kovo 26-ąją naciai išvežė kelis tūkstančius vaikų ir senų žmonių (9). Tarp jų buvo mūsų tėvai. Jie pasmerkė mūsų Tėvą ir Motiną baisiai mirčiai kartu su keliais tūkstančiais vaikų nuo dviejų iki dvylikos metų amžiaus. Prieš pabėgant iš geto, aš nuėjau su jais atsisveikinti. Prisimenu tėvo žodžius. Nors jis labai kentėjo, bet sakė, jog norėtų gyventi, kad galėtų pamatyti nacių žlugimą.
Motina taip pat kentėjo, tačiau ji to neparodydavo.
Po siaubingo vaikų sunaikinimo, kai jie paėmė ir mūsų tėvus, gete dar liko keli tūkstančiai žydų, tarp jų Rebeka, Samuelis ir Josifas.
Kaip tau esu sakęs, mano brolis Ruvimas ir jo šeima buvo Estijoje, Maksas ir jo šeima Šančiuose, mes su žmona slapstėmės miškuose. Kai Raudonoji Armija perėjo Lietuvos sieną, mūsų seserį Rebeką su jos šeima ir keliais tūkstančiais žydų nusiuntė į Dancigą, Maksą ir jo šeimą išvežė iš jų stovyklos. Žmones, kurie slapstėsi Slobodkos (10) geto rūsiuose sudegino ir ten vis dar tebeguli lavonai.
Lietuvoje apie 800 ar 900 žydų išsigelbėjo, o kitus ištiko žiauri mirtis.
1944-ųjų rugpjūčio 3-iąją Raudonoji Armija mus išgelbėjo. Mes pasiėmėme savo dukrą iš žvejo, radome ją gražią ir sveiką.
Tiek trumpai apie mūsų šeimos ir kelių šimtų tūkstančių žydų tragediją. Artimiausiu metu parašysiu tau detaliau.
Aš dirbu ligoninėje, uždirbu sąlyginai pakankamai.
[Trūksta puslapio ir laiško pabaigos: A.S.]
Iš Arielos Abramovič Sef knygos Gimusi gete
(Ариела Сеф. Рожденная в гетто, Москва, 2009)
Gydytojas Jokūbas Abramovičius su žmona Bronia pabėgo iš Kauno geto 1944-ųjų sausį ir slapstėsi iki išvadavimo 1944 rugpjūčio 1 d. Gyd. Jokūbas Abramovičius šį laišką parašė savo broliui Aaronui į Mančesterį, Jungtinę Karalystę 1945 metais, vos tik karui pasibaigus. Laiške jis perteikia savo pergyvenimus ir prisiminimus, tuo metu dar nežinodamas, kad dalis jų šeimos narių išgyveno koncentracijos stovyklose. Tikslesni aukų skaičiai iš prieinamų dokumentų tapo žinomi vėliau, todėl kai kurie šio laiško paaiškinimai pateikiami pastabose žemiau. (Dr. Solomono Abramovičiaus pastaba)
Pastabos:
(1) Pergalės diena TSRS visada buvo švenčiama gegužės 9-tą dieną, skirtingai nuo Vakarų Europos, kur ši diena švenčiama gegužės 8-tą dieną. Iki šiol ši diena Rusijoje ir buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose švenčiama gegužės 9-tą.
(2) Pagal K.Jägerio raportą 1941 m. spalio 29 dieną IX forte buvo nužudyta 9,200 žydų: 2,007 vyrai, 2,920 moterų ir 4,273 vaikai.
(3) Gyd. J.Abramovičiaus brolis Ruvimas ir jo sūnus Boria žuvo Estijoje.
(4) 23-24 rugsėjo 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus getas. Prieš likviduojant getą, jame buvo likę apie 11,000 žmonių. Visi geto gyventojai buvo suskirstyti į dvi grupes – darbingi vyrai ir moterys buvo siunčiami į Estijos bei Latvijos koncentracijos stovyklas, moterys ir vaikai (apie 5,000) nuvežti sunaikinti į Aušvico ir Maidaneko koncentracijos stovyklas. Keli šimtai senų ir ligotų žmonių sušaudyti Paneriuose;
Artėjant frontui, 1944 m. liepos 8–13 d., buvo likviduotas Kauno getas: apie 6,000–7,000 žmonių išvežta į koncentracijos stovyklas. Liepos 12-tą getas buvo padegtas. Šimtai žmonių žuvo geto likvidavimo metu, sudegė arba buvo nužudyti;
1944 m. liepos 15 d. prasidėjo Šiaulių geto likvidavimas. Apie 7,000 Šiaulių ir į Šiaulių getą atvežtų Vilniaus, Kauno, Smurgainių darbo stovyklų žydų keturiais etapais buvo nugabenti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Iš ten vyrai buvo perkelti į Dachau koncentracijos stovyklą, o moterys ir vaikai – į Aušvicą.
(5) 1943 m. rudenį Kauno getas buvo pertvarkytas į SS koncentracijos stovyklą. Geto valdymą iš vokiečių civilinės valdžios perėmė SS. Apie 4,000 geto kalinių buvo iškelti į izoliuotas Aleksoto ir Šančių darbo stovyklas.
(6) Arielos tetos Rebekos vyras.
(7) Arielos tetos Rebekos sūnus.
(8) Šilelio kaimas, kuriame buvo Ariela, yra netoli Raudondvario.
(9) 1944-03-27/28 žiauri Vaikų akcija įvyko Kauno gete. Per dvi dienas buvo suimta apie 1 700 vaikų ir senelių. Jie buvo išvežti į Aušvicą sunaikinimui.
(10) Slobodka (lietuviškas pavadinimas Vilijampolė), Kauno rajonas, kuriame buvo įsteigtas getas.