Išgelbėti žydų vaikai
Ariela Abramovičiūtė-Sef
Ariela Abramovič Sef
GETAS
Šiandien gegužės 9-oji, Pergalės diena (1). Man tai pati didžiausia šventė. Didesnė nei Naujieji metai, ar Pesach.
Aš gimiau 1941 metais, spalio pabaigoje. Tai buvo priešlaikinis gimdymas Kauno gete, Ragučio gatvėje. Iki akcijos tebuvo likusios kelios dienos. Kaip tik tomis dienomis vokiečiai priartėjo prie Maskvos. Gimiau visiškai netinkamu laiku, bet nebuvo kur dingti ir penktąją savo gyvenimo dieną nuėjau, tiksliau, mane suvystytą ir pririštą prie mamos krūtinės nunešė, į Didžiąją Akciją. Ten buvo rūšiuojama: ligoniai, seni žmones, invalidai ir naujagimiai siunčiami į mirtį – tai vadinosi „lengviems, pagal jėgas, darbams“, o jauni ir sveiki – darbams „Vokietijos gerovei.“
Visus žydus buvo suvarė į Demokratų aikštę. Aikštę apsupo ginkluota sargyba. Prieš tai iš pat ankstaus ryto lietuvių policininkai, vadinę save partizanais, apieškojo visus butus, kiekvieną rūsį ir palėpę, ištuštino visą getą. Operacijai vadovavo SS karininkas Rauka. Jis stovėjo ant paaukštinimo, kad galėtų geriau matyti minią. Žmonės ėjo grupėmis, šeimomis, su kaimynais iš tų pačių butų. Prasidėjo selekcija. Rauka policininko lazda nukreipdavo žmones, rodydamas, kas turi eiti į dešinę, o kas į kairę, ir taip išskirdamas šeimas. Artimieji spaudėsi vienas prie kito, tempė vienas kitą. Žmonės dar nežinojo, kad dešinė pusė reiškia mirtį, kairė – gyvenimą. Nerimas vis didėjo.
Mūsų giminaičiai glaudžiai susispietė ir apsupo mano mamą su manimi. Mes visi, išskyrus senelę Sirą, sugebėjome pakliūti į „gerąją" pusę. Mūsų senelė, sena ir išmintinga moteris, suprato, kas vyksta. Nenorėdama liūdinti savo šeimos, ji pasislėpė mirtininkų minioje. Visi dėl to buvo labai susijaudinę. Ir staiga mano tėvas, trimis šuoliais perbėgęs į „blogąją" pusę, surado ir tiesiog ištraukė iš minios senelę, savo motiną, ir kartu su ja greitai sugrįžo į „gerąją“ pusę. Kuomet jį bandė sustabdyti, aplink aidint širdį draskantiems verksmams, lojant šunims, sklindant lietuvių policininkų keiksmams ir smūgiams, jis pribėgo prie karininko ir sklandžia vokiečių kalba pasakė, kad yra gavęs leidimą nueiti ir atsivesti savo motiną.
– Kas leido? Kodėl leido? Kokia klaida?
Jie nespėjo susivokti, kai tėvas jau buvo atsivedęs senelę į Gyvybės pusę.
Vėliau klausdavome jį:
– Tėti, kaipgi tu nebijojai? Juk tave galėjo nušauti, tu tikras didvyris.
– Koks didvyris? Aš už visus labiausiai bijojau, todėl ir nubėgau.
Ramiam, taikiam gyvenime tėvas dažnai abejodavo, bet sudėtingose situacijose ryžtingesnio už jį nebuvo. Bent aš tokių nepažinojau. Taip tėvas išgelbėjo senelę.
Jis išgelbėjo ir mano mamą. Kartą vakare, sutemus, darže šalia namo, manydama, kad jos niekas nemato, mama iš lysvės išrovė morką. O ją pamatė labai aukšto rango vokiečių karininkas. Jis sustabdė motiną, pats kažkur skubėjo ir įsakė jai kitą rytą prisistatyti į komendantūrą. Ten jai turėjo paskirti griežtą bausmę už vagystę. O tempti mamą į komendantūrą tuojau pat, matyt, neturėjo laiko. Kai tėvas sugrįžo po pamainos iš darbo, rado mamą raudančią. Aišku – jai grėsė sušaudymas, arba sėkmingesniu atveju – lageris. Ji vis kartojo raudodama:
– Ką daryti, ką daryti? Su kuo palikti vaiką?
Tėvas gi, išvargęs, visiškai ramiai, netgi abejingai pasakė:
– Nieko nedaryti. Neiti.
Mama nenuėjo.
Visai mūsų šeimai iš tėvo pusės, išskyrus dėdę Beną, kažkuriam tai laikui dovanodavo, pratęsdavo gyvenimą.
Kai mano tėvas sužinojo, kad vėl bus akcija, jis tvirtai pasakė:
– Į kitą akciją Ariela nebeis.
Kartais vaikus išnešdavo, palikdavo už geto vartų, ir juos draugai ar pažįstami, o kartais ir visai svetimi žmonės, paimdavo. Pas mus tokių pažįstamų nebuvo.
Pamažu tėvą užvaldė idėja, jog mane, kad ir kas atsitiktų, reikia atiduoti slapstymui. Giminės žiūrėjo į jį kaip į beprotį. Nusprendė, kad jis pamišėlis, paranojikas. O jis vis sakydavo: Aš ją ištrauksiu iš čia, aš ją ištrauksiu.
Šeima buvo draugiška, mylėjo vienas kitą, gyveno visi kartu. Jį maldavo sesuo, broliai, senelė, senelis.
– Koks vaikas! Mes visi ją maitinam. Tu vaikštai į darbą, žiūrėk, mergaitė net nealkana. Žiūrėk, koks nuostabus, koks gražus vaikas.
Mano senelis Šlomas Icikas nesiliovė kalbėjęs: „Ji ne vaikas. Ji paveiksliukas. O kas bus su mumis, jei tu taip padarysi? Ir jei kas nors atsitiks... Gal Dievas padės?“
Tėvas pasakė, kad rizikuoti jis negali, o pradėti derybas su Dievu irgi negali.
GETAS
Šiandien gegužės 9-oji, Pergalės diena (1). Man tai pati didžiausia šventė. Didesnė nei Naujieji metai, ar Pesach.
Aš gimiau 1941 metais, spalio pabaigoje. Tai buvo priešlaikinis gimdymas Kauno gete, Ragučio gatvėje. Iki akcijos tebuvo likusios kelios dienos. Kaip tik tomis dienomis vokiečiai priartėjo prie Maskvos. Gimiau visiškai netinkamu laiku, bet nebuvo kur dingti ir penktąją savo gyvenimo dieną nuėjau, tiksliau, mane suvystytą ir pririštą prie mamos krūtinės nunešė, į Didžiąją Akciją. Ten buvo rūšiuojama: ligoniai, seni žmones, invalidai ir naujagimiai siunčiami į mirtį – tai vadinosi „lengviems, pagal jėgas, darbams“, o jauni ir sveiki – darbams „Vokietijos gerovei.“
Visus žydus buvo suvarė į Demokratų aikštę. Aikštę apsupo ginkluota sargyba. Prieš tai iš pat ankstaus ryto lietuvių policininkai, vadinę save partizanais, apieškojo visus butus, kiekvieną rūsį ir palėpę, ištuštino visą getą. Operacijai vadovavo SS karininkas Rauka. Jis stovėjo ant paaukštinimo, kad galėtų geriau matyti minią. Žmonės ėjo grupėmis, šeimomis, su kaimynais iš tų pačių butų. Prasidėjo selekcija. Rauka policininko lazda nukreipdavo žmones, rodydamas, kas turi eiti į dešinę, o kas į kairę, ir taip išskirdamas šeimas. Artimieji spaudėsi vienas prie kito, tempė vienas kitą. Žmonės dar nežinojo, kad dešinė pusė reiškia mirtį, kairė – gyvenimą. Nerimas vis didėjo.
Mūsų giminaičiai glaudžiai susispietė ir apsupo mano mamą su manimi. Mes visi, išskyrus senelę Sirą, sugebėjome pakliūti į „gerąją" pusę. Mūsų senelė, sena ir išmintinga moteris, suprato, kas vyksta. Nenorėdama liūdinti savo šeimos, ji pasislėpė mirtininkų minioje. Visi dėl to buvo labai susijaudinę. Ir staiga mano tėvas, trimis šuoliais perbėgęs į „blogąją" pusę, surado ir tiesiog ištraukė iš minios senelę, savo motiną, ir kartu su ja greitai sugrįžo į „gerąją“ pusę. Kuomet jį bandė sustabdyti, aplink aidint širdį draskantiems verksmams, lojant šunims, sklindant lietuvių policininkų keiksmams ir smūgiams, jis pribėgo prie karininko ir sklandžia vokiečių kalba pasakė, kad yra gavęs leidimą nueiti ir atsivesti savo motiną.
– Kas leido? Kodėl leido? Kokia klaida?
Jie nespėjo susivokti, kai tėvas jau buvo atsivedęs senelę į Gyvybės pusę.
Vėliau klausdavome jį:
– Tėti, kaipgi tu nebijojai? Juk tave galėjo nušauti, tu tikras didvyris.
– Koks didvyris? Aš už visus labiausiai bijojau, todėl ir nubėgau.
Ramiam, taikiam gyvenime tėvas dažnai abejodavo, bet sudėtingose situacijose ryžtingesnio už jį nebuvo. Bent aš tokių nepažinojau. Taip tėvas išgelbėjo senelę.
Jis išgelbėjo ir mano mamą. Kartą vakare, sutemus, darže šalia namo, manydama, kad jos niekas nemato, mama iš lysvės išrovė morką. O ją pamatė labai aukšto rango vokiečių karininkas. Jis sustabdė motiną, pats kažkur skubėjo ir įsakė jai kitą rytą prisistatyti į komendantūrą. Ten jai turėjo paskirti griežtą bausmę už vagystę. O tempti mamą į komendantūrą tuojau pat, matyt, neturėjo laiko. Kai tėvas sugrįžo po pamainos iš darbo, rado mamą raudančią. Aišku – jai grėsė sušaudymas, arba sėkmingesniu atveju – lageris. Ji vis kartojo raudodama:
– Ką daryti, ką daryti? Su kuo palikti vaiką?
Tėvas gi, išvargęs, visiškai ramiai, netgi abejingai pasakė:
– Nieko nedaryti. Neiti.
Mama nenuėjo.
Visai mūsų šeimai iš tėvo pusės, išskyrus dėdę Beną, kažkuriam tai laikui dovanodavo, pratęsdavo gyvenimą.
Kai mano tėvas sužinojo, kad vėl bus akcija, jis tvirtai pasakė:
– Į kitą akciją Ariela nebeis.
Kartais vaikus išnešdavo, palikdavo už geto vartų, ir juos draugai ar pažįstami, o kartais ir visai svetimi žmonės, paimdavo. Pas mus tokių pažįstamų nebuvo.
Pamažu tėvą užvaldė idėja, jog mane, kad ir kas atsitiktų, reikia atiduoti slapstymui. Giminės žiūrėjo į jį kaip į beprotį. Nusprendė, kad jis pamišėlis, paranojikas. O jis vis sakydavo: Aš ją ištrauksiu iš čia, aš ją ištrauksiu.
Šeima buvo draugiška, mylėjo vienas kitą, gyveno visi kartu. Jį maldavo sesuo, broliai, senelė, senelis.
– Koks vaikas! Mes visi ją maitinam. Tu vaikštai į darbą, žiūrėk, mergaitė net nealkana. Žiūrėk, koks nuostabus, koks gražus vaikas.
Mano senelis Šlomas Icikas nesiliovė kalbėjęs: „Ji ne vaikas. Ji paveiksliukas. O kas bus su mumis, jei tu taip padarysi? Ir jei kas nors atsitiks... Gal Dievas padės?“
Tėvas pasakė, kad rizikuoti jis negali, o pradėti derybas su Dievu irgi negali.
Gete aš praleidau dvejus metus. Tuo tarpu giminės atsidavė likimui: kaip visi – taip ir mes. Mane maitino, rengė giminės, ir visi mūsų komunalinio būsto kaimynai iš senų megztinių mezgė man suknytes, kojinaites. Tuo metu gete moterys beveik negimdė, o jei policininkai surasdavo naujagimį, tai iš karto nužudydavo. Pusantrų metukų aš jau gerai žinojau, kas, kur ir kada iš mūsų kaimynų pietauja, ir reikiamu laiku atsirasdavau reikiamoj vietoj, prie reikiamų durų. Mane net praminė – “baltoji čigonė“
Mano tėvas, gydytojas, galėjo dirbti pačiame gete, tačiau dėl manęs jis nuėjo į specialią brigadą, dirbusią aerodrome. Tėvą ir jo brigados draugus į darbą su sargyba varydavo pjaustyti „stalincų“ – numuštų sovietinių lėktuvų likučių. Fiziškai tai buvo daug sunkiau, tačiau „naudingiau“.
Mano tėvas budėjo armijos ligoninėje, kai prasidėjo karas.
Kai jis išgirdo, kad vokiečiai žygiuoja į Kauną, paskambino ligoninės direktoriui: „Vokiečiai tuojau bus mieste, mums reikia kažką daryti su ligoniais.“
Jam atsakė: „Nekelk panikos, susitvarkys be tavęs.“
Šio gydytojo mano tėvas daugiau niekada nebepamatė, o pats nespėjo evakuotis. Tėvai liko okupuotoje Lietuvoje. Tėvą, motiną ir dėdę Beną kaip kairiuosius, prijaučiančius komunistams, areštavo praėjus vos kelioms dienoms, kai į Kauną įžengė vokiečiai. Nėščią motiną paleido, o tėvas nebesitikėjo, kad ištrūks gyvas. Dėl visa ko, mama jam įdavė keletą auksinų juvelyrinių dirbinių. Jis viską atidavė savo broliui, tikėdamasis, kad tas kaip nors sugebės išsilaisvinti, o pats buvo įsitikinęs, kad jį sušaudys. Rezultatas gavosi priešingas. Brolį iš karto išvežė į 7-ąjį fortą ir ten sušaudė, o mano tėvą, dėka mano motinos, bėgiojusios pas visus Lietuvos kariuomenės gydytojus, kuriuos tik sugebėjo surasti ir, profesoriui Žilinskui padedant, paleido.
Kol tėvas buvo kalėjime, į mūsų butą, lydimi lietuvių, įsibrovė vokiečiai. Greičiausiai, kiemsargė ar tarnaitė labai gerai juos informavo. Jie atvažiavo ginkluoti su dviem sunkvežimiais ir sąrašu.
Sąrašas, kurį jie turėjo, buvo labai tikslus. Mamos asmeninių daiktų dėka šis vizitas jiems tapo itin vertingu. Jie paėmė viską: paveikslus, sidabrą, vėrinius su briliantais, pirktus įvairiose parodose, keliaujant po Europą. Visos šeimos brangenybės buvo atsidūrusios pas mano motiną. Senelė išvyko į Palestiną 1940 metais, kai jau nebebuvo galima nieko išsivežti.
Kažkoks tai vokietis ar lietuvis, prispaudė prie nėščios mano motinos pilvo pistoletą ir reikalavo kad ji atneštų visus daiktus, kurie yra išvardinti sąraše. Mama nesipriešino. Viskas buvo atidaryta, neužrakinta Jie paėmė absoliučiai viską, netgi baldus. Sunkvežimiai išvažiavo kimšte prikimšti iki viršaus.
Kai tėvą paleido iš kalėjimo, jie abu su motina nukeliavo į getą vieni iš paskutiniųjų, be baldų ir daiktų. Su tokiu bagažu ir mažas kambarys komunaliniame bute pasirodė didelis ir erdvus.
Po karo motina pasidarė absoliučiai abejinga daiktams. Daiktai jos nebedomino visiškai. Ji nepirko brangių baldų, suknelių, papuošalų, nors tokių galimybių ir pasiūlymų turėjo. Visa tai tada kainavo labai nebrangiai. Ji teturėjo dvi-tris sukneles, man atrodo, kad dar prieškarines, megztinį, palaidinę ir karakulinius kailinius, pirktus komiso parduotuvėje, susiuvinėtus, suadytus ir sulopytus, iš kurių styrojo vieni siūlai. Ir tai buvo vienintelis žieminis paltas iki jos išvykimo į Izraelį.
Kai aš gimiau, mums padovanojo pintą vaikišką lovytę, kažkieno prašmatnaus gyvenimo likučius. Tai ir buvo pagrindinis tos kamarėlės, Ariogalos gatvėje, į kurią mes atsikėlėme, papuošalas.
Dauguma mūsų kaimynų buvo išsilavinę žmonės. Artimiausiais mano draugais ir auklėtojais tapo du kaimynų berniukai – vienuolikos metų Beba ir devynių Veva – Mincai. Jų tėvas iki karo buvo filosofijos ar chemijos, (tiksliai neprisimenu), profesorius. Gete jis susirgo, skrandyje atsivėrė žaizda, kentėjo aštrius skausmus ir buvo visiškai netinkamas sunkiam fiziniam darbui. Mano tėvas keitė jų daiktus į maistą. Jam duodavo savo daiktus ir kiti žmonės, kurie nedirbo brigadoje, negalėjo ar nenorėjo rizikuoti. Tėvas viską labai sąžiningai ir gana sėkmingai keitė. Tiesa, kartą jam pakišo visą bidoną mašininio tepalo vietoj maistinio aliejaus. Tokių apgaulingų mainų buvo keletas. (Tegu nenaudėliai apgavikai dega pragare).
Iki karo tėvas nieko nepardavinėjo, tuo labiau jokiais mainais neužsiminėjo, nors jis ir buvo kilęs iš pirklių šeimos. Senelis ir du mano dėdės prekiavo manufaktūra, o tėvas, jauniausias iš septynių brolių, mokėsi medicinos fakultete Paryžiuje, ten ir pradėjo dirbti gydytoju ligoninėje. Grįžo į Lietuvą dėl trumpos tarnybos armijoje, kur buvo gydytoju. Buityje jis nesugebėjo net kiaušinienės iškepti. Po tarnybos armijoje planavo sugrįžti į Prancūziją, o iš ten dvejiems metams vykti į prancūziškąją Kanadą, kad galėtų gauti Prancūzijos pilietybę ir teisę pastoviam darbui.
Kad ir kaip būtų keista, mano dėdėms gete sunkiau sekėsi prisitaikyti, jie vis sirgdavo, jau buvo nejauni, senelis visai senas. Vienintelis jaunas ir sveikas mano tėvas susiorientavo. Tiesa, jis turėjo vos gimusį kūdikį.
Iš pradžių kartu su tėvu į darbą toje brigadoje vaikščiojo jo brolis Ruvimas ir brolis Maksas su savo dukra, gražuole Rivočka.
Vietiniai gyventojai prieidavo prie žydų ir mielai keisdavosi daiktais. Žydams tai grėsė sušaudymu, tačiau kitos išeities jie neturėjo ir todėl rizikavo. Okupacijos pradžioje vokiečiai į tai žiūrėjo nuolaidžiai. Sargybiniai daugiausia buvo pagyvenę užfrontės darbuotojai, pirmojo pasaulinio karo dalyviai, vos ne atsarginiai. Pykčio juose nebuvo daug, buvo galima su jais susitarti, ypač tiems, kas gerai mokėjo vokiškai. Tai ir buvo mano tėvo atvejis. Jie žinojo, kad šis brigados gydytojas baigė medicinos fakultetą Paryžiuje ir daug jam atleisdavo. Vienas vokiečių karininkas netgi pasakė jam:
– Man dabar gėda būti vokiečiu.
Kartą tokiu būdu tėvui pavyko išgelbėti nevykusį barterinių mainų dalyvį, nerangų žmogų su akiniais. Tas taip įsitraukė į mainus, kad jo vos nesušaudė, jei ne kažkoks visai neįtikėtinas tėvo paaiškinimas. Šis žmogus, jo pavardė Rabinovičius, po karo tapo žurnalo, leidžiamo Amerikoje vokiečių kalba „Algemeiner Journal“ redaktoriumi. Sužinojęs apie tragišką nelaimingą atsitikimą, jis atsiuntė mums laišką iš Kanados, kuriame rašė, koks jis dėkingas mūsų tėvui ir papasakojo, kaip tėvas padėdavo ir kitiems kaliniams. Jei būtų saugoję ne vokiečių kareiviai, o lietuviai policininkai, tėvas nebūtų galėjęs tiek daug padaryti, kiek jis padarė.
Mano tėvas, gydytojas, galėjo dirbti pačiame gete, tačiau dėl manęs jis nuėjo į specialią brigadą, dirbusią aerodrome. Tėvą ir jo brigados draugus į darbą su sargyba varydavo pjaustyti „stalincų“ – numuštų sovietinių lėktuvų likučių. Fiziškai tai buvo daug sunkiau, tačiau „naudingiau“.
Mano tėvas budėjo armijos ligoninėje, kai prasidėjo karas.
Kai jis išgirdo, kad vokiečiai žygiuoja į Kauną, paskambino ligoninės direktoriui: „Vokiečiai tuojau bus mieste, mums reikia kažką daryti su ligoniais.“
Jam atsakė: „Nekelk panikos, susitvarkys be tavęs.“
Šio gydytojo mano tėvas daugiau niekada nebepamatė, o pats nespėjo evakuotis. Tėvai liko okupuotoje Lietuvoje. Tėvą, motiną ir dėdę Beną kaip kairiuosius, prijaučiančius komunistams, areštavo praėjus vos kelioms dienoms, kai į Kauną įžengė vokiečiai. Nėščią motiną paleido, o tėvas nebesitikėjo, kad ištrūks gyvas. Dėl visa ko, mama jam įdavė keletą auksinų juvelyrinių dirbinių. Jis viską atidavė savo broliui, tikėdamasis, kad tas kaip nors sugebės išsilaisvinti, o pats buvo įsitikinęs, kad jį sušaudys. Rezultatas gavosi priešingas. Brolį iš karto išvežė į 7-ąjį fortą ir ten sušaudė, o mano tėvą, dėka mano motinos, bėgiojusios pas visus Lietuvos kariuomenės gydytojus, kuriuos tik sugebėjo surasti ir, profesoriui Žilinskui padedant, paleido.
Kol tėvas buvo kalėjime, į mūsų butą, lydimi lietuvių, įsibrovė vokiečiai. Greičiausiai, kiemsargė ar tarnaitė labai gerai juos informavo. Jie atvažiavo ginkluoti su dviem sunkvežimiais ir sąrašu.
Sąrašas, kurį jie turėjo, buvo labai tikslus. Mamos asmeninių daiktų dėka šis vizitas jiems tapo itin vertingu. Jie paėmė viską: paveikslus, sidabrą, vėrinius su briliantais, pirktus įvairiose parodose, keliaujant po Europą. Visos šeimos brangenybės buvo atsidūrusios pas mano motiną. Senelė išvyko į Palestiną 1940 metais, kai jau nebebuvo galima nieko išsivežti.
Kažkoks tai vokietis ar lietuvis, prispaudė prie nėščios mano motinos pilvo pistoletą ir reikalavo kad ji atneštų visus daiktus, kurie yra išvardinti sąraše. Mama nesipriešino. Viskas buvo atidaryta, neužrakinta Jie paėmė absoliučiai viską, netgi baldus. Sunkvežimiai išvažiavo kimšte prikimšti iki viršaus.
Kai tėvą paleido iš kalėjimo, jie abu su motina nukeliavo į getą vieni iš paskutiniųjų, be baldų ir daiktų. Su tokiu bagažu ir mažas kambarys komunaliniame bute pasirodė didelis ir erdvus.
Po karo motina pasidarė absoliučiai abejinga daiktams. Daiktai jos nebedomino visiškai. Ji nepirko brangių baldų, suknelių, papuošalų, nors tokių galimybių ir pasiūlymų turėjo. Visa tai tada kainavo labai nebrangiai. Ji teturėjo dvi-tris sukneles, man atrodo, kad dar prieškarines, megztinį, palaidinę ir karakulinius kailinius, pirktus komiso parduotuvėje, susiuvinėtus, suadytus ir sulopytus, iš kurių styrojo vieni siūlai. Ir tai buvo vienintelis žieminis paltas iki jos išvykimo į Izraelį.
Kai aš gimiau, mums padovanojo pintą vaikišką lovytę, kažkieno prašmatnaus gyvenimo likučius. Tai ir buvo pagrindinis tos kamarėlės, Ariogalos gatvėje, į kurią mes atsikėlėme, papuošalas.
Dauguma mūsų kaimynų buvo išsilavinę žmonės. Artimiausiais mano draugais ir auklėtojais tapo du kaimynų berniukai – vienuolikos metų Beba ir devynių Veva – Mincai. Jų tėvas iki karo buvo filosofijos ar chemijos, (tiksliai neprisimenu), profesorius. Gete jis susirgo, skrandyje atsivėrė žaizda, kentėjo aštrius skausmus ir buvo visiškai netinkamas sunkiam fiziniam darbui. Mano tėvas keitė jų daiktus į maistą. Jam duodavo savo daiktus ir kiti žmonės, kurie nedirbo brigadoje, negalėjo ar nenorėjo rizikuoti. Tėvas viską labai sąžiningai ir gana sėkmingai keitė. Tiesa, kartą jam pakišo visą bidoną mašininio tepalo vietoj maistinio aliejaus. Tokių apgaulingų mainų buvo keletas. (Tegu nenaudėliai apgavikai dega pragare).
Iki karo tėvas nieko nepardavinėjo, tuo labiau jokiais mainais neužsiminėjo, nors jis ir buvo kilęs iš pirklių šeimos. Senelis ir du mano dėdės prekiavo manufaktūra, o tėvas, jauniausias iš septynių brolių, mokėsi medicinos fakultete Paryžiuje, ten ir pradėjo dirbti gydytoju ligoninėje. Grįžo į Lietuvą dėl trumpos tarnybos armijoje, kur buvo gydytoju. Buityje jis nesugebėjo net kiaušinienės iškepti. Po tarnybos armijoje planavo sugrįžti į Prancūziją, o iš ten dvejiems metams vykti į prancūziškąją Kanadą, kad galėtų gauti Prancūzijos pilietybę ir teisę pastoviam darbui.
Kad ir kaip būtų keista, mano dėdėms gete sunkiau sekėsi prisitaikyti, jie vis sirgdavo, jau buvo nejauni, senelis visai senas. Vienintelis jaunas ir sveikas mano tėvas susiorientavo. Tiesa, jis turėjo vos gimusį kūdikį.
Iš pradžių kartu su tėvu į darbą toje brigadoje vaikščiojo jo brolis Ruvimas ir brolis Maksas su savo dukra, gražuole Rivočka.
Vietiniai gyventojai prieidavo prie žydų ir mielai keisdavosi daiktais. Žydams tai grėsė sušaudymu, tačiau kitos išeities jie neturėjo ir todėl rizikavo. Okupacijos pradžioje vokiečiai į tai žiūrėjo nuolaidžiai. Sargybiniai daugiausia buvo pagyvenę užfrontės darbuotojai, pirmojo pasaulinio karo dalyviai, vos ne atsarginiai. Pykčio juose nebuvo daug, buvo galima su jais susitarti, ypač tiems, kas gerai mokėjo vokiškai. Tai ir buvo mano tėvo atvejis. Jie žinojo, kad šis brigados gydytojas baigė medicinos fakultetą Paryžiuje ir daug jam atleisdavo. Vienas vokiečių karininkas netgi pasakė jam:
– Man dabar gėda būti vokiečiu.
Kartą tokiu būdu tėvui pavyko išgelbėti nevykusį barterinių mainų dalyvį, nerangų žmogų su akiniais. Tas taip įsitraukė į mainus, kad jo vos nesušaudė, jei ne kažkoks visai neįtikėtinas tėvo paaiškinimas. Šis žmogus, jo pavardė Rabinovičius, po karo tapo žurnalo, leidžiamo Amerikoje vokiečių kalba „Algemeiner Journal“ redaktoriumi. Sužinojęs apie tragišką nelaimingą atsitikimą, jis atsiuntė mums laišką iš Kanados, kuriame rašė, koks jis dėkingas mūsų tėvui ir papasakojo, kaip tėvas padėdavo ir kitiems kaliniams. Jei būtų saugoję ne vokiečių kareiviai, o lietuviai policininkai, tėvas nebūtų galėjęs tiek daug padaryti, kiek jis padarė.
Mano draugai Beba ir Veva namuose mokėsi pagal pilną mokyklinę programą. Jie daug ir uoliai dirbo, mokėsi taip, lyg tai jiems būtų reikėję ruoštis stojamiesiems egzaminams į gimnaziją ar universitetą, o ne į krematoriumą ar sušaudymą. Aš vis kartodavau vardus, kuriuos girdėdavau per tas pamokas ir kuriais žavėjausi: Napoleonas Bonapartas, Napoleonas III, maršalas Fošas, kardinolas Rišelje ir t.t. Berniukai labai domėjosi istorija.
Kai jau galutinai buvo nuspręsta, kad mane išveža iš geto, tai ir šie berniukai norėjo vykti kartu su manimi. Bet jie neturėjo jokių šansų. Du semitinės išvaizdos berniukai. Neįmanoma buvo surasti tokį žmogų, kuris būtų galėjęs juos paimti. Taip, kartu su kitais, žuvo ir šie niekam neprasikaltę vaikai.
1943 metais gete pradėta rausti malinas, kuriose būtų galima pasislėpti prasidėjus bombardavimui, nes rusai jau perėjo į puolimą. Žmonės tikėjosi pasislėpti malinose ir per gaudynes. Tačiau mūsų šeimos ten nepriėmė dėl manęs, mažo vaiko, – o jeigu netinkamu momentu pravirks?
Gete žmonių vis mažėjo ir mažėjo, žydai vis aktyviau buvo šaudomi ar vežami į koncentracijos stovyklas.
1943 m. rugsėjį visą dėdės Ruvimo šeimą, kartu trimis tūkstančiais žydų, vokiečiai išvežė iš geto. Juos nusiuntė į Estiją. Dėdė Ruvimas tada jau sirgo, todėl kartu su juo į tą pačią stovyklą išvažiavo jo dvylikos metų sūnus Boria. Boria – buvo nepaprastas berniukas, apdovanotas ryškiu poetiniu talentu, gabus matematikai. Gete jis vis prigalvodavo įvairių naudingų dalykų, vienas iš jų – kaip vogti elektrą. Boria visą laiką būdavo kartu su savo tėvu, nors ir suprato, kad vargiai tėvą nusiųs į darbus, todėl jo dienos suskaičiuotos. Daugiau jų niekas ir niekada nebematė. Dėdės Ruvimo žmona Basia ir jų dukra Miriam išgyveno. Išvadavimo metu, jos buvo atsidūrusios Vokietijoje, Amerikos zonoje. Vėliau išvyko į Kanadą.
Kai Basios sesuo Marusia iš Šveicarijos ar Izraelio su savo vyru atvykdavo į Paryžių, jie susirasdavo mane, labai manimi rūpindavosi, vedžiodavo po restoranus ir parodas, pirkdavo kažkokius daiktus, labai šiltai prisimindavo mano tėvą, matyt, prisiminė, ką apie jį buvo pasakojusi Basia.
Iš jaunų pogrindininkų mano tėvai sužinojo, kad mažai mergaitei, simpatiškai šviesiaplaukei, galima gauti prieglobstį kūdikių namuose, kuriems vadovauja gydytojas Baublys. Tėvas dar iš prieškario laikų šiek tiek pažinojo šį gydytoją kaip kolegą, todėl jam „ne tiek jau daug“ beliko: papirkti sargybą arba pralįsti pro spygliuotos vielos tvorą, naktį su mergaite išeiti iš geto, nunešti ją toloką kelią ir palikti prie kūdikių namų durų.
Visa šeima graudžiai verkė. Kaip taip galima? Tokią gražią, visų mylimą mergaitę, palikti vieną tiesiog ant gatvės, žiemą, naktį, kai lauke 25º laipsniai šalčio?
1943 gruodžio 14-ąją tėvas man suleido injekciją migdomųjų ir mano tėvai, persirengę valstiečiais, nunešė mane į tuos kūdikių namus.
Tėvas paliko mane maiše prie priebučio durų. Ant maišo buvo kortelė, o joje parašyta: Aš esu netekėjusi moteris, vieniša motina, negaliu pati auginti ir rūpintis savo vaiku, todėl prašau Jus priimti į savo globą mano dukrelę Bronę Mažilytę.
Tikroji mano mamos mergautinė pavardė buvo Bronia Maizelytė.
Taip aš tapau pamestinuke.
Į namo vidų mane įnešė, greičiausiai, kai prabudau ir pradėjau iš baimės rėkti. Per tuos pačius pogrindininkus tėvui pavyko perduoti gydytojui Baubliui žinią, kas, iš tiesų, „slepiasi“ po šiuo vardu.
Kitą rytą tėvas su mama prasibrovė atgal į getą. Jie neturėjo kur pasislėpti. Apie mane kurį laiką nebuvo jokių žinių. Tėvas, lydimas ginkluotos sargybos, tebevaikščiojo į darbą, o motina pasilikdavo gete.
Tuo metu žydus masiškai deportuodavo į kitas stovyklas arba žudydavo.
1943-ųjų gruodį į Šančių stovyklą išvežė mano dėdės Makso šeimą: jį su sūnumi, gražuolę dukrą Rivočką ir žmoną. Makso sūnus buvo protiškai atsilikęs, todėl juos nusiuntė į Aušvicą. Ten dėdė Maksas ir jo sūnus greitai buvo nužudyti. O Makso žmona ir dukra išgyveno. Motina apsigyveno Izraelyje, ištekėjo antrą kartą, o dukra apsigyveno Amerikoje.
Vėliau motina dažnai pasakodavo, kokie skirtingi žmonės buvo geto gyventojai. Ten buvo ir labai žinomas profesorius Elkesas, kurį vokiečiai netgi buvo pasirengę paleisti. Jis buvo žinomas žmogus ir žinomas gydytojas. Prieš Hitleriui ateinant į valdžią, dr. Elkesas gyveno Vokietijoje. Jis ir jo žmona, jau nebejauni žmonės, atsisakė išvykti, pasiliko su savo tauta ir žuvo.
Su gydytoju Elkesu gete dirbo jauna medicinos sesuo. 1942 m. kovo mėnesį gyd. Elkesas priėmė šios medicinos seselės gimdymą. Rūsyje, kad niekas negirdėtų nei motinos, nei vaiko riksmo. Seselės vyras Markus Kamberis, pirmomis karo dienomis pateko į 16-ąją lietuviškąją diviziją ir išėjo į frontą, net neįtardamas, kad turės dukterį. Gydytojas Elkesas ir vėliau mergaitę globojo, padėjo ją išgelbėti.
Buvo gete ir gydytojas Zacharinas, prieškaryje visų labai gerbiamas žmogus. Jis pasakė mano išsigandusiai mamai: „Na, numirs, tai numirs. Koks skirtumas? Ir kuo ji taps, jei išgyvens? Bus viena prostitute daugiau“.
Aš išgyvenau ir užaugau, o jo gyvenimo pabaiga buvo liūdna. Gydytojas jis buvo nuostabus, kaip sakoma, Dievo siųstas. Pogrindininkai labai norėjo priimti jį į partizanų būrį, bet jis neišvažiavo be savo vyresniosios medicinos seselės, nors kitas dvi jo medicinos seseles ten jau buvo nusiuntę anksčiau, o vyresniąją žadėjo atsiųsti kiek vėliau. Jis nebuvo kažkuo ypatingai pasižymėjęs vokiečiams, getas vis traukėsi, mažėjo, ir jį išvežė į Aušvicą. Ten jį paskyrė vyriausiuoju kalinių gydytoju. Vėliau paaiškėjo, kad jis blogai elgėsi su kaliniais, ypač su Kauno geto žydais. Po karo jį teisė. Nuosprendis buvo griežtas. Tiksliai neprisimenu koks.
Gete buvo ir mano tėvo draugas, jaunas gydytojas Abraomas Zilbergas. Prieš vokiečių okupaciją jis kurį laiką kovojo prieš frankininkus internacionalinėje brigadoje Ispanijoje. Gete tapo bebaimiu pogrindininku. Buvo ryšininku tarp išorinio pasaulio ir partizanų. Vykdydavo sudėtingiausias užduotis. Iš paskutinės užduoties negrįžo.
Jo sūnus, Jakovas Zilbergas, gimęs gete, išgyveno. Jis taip pat tapo gydytoju.
Mano vaikystės draugės, pianistės, vunderkindės, įvairių tarptautinių konkursų dalyvės Esteros (Esios) Elinaitės dėdė Chaimas buvo vienas iš žinomiausių Kauno geto pogrindininkų. Jis perspėdavo žmones apie rengiamas akcijas, jam padedant buvo išgelbėta daug žydų vaikų, daug daugiau nei iš kitų getų. Chaimą Jeliną gestapas sugavo ir žvėriškai nužudė. Esią išgelbėjo kompozitoriaus, dailininko M.K. Čiurlionio našlė. Esios tėvas, baigęs statybos fakultetą Berlyne, tapo rašytoju ir žurnalistu, parašė knygą apie Kauno žydų pogrindį.
Kartu su mano tėvu vienu laikotarpiu toje pačioje brigadoje dirbo jaunas gydytojas Mironas (Monia) Ginkas. Vos keletą mėnesių prieš Vokietijos invaziją, jį pagal paskyrimą nusiuntė dirbti į miestelį netoli pasienio – Tauragę. Karui prasidėjus, lietuviškieji fašistai nužudė Tauragės žydus. Mironas Ginkas pirmąją okupacijos dieną pėsčias išėjo iš Tauragės pas savo žmoną ir penkių savaičių sūnų į Kauną. Ėjo dvi paras. Netrukus visa Ginkų šeima atsidūrė gete, jie irgi išgyveno. Po karo Mironas Ginkas buvo Kauno miesto Sveikatos skyriaus viršininku, vėliau Greitosios pagalbos stoties Vilniuje vyriausiuoju gydytoju. Jo sūnų iš pradžių gelbėjo lietuvių poeto Binkio šeima, po to jis ėjo iš rankų į rankas iki karo pabaigos ir galiausiai tapo režisieriumi Kama Ginku.
Gete buvo daug paprastų žmonių: amatininkų, vežėjų, pardavėjų. Jų buvo daugiausia. Jie buvo ir labiau užsigrūdinę, ir vikresni, ir sumanesni, jų sugebėjimai išgyventi buvo didesni nei inteligentų.
Inteligentams buvo sudėtingiau. Šie žmonės beveik visi puikiai mokėjo vokiečių kalbą, skaitė ir žinojo vokiečių poeziją, kultūrą. Lietuvoje daugelyje žydų šeimų buvo kalbama vokiškai, daug kas buvo baigę universitetus Vokietijoje.
Mano tėvai nebuvo jau tokie „germanofilai“. Tėvas mokėsi Prancūzijoje, motina Anglijoje, bet didžioji dalis inteligentiško žydų jaunimo, arba tiesiog turtingesnieji daug laiko praleisdavo Vokietijoje.
Jų tėvai ilsėjosi ir gydėsi Vokietijos kurortuose, jie turėjo nuostabias bibliotekas, kuriose dauguma knygų buvo vokiečių kalba. Vėliau okupantai vežė šitas knygas į Vokietiją. Mano anglakalbė motina galėdavo mintinai vokiškai deklamuoti Heinę. Kaune jauni žydai inteligentai kalbėjo pagrindinai vokiškai arba rusiškai. Beveik visi mokėjo ir hebrajų kalbą. Inteligentiškuose sluoksniuose žydiškai (jidiš) kalbėdavo pagyvenę žmonės. Taigi, inteligentai išaugo studijuodami vokišką literatūrą, Vokietijos mokslininkų darbus ir buvo tiek priblokšti, kad negalėjo suprasti kas vyksta.
Kai jau galutinai buvo nuspręsta, kad mane išveža iš geto, tai ir šie berniukai norėjo vykti kartu su manimi. Bet jie neturėjo jokių šansų. Du semitinės išvaizdos berniukai. Neįmanoma buvo surasti tokį žmogų, kuris būtų galėjęs juos paimti. Taip, kartu su kitais, žuvo ir šie niekam neprasikaltę vaikai.
1943 metais gete pradėta rausti malinas, kuriose būtų galima pasislėpti prasidėjus bombardavimui, nes rusai jau perėjo į puolimą. Žmonės tikėjosi pasislėpti malinose ir per gaudynes. Tačiau mūsų šeimos ten nepriėmė dėl manęs, mažo vaiko, – o jeigu netinkamu momentu pravirks?
Gete žmonių vis mažėjo ir mažėjo, žydai vis aktyviau buvo šaudomi ar vežami į koncentracijos stovyklas.
1943 m. rugsėjį visą dėdės Ruvimo šeimą, kartu trimis tūkstančiais žydų, vokiečiai išvežė iš geto. Juos nusiuntė į Estiją. Dėdė Ruvimas tada jau sirgo, todėl kartu su juo į tą pačią stovyklą išvažiavo jo dvylikos metų sūnus Boria. Boria – buvo nepaprastas berniukas, apdovanotas ryškiu poetiniu talentu, gabus matematikai. Gete jis vis prigalvodavo įvairių naudingų dalykų, vienas iš jų – kaip vogti elektrą. Boria visą laiką būdavo kartu su savo tėvu, nors ir suprato, kad vargiai tėvą nusiųs į darbus, todėl jo dienos suskaičiuotos. Daugiau jų niekas ir niekada nebematė. Dėdės Ruvimo žmona Basia ir jų dukra Miriam išgyveno. Išvadavimo metu, jos buvo atsidūrusios Vokietijoje, Amerikos zonoje. Vėliau išvyko į Kanadą.
Kai Basios sesuo Marusia iš Šveicarijos ar Izraelio su savo vyru atvykdavo į Paryžių, jie susirasdavo mane, labai manimi rūpindavosi, vedžiodavo po restoranus ir parodas, pirkdavo kažkokius daiktus, labai šiltai prisimindavo mano tėvą, matyt, prisiminė, ką apie jį buvo pasakojusi Basia.
Iš jaunų pogrindininkų mano tėvai sužinojo, kad mažai mergaitei, simpatiškai šviesiaplaukei, galima gauti prieglobstį kūdikių namuose, kuriems vadovauja gydytojas Baublys. Tėvas dar iš prieškario laikų šiek tiek pažinojo šį gydytoją kaip kolegą, todėl jam „ne tiek jau daug“ beliko: papirkti sargybą arba pralįsti pro spygliuotos vielos tvorą, naktį su mergaite išeiti iš geto, nunešti ją toloką kelią ir palikti prie kūdikių namų durų.
Visa šeima graudžiai verkė. Kaip taip galima? Tokią gražią, visų mylimą mergaitę, palikti vieną tiesiog ant gatvės, žiemą, naktį, kai lauke 25º laipsniai šalčio?
1943 gruodžio 14-ąją tėvas man suleido injekciją migdomųjų ir mano tėvai, persirengę valstiečiais, nunešė mane į tuos kūdikių namus.
Tėvas paliko mane maiše prie priebučio durų. Ant maišo buvo kortelė, o joje parašyta: Aš esu netekėjusi moteris, vieniša motina, negaliu pati auginti ir rūpintis savo vaiku, todėl prašau Jus priimti į savo globą mano dukrelę Bronę Mažilytę.
Tikroji mano mamos mergautinė pavardė buvo Bronia Maizelytė.
Taip aš tapau pamestinuke.
Į namo vidų mane įnešė, greičiausiai, kai prabudau ir pradėjau iš baimės rėkti. Per tuos pačius pogrindininkus tėvui pavyko perduoti gydytojui Baubliui žinią, kas, iš tiesų, „slepiasi“ po šiuo vardu.
Kitą rytą tėvas su mama prasibrovė atgal į getą. Jie neturėjo kur pasislėpti. Apie mane kurį laiką nebuvo jokių žinių. Tėvas, lydimas ginkluotos sargybos, tebevaikščiojo į darbą, o motina pasilikdavo gete.
Tuo metu žydus masiškai deportuodavo į kitas stovyklas arba žudydavo.
1943-ųjų gruodį į Šančių stovyklą išvežė mano dėdės Makso šeimą: jį su sūnumi, gražuolę dukrą Rivočką ir žmoną. Makso sūnus buvo protiškai atsilikęs, todėl juos nusiuntė į Aušvicą. Ten dėdė Maksas ir jo sūnus greitai buvo nužudyti. O Makso žmona ir dukra išgyveno. Motina apsigyveno Izraelyje, ištekėjo antrą kartą, o dukra apsigyveno Amerikoje.
Vėliau motina dažnai pasakodavo, kokie skirtingi žmonės buvo geto gyventojai. Ten buvo ir labai žinomas profesorius Elkesas, kurį vokiečiai netgi buvo pasirengę paleisti. Jis buvo žinomas žmogus ir žinomas gydytojas. Prieš Hitleriui ateinant į valdžią, dr. Elkesas gyveno Vokietijoje. Jis ir jo žmona, jau nebejauni žmonės, atsisakė išvykti, pasiliko su savo tauta ir žuvo.
Su gydytoju Elkesu gete dirbo jauna medicinos sesuo. 1942 m. kovo mėnesį gyd. Elkesas priėmė šios medicinos seselės gimdymą. Rūsyje, kad niekas negirdėtų nei motinos, nei vaiko riksmo. Seselės vyras Markus Kamberis, pirmomis karo dienomis pateko į 16-ąją lietuviškąją diviziją ir išėjo į frontą, net neįtardamas, kad turės dukterį. Gydytojas Elkesas ir vėliau mergaitę globojo, padėjo ją išgelbėti.
Buvo gete ir gydytojas Zacharinas, prieškaryje visų labai gerbiamas žmogus. Jis pasakė mano išsigandusiai mamai: „Na, numirs, tai numirs. Koks skirtumas? Ir kuo ji taps, jei išgyvens? Bus viena prostitute daugiau“.
Aš išgyvenau ir užaugau, o jo gyvenimo pabaiga buvo liūdna. Gydytojas jis buvo nuostabus, kaip sakoma, Dievo siųstas. Pogrindininkai labai norėjo priimti jį į partizanų būrį, bet jis neišvažiavo be savo vyresniosios medicinos seselės, nors kitas dvi jo medicinos seseles ten jau buvo nusiuntę anksčiau, o vyresniąją žadėjo atsiųsti kiek vėliau. Jis nebuvo kažkuo ypatingai pasižymėjęs vokiečiams, getas vis traukėsi, mažėjo, ir jį išvežė į Aušvicą. Ten jį paskyrė vyriausiuoju kalinių gydytoju. Vėliau paaiškėjo, kad jis blogai elgėsi su kaliniais, ypač su Kauno geto žydais. Po karo jį teisė. Nuosprendis buvo griežtas. Tiksliai neprisimenu koks.
Gete buvo ir mano tėvo draugas, jaunas gydytojas Abraomas Zilbergas. Prieš vokiečių okupaciją jis kurį laiką kovojo prieš frankininkus internacionalinėje brigadoje Ispanijoje. Gete tapo bebaimiu pogrindininku. Buvo ryšininku tarp išorinio pasaulio ir partizanų. Vykdydavo sudėtingiausias užduotis. Iš paskutinės užduoties negrįžo.
Jo sūnus, Jakovas Zilbergas, gimęs gete, išgyveno. Jis taip pat tapo gydytoju.
Mano vaikystės draugės, pianistės, vunderkindės, įvairių tarptautinių konkursų dalyvės Esteros (Esios) Elinaitės dėdė Chaimas buvo vienas iš žinomiausių Kauno geto pogrindininkų. Jis perspėdavo žmones apie rengiamas akcijas, jam padedant buvo išgelbėta daug žydų vaikų, daug daugiau nei iš kitų getų. Chaimą Jeliną gestapas sugavo ir žvėriškai nužudė. Esią išgelbėjo kompozitoriaus, dailininko M.K. Čiurlionio našlė. Esios tėvas, baigęs statybos fakultetą Berlyne, tapo rašytoju ir žurnalistu, parašė knygą apie Kauno žydų pogrindį.
Kartu su mano tėvu vienu laikotarpiu toje pačioje brigadoje dirbo jaunas gydytojas Mironas (Monia) Ginkas. Vos keletą mėnesių prieš Vokietijos invaziją, jį pagal paskyrimą nusiuntė dirbti į miestelį netoli pasienio – Tauragę. Karui prasidėjus, lietuviškieji fašistai nužudė Tauragės žydus. Mironas Ginkas pirmąją okupacijos dieną pėsčias išėjo iš Tauragės pas savo žmoną ir penkių savaičių sūnų į Kauną. Ėjo dvi paras. Netrukus visa Ginkų šeima atsidūrė gete, jie irgi išgyveno. Po karo Mironas Ginkas buvo Kauno miesto Sveikatos skyriaus viršininku, vėliau Greitosios pagalbos stoties Vilniuje vyriausiuoju gydytoju. Jo sūnų iš pradžių gelbėjo lietuvių poeto Binkio šeima, po to jis ėjo iš rankų į rankas iki karo pabaigos ir galiausiai tapo režisieriumi Kama Ginku.
Gete buvo daug paprastų žmonių: amatininkų, vežėjų, pardavėjų. Jų buvo daugiausia. Jie buvo ir labiau užsigrūdinę, ir vikresni, ir sumanesni, jų sugebėjimai išgyventi buvo didesni nei inteligentų.
Inteligentams buvo sudėtingiau. Šie žmonės beveik visi puikiai mokėjo vokiečių kalbą, skaitė ir žinojo vokiečių poeziją, kultūrą. Lietuvoje daugelyje žydų šeimų buvo kalbama vokiškai, daug kas buvo baigę universitetus Vokietijoje.
Mano tėvai nebuvo jau tokie „germanofilai“. Tėvas mokėsi Prancūzijoje, motina Anglijoje, bet didžioji dalis inteligentiško žydų jaunimo, arba tiesiog turtingesnieji daug laiko praleisdavo Vokietijoje.
Jų tėvai ilsėjosi ir gydėsi Vokietijos kurortuose, jie turėjo nuostabias bibliotekas, kuriose dauguma knygų buvo vokiečių kalba. Vėliau okupantai vežė šitas knygas į Vokietiją. Mano anglakalbė motina galėdavo mintinai vokiškai deklamuoti Heinę. Kaune jauni žydai inteligentai kalbėjo pagrindinai vokiškai arba rusiškai. Beveik visi mokėjo ir hebrajų kalbą. Inteligentiškuose sluoksniuose žydiškai (jidiš) kalbėdavo pagyvenę žmonės. Taigi, inteligentai išaugo studijuodami vokišką literatūrą, Vokietijos mokslininkų darbus ir buvo tiek priblokšti, kad negalėjo suprasti kas vyksta.
Vieną gražią dieną gydytojas Baublys per kažką atsiuntė žinią mano tėvams, kad aš mirštu ir, esant nors menkiausiai galimybei, reikia mane pasiimti. Bet juk ne į getą vėl vežti!
Paaiškėjo, kad aš puikiai įsiminiau, ką išmokau iš mūsų kaimyno sūnelių. Suprasdama, kad atkreipiu dėmesį, pradėdavau kartoti išmoktus vardus: Napoleonas Bonapartas, maršalas Fošas ir t.t. “Ir koks gi čia pavainikis, pamestinukas, niekam nereikalingas neteisėtai gimęs vaikas? – iškilo klausimas“. Situacija dar pablogėjo, kai, įsipjovusi pirštą, paprašiau streptocido! O tada tas vaistas tik buvo pasirodęs. Daugiau ar mažiau viskas tapo aišku – žydų vaikas! Nežiūrint į tai, kad ryški blondinukė ir ant kaktos mėlyna gyslelė (mėlynas kraujas), ir išvaizda lyg ir ne semitinė. Bet jos akys tai rudos, neįprastas derinys šviesiaplaukiams lietuviams!
Kas kėlė rimtą susirūpinimą – tai moteris, kuri mane prižiūrėjo. Toje prieglaudoje ji buvo vienintelė, nekentusi žydų. Jai atrodė, visus žydus reikia sunaikinti. Visi likusieji buvo lojalūs gydytojui Baubliui. Ji manęs nebeapaudavo, trepsendavau basa ant koklinių prieglaudos grindų. Dažnai būdavau ir neaprengta, ji tuo nesirūpindavo. „Dar mes turime rūpintis žydukais? Ar savų neužtenka?“ Nebuvo kam manęs apginti. Baublys negalėjo išsiduoti. Būtų pražuvę kiti žydų vaikai. Būtų ir jis pats pražuvęs. Vienintelis dalykas, kodėl mano kankintoja delsė ir manęs dar neįskundė, kadangi buvo įsitikinusi, jog aš ir taip nusibaigsiu.
Mano tėvas, dirbdamas brigadoje už geto ribų, desperatiškai pradėjo ieškoti žmogaus tarp vietinių gyventojų, kuris galėtų paimti vaiką. Vieną dieną netoli tos vietos, kur dirbo tėvas, pasirodė žvejas Dautartas. Jis atpažino tėvą, nes anksčiau, į tas vietas, kur tėvai vasarodavo, dažnai atveždavo ir pardavinėdavo žuvis. Tėvas pradėjo jį įkalbinėti. Žvejui reikėjo pasitarti su žmona ir sūnumis. Tėvas jam atidavė vienintelę gete padarytą mano fotografiją (gete fotografuoti buvo griežtai draudžiama).
Fotografijoje aš atrodžiau visai graži mergaitė, be to, kas svarbiausia, buvau šviesiaplaukė. 1944 metų sausio 3-ąją, naktį, mano tėvas pasiėmė mamą, ir jie išėjo iš geto nebeplanuodami sugrįžti. Tėvas atsisveikino su savo senais tėvais ir seserimi Rebeka, kuri pasiliko gete. Jie išėjo turėdami vieną tikslą – įkalbėti žvejo šeimą priimti mane.
Mama visada mokėjo įtikinamai kalbėti, o šį kartą labiau negu bet kada, nes ji nuoširdžiai tikėjo nežemišku savo vaiko grožiu ir ypatingais talentais.
Ji jiems pripasakojo, kokia aš protinga, ir apie vos matomą mėlyną gyslelę ant mano kaktos, kuria teka mėlynas kraujas. Kitaip sakant, geresnio pasirinkimo negalėtų būti, nors faktiškai, mažiausiai, ko šiai šeimai reikėjo, tai papildomo šeimos nario. Šie žmonės buvo giliai tikintys, ne taip seniai buvo mirusi jų dukra. Mano tėvams pavyko juos įtikinti, kad dievobaimingiems žmonėms pridera tokius gerus darbus daryti. Ši mintis jiems pasirodė patraukli. Taigi, mano mama Julija, būsima mano motina-globėja ir jos sūnus Zigmas, Lietuvos Armijos karininkas, nuvažiavo į kūdikių namus atsivežti savo stebuklingosios gražuolės, mažosios „anūkėlės“.
Mama Julija turėjo du suaugusius sūnus. Kada sovietų valdžia atėjo į Lietuvą, jie iš Armijos dezertyravo, į tarybinę armiją nėjo. Pasiliko namuose ir ūkininkavo.
Julija Dautartienė buvo neraštinga. Visus dokumentus užpildė ir sutvarkė Zigmas. Vaiką jiems atidavė. Mano auklėtoja, kuri „arijų vaiką“ laikė žydų vaiku, jautėsi labai nejaukiai. Tačiau jau kūdikių namuose neapseita be nesusipratimų.
Mamai Julijai buvo sakoma, kad mergaitė labai protinga ir blondinukė, bet tai ką jiems atidavė "Lopšelyje", buvo nenusakoma – kažkokia kraujuojanti marmalynė. Tačiau nejaugi paliksi „sergančią anūkėlę“. Visiškai supanikavę, jie parsivežė mane į savo namus. Juos apgavo. Kokia blondinė? Kokia nesąmonė? Kažkoks spiegiantis padaras, kuris greitai numirs.
Ką galėjo daryti tikintys žmonės? Jie pradėjo melstis, kad tik aš pagyčiau, nors buvo maža vilties. Netrukus mano tėvai atėjo patikrinti, ar viskas pavyko. Spiginant stipriems šalčiams, kelias dienas jie ėjo per miškus į mano naujuosius namus.
Koks baisus reginys atsivėrė jiems prieš akis! Pirmoji mamos reakcija buvo, kad čia klaida, ir įtikinti ją kitaip iš pradžių buvo neįmanoma. Bet vėliau, pagal kažkokį apgamėlį, kurį rado ant šio kraujuojančio padarėlio, ji pagaliau pripažino, jog tai jos duktė.
Tėvai maldavo šeimos narius pabandyti išgelbėti mane. Zigmas tylėjo. Nuspręsti turėjo mama Julija. Tėvas prižadėjo, kad jis naktimis ateis padėti, bandys gauti vaistų ir gydys mane.
Neturėdamas pastogės, persirengęs valstiečiu, tėvas eidavo į miestą. Ten jis vaikščiojo pas savo pažįstamus prieškario vaistininkus. Kai kas užtrenkdavo prieš jį duris, kai kas duodavo vaistų ir net priimdavo jį su mama kelioms dienoms į savo šiltus namus, bet niekas negalėjo suteikti jiems prieglobsčio ilgesniam laikui. Gavęs vaistų, tėvas sugrįždavo į Šilelių kaimą (taip vadinosi tas kaimas) ir pradėdavo savo stebuklingus darbus. Pasivaikščiojimai į miestą ir atgal buvo po dvidešimt kilometrų. Ir taip kas naktį. Mamos Julijos vyras gerai išmanė liaudies mediciną, darydavo vaistažolių užpilus, arbatėles ir valydavo jomis mano žaizdas. Kaime gerai buvo žinomi šie jo sugebėjimai. Jie visi sugrąžino mane nuo mirties slenksčio. Greitai, netgi daug greičiau nei manė, jog tai įmanoma. Aš atgavau sąmonę, ėmiau sveikti. Pradėjo augti plaukai. Vėl pradėjau kalbėti. Tiesa, dabar jau lenkiškai, taip kalbėjo mama Julija ir jos vyras. Mano rusų kalba po ligos neatsistatė, tomis aplinkybėmis, tai buvo net daug geriau.
Ateidamas paskutinį kartą tėvas su savimi pasiėmė mamą. Buvo šalta, mama labai pavargo. Kelyje jie pamatė valstietį su arkliu. Sustabdė jį. Po dviejų trijų žodžių tas vyras supliekė savo arklį botagu ir labai greitai nuvažiavo. Tėvams buvo aišku, jog tas žmogus suprato, kas jie tokie yra.
Nuovargis iš karto išgaravo ir tėvai, kaip galėdami griečiau, pasiekė tikslą. Zigmas ir Juozas, antrasis Dautartų sūnus paskubomis nuvedė juos į daržinę ir užvertė malkomis. Greitai atlėkė vokiečiai, apieškojo visą namą, pašokinėjo ir ant malkų daržinėje, bet nieko neradę paklausė: ar šeimininkai nematė dviejų žydų bėglių? Stotingas, prašmatniai atrodantis Zigmas pasakė, kad prabėgo čia kažkokie du ir parodė kur. Kai vokiečiai puolė vytis, „persekioti“, broliai iš malkų krūvos ištraukė tėvus. Po šio įvykio, iki pat išlaisvinimo, mano tėvai daugiau nebuvo atėję į kaimą. O man jų nelabai ir reikėjo.
Savo šeimos nariams mano tėvai paliko svarbius nurodymus:
„Mes, daktaras Jokūbas Abramovičius ir Bronia (Bracha) Maizel-Abramovič, prieš karą gyvenusieji Maironio 14, prašome pranešti mūsų giminėms, kad 1944, vasario 26-ąją, norėdami išgelbėti savo vienintelio vaiko gyvybę, priversti atiduoti savo dukrelę Arielą Abramovič, pavadintą Brone Mažilyte (gim. 1941, rugsėjo 24) Dovtort (Dautartų) šeimai, kuri buvo tokia gera ir maloni, kad sutiko įdukrinti vaiką ir globoti iki karo pabaigos. Mes prašome savo gimines, vos tik atsiradus galimybei, paimti mūsų vaiką pas save ir išauginti.
Dautartų šeimai vaiką atidavus, būtina atsilyginti.
Šis laiškas 1944 vasario 26-ąją pasirašytas gydytojo Jokūbo Abramovičiaus (taip pat ir hebrajiškai), laiškas buvo parašytas rusų ir anglų kalbomis. Angliškoji versija buvo skirta giminėms, kurie prieš karą suspėjo išvykti į Didžiąją Britaniją, JAV ar Palestiną. Laiškas buvo saugomas voke, ant voko užrašyta – Testament 1943 (Dr. S.Abramovičiaus pastaba.)
Paaiškėjo, kad aš puikiai įsiminiau, ką išmokau iš mūsų kaimyno sūnelių. Suprasdama, kad atkreipiu dėmesį, pradėdavau kartoti išmoktus vardus: Napoleonas Bonapartas, maršalas Fošas ir t.t. “Ir koks gi čia pavainikis, pamestinukas, niekam nereikalingas neteisėtai gimęs vaikas? – iškilo klausimas“. Situacija dar pablogėjo, kai, įsipjovusi pirštą, paprašiau streptocido! O tada tas vaistas tik buvo pasirodęs. Daugiau ar mažiau viskas tapo aišku – žydų vaikas! Nežiūrint į tai, kad ryški blondinukė ir ant kaktos mėlyna gyslelė (mėlynas kraujas), ir išvaizda lyg ir ne semitinė. Bet jos akys tai rudos, neįprastas derinys šviesiaplaukiams lietuviams!
Kas kėlė rimtą susirūpinimą – tai moteris, kuri mane prižiūrėjo. Toje prieglaudoje ji buvo vienintelė, nekentusi žydų. Jai atrodė, visus žydus reikia sunaikinti. Visi likusieji buvo lojalūs gydytojui Baubliui. Ji manęs nebeapaudavo, trepsendavau basa ant koklinių prieglaudos grindų. Dažnai būdavau ir neaprengta, ji tuo nesirūpindavo. „Dar mes turime rūpintis žydukais? Ar savų neužtenka?“ Nebuvo kam manęs apginti. Baublys negalėjo išsiduoti. Būtų pražuvę kiti žydų vaikai. Būtų ir jis pats pražuvęs. Vienintelis dalykas, kodėl mano kankintoja delsė ir manęs dar neįskundė, kadangi buvo įsitikinusi, jog aš ir taip nusibaigsiu.
Mano tėvas, dirbdamas brigadoje už geto ribų, desperatiškai pradėjo ieškoti žmogaus tarp vietinių gyventojų, kuris galėtų paimti vaiką. Vieną dieną netoli tos vietos, kur dirbo tėvas, pasirodė žvejas Dautartas. Jis atpažino tėvą, nes anksčiau, į tas vietas, kur tėvai vasarodavo, dažnai atveždavo ir pardavinėdavo žuvis. Tėvas pradėjo jį įkalbinėti. Žvejui reikėjo pasitarti su žmona ir sūnumis. Tėvas jam atidavė vienintelę gete padarytą mano fotografiją (gete fotografuoti buvo griežtai draudžiama).
Fotografijoje aš atrodžiau visai graži mergaitė, be to, kas svarbiausia, buvau šviesiaplaukė. 1944 metų sausio 3-ąją, naktį, mano tėvas pasiėmė mamą, ir jie išėjo iš geto nebeplanuodami sugrįžti. Tėvas atsisveikino su savo senais tėvais ir seserimi Rebeka, kuri pasiliko gete. Jie išėjo turėdami vieną tikslą – įkalbėti žvejo šeimą priimti mane.
Mama visada mokėjo įtikinamai kalbėti, o šį kartą labiau negu bet kada, nes ji nuoširdžiai tikėjo nežemišku savo vaiko grožiu ir ypatingais talentais.
Ji jiems pripasakojo, kokia aš protinga, ir apie vos matomą mėlyną gyslelę ant mano kaktos, kuria teka mėlynas kraujas. Kitaip sakant, geresnio pasirinkimo negalėtų būti, nors faktiškai, mažiausiai, ko šiai šeimai reikėjo, tai papildomo šeimos nario. Šie žmonės buvo giliai tikintys, ne taip seniai buvo mirusi jų dukra. Mano tėvams pavyko juos įtikinti, kad dievobaimingiems žmonėms pridera tokius gerus darbus daryti. Ši mintis jiems pasirodė patraukli. Taigi, mano mama Julija, būsima mano motina-globėja ir jos sūnus Zigmas, Lietuvos Armijos karininkas, nuvažiavo į kūdikių namus atsivežti savo stebuklingosios gražuolės, mažosios „anūkėlės“.
Mama Julija turėjo du suaugusius sūnus. Kada sovietų valdžia atėjo į Lietuvą, jie iš Armijos dezertyravo, į tarybinę armiją nėjo. Pasiliko namuose ir ūkininkavo.
Julija Dautartienė buvo neraštinga. Visus dokumentus užpildė ir sutvarkė Zigmas. Vaiką jiems atidavė. Mano auklėtoja, kuri „arijų vaiką“ laikė žydų vaiku, jautėsi labai nejaukiai. Tačiau jau kūdikių namuose neapseita be nesusipratimų.
Mamai Julijai buvo sakoma, kad mergaitė labai protinga ir blondinukė, bet tai ką jiems atidavė "Lopšelyje", buvo nenusakoma – kažkokia kraujuojanti marmalynė. Tačiau nejaugi paliksi „sergančią anūkėlę“. Visiškai supanikavę, jie parsivežė mane į savo namus. Juos apgavo. Kokia blondinė? Kokia nesąmonė? Kažkoks spiegiantis padaras, kuris greitai numirs.
Ką galėjo daryti tikintys žmonės? Jie pradėjo melstis, kad tik aš pagyčiau, nors buvo maža vilties. Netrukus mano tėvai atėjo patikrinti, ar viskas pavyko. Spiginant stipriems šalčiams, kelias dienas jie ėjo per miškus į mano naujuosius namus.
Koks baisus reginys atsivėrė jiems prieš akis! Pirmoji mamos reakcija buvo, kad čia klaida, ir įtikinti ją kitaip iš pradžių buvo neįmanoma. Bet vėliau, pagal kažkokį apgamėlį, kurį rado ant šio kraujuojančio padarėlio, ji pagaliau pripažino, jog tai jos duktė.
Tėvai maldavo šeimos narius pabandyti išgelbėti mane. Zigmas tylėjo. Nuspręsti turėjo mama Julija. Tėvas prižadėjo, kad jis naktimis ateis padėti, bandys gauti vaistų ir gydys mane.
Neturėdamas pastogės, persirengęs valstiečiu, tėvas eidavo į miestą. Ten jis vaikščiojo pas savo pažįstamus prieškario vaistininkus. Kai kas užtrenkdavo prieš jį duris, kai kas duodavo vaistų ir net priimdavo jį su mama kelioms dienoms į savo šiltus namus, bet niekas negalėjo suteikti jiems prieglobsčio ilgesniam laikui. Gavęs vaistų, tėvas sugrįždavo į Šilelių kaimą (taip vadinosi tas kaimas) ir pradėdavo savo stebuklingus darbus. Pasivaikščiojimai į miestą ir atgal buvo po dvidešimt kilometrų. Ir taip kas naktį. Mamos Julijos vyras gerai išmanė liaudies mediciną, darydavo vaistažolių užpilus, arbatėles ir valydavo jomis mano žaizdas. Kaime gerai buvo žinomi šie jo sugebėjimai. Jie visi sugrąžino mane nuo mirties slenksčio. Greitai, netgi daug greičiau nei manė, jog tai įmanoma. Aš atgavau sąmonę, ėmiau sveikti. Pradėjo augti plaukai. Vėl pradėjau kalbėti. Tiesa, dabar jau lenkiškai, taip kalbėjo mama Julija ir jos vyras. Mano rusų kalba po ligos neatsistatė, tomis aplinkybėmis, tai buvo net daug geriau.
Ateidamas paskutinį kartą tėvas su savimi pasiėmė mamą. Buvo šalta, mama labai pavargo. Kelyje jie pamatė valstietį su arkliu. Sustabdė jį. Po dviejų trijų žodžių tas vyras supliekė savo arklį botagu ir labai greitai nuvažiavo. Tėvams buvo aišku, jog tas žmogus suprato, kas jie tokie yra.
Nuovargis iš karto išgaravo ir tėvai, kaip galėdami griečiau, pasiekė tikslą. Zigmas ir Juozas, antrasis Dautartų sūnus paskubomis nuvedė juos į daržinę ir užvertė malkomis. Greitai atlėkė vokiečiai, apieškojo visą namą, pašokinėjo ir ant malkų daržinėje, bet nieko neradę paklausė: ar šeimininkai nematė dviejų žydų bėglių? Stotingas, prašmatniai atrodantis Zigmas pasakė, kad prabėgo čia kažkokie du ir parodė kur. Kai vokiečiai puolė vytis, „persekioti“, broliai iš malkų krūvos ištraukė tėvus. Po šio įvykio, iki pat išlaisvinimo, mano tėvai daugiau nebuvo atėję į kaimą. O man jų nelabai ir reikėjo.
Savo šeimos nariams mano tėvai paliko svarbius nurodymus:
„Mes, daktaras Jokūbas Abramovičius ir Bronia (Bracha) Maizel-Abramovič, prieš karą gyvenusieji Maironio 14, prašome pranešti mūsų giminėms, kad 1944, vasario 26-ąją, norėdami išgelbėti savo vienintelio vaiko gyvybę, priversti atiduoti savo dukrelę Arielą Abramovič, pavadintą Brone Mažilyte (gim. 1941, rugsėjo 24) Dovtort (Dautartų) šeimai, kuri buvo tokia gera ir maloni, kad sutiko įdukrinti vaiką ir globoti iki karo pabaigos. Mes prašome savo gimines, vos tik atsiradus galimybei, paimti mūsų vaiką pas save ir išauginti.
Dautartų šeimai vaiką atidavus, būtina atsilyginti.
Šis laiškas 1944 vasario 26-ąją pasirašytas gydytojo Jokūbo Abramovičiaus (taip pat ir hebrajiškai), laiškas buvo parašytas rusų ir anglų kalbomis. Angliškoji versija buvo skirta giminėms, kurie prieš karą suspėjo išvykti į Didžiąją Britaniją, JAV ar Palestiną. Laiškas buvo saugomas voke, ant voko užrašyta – Testament 1943 (Dr. S.Abramovičiaus pastaba.)
Mama ir Tėvelis Dautartai mane labai mylėjo. Aplinkiniai neabejotinai tikėjo, kad aš esu jų šeimos vaikas. Kaimynams jie pasakojo pasakas, kad jų duktė pagimdė vaiką nuo vokiečio, bet po to mirė. Jie pakrikštijo mane artimiausioje bažnyčioje, imdavo kartu su savimi kiekvieną sekmadienį į mišias, kur aš nuoširdžiai melsdavausi. Maldas išmokdavau greičiau nei mano bendraamžiai, kaimo vaikai. Viskas sekėsi puikiai. Kartu su kitais kaimo vaikais aš net vaikščiojau į SS štabą, kur vokiečiai man duodavo šokolado. Jie pasakodavo, kad aš atsinešdavau daugiau šokolado, negu bet kuris kitas vaikas. Matyt, vokiečiams patikdavau daugiau už kitus kaimo vaikus, buvau ryški šviesiaplaukė.
Jei vokiečiai eidavo pro sodybą, Vladikas, jauniausias Dautartų sūnus, vėliau tapęs rašytoju Vladu Dautartu, nuplukdydavo mane su laiveliu toliau nuo negerų akių. Jam buvo keturiolika, jis nepasitikėjo manimi, galvojo, kad aš galiu išsiduoti. Jis buvo gimnazistas, tikėjo paveldimumu. Jis liepdavo man atsigulti valtyje, uždengdavo švarku ir turėdavau neišlįsti, kol neatplauksime į kitą ežero krantą. Jis prisimindavo vėliau, kaip aš, lyg paklusnus šuniukas, iškilus pavojui, tyliai gulėdavau, kol pasiekdavom tikslą.
Visi tos šeimos nariai jau būtų ir užmiršę mano praeitį, jei ne mamos Julijos trečiasis sūnus Leonas (Lionka). Jis tarnavo policijoje, jau buvo vedęs, turėjo savo vaikų, deja, turėjo didelį potraukį alkoholiui, negalėdavo atsispirti buteliui. Jis savęs dažnai nekontroliuodavo, bandydavo iš tėvų išvilioti pinigų ir grasindavo, kad išduos mane. Mama Julija verkdavo, duodavo jam pinigų, o broliai į jo grasinimus nereaguodavo.
Kai vokiečiai traukėsi, jis pasitraukė kartu su jais, palikęs žmoną ir tris vaikus. Po daugelio metų jis parašė savo tėvams laišką, dėkojo jiems, kad padėjo jo vaikams. Jis kvietė šeimą prisijungti prie jo Kanadoje, o mus kvietė į svečius, ten gerai įsikūrė. Mano tėvai jam neatsakė, bet per Vladiką perdavė, kad jie žino apie jo grasinimus. Atsakydamas Lionka parašė: „Taip, aš grasinau, bet aš jos neišdaviau“.
Tai buvo tiesa: jis galėjo išduoti mane, tai buvo jo, policininko, pareiga pranešti apie mane. Tačiau Dievo keliai nežinomi. O mes jo vaikams padėdavome, tai buvo mamos Julijos anūkai. Galiausiai, Lionka manęs neišdavė.
Po ilgo bastymosi, mano tėvai pasiekė vieną sodybą Lukšakaimio kaime netoli Kulautuvos, kur mano tėvas prieš karą nuomodavosi vasarnamį. Tos sodybos šeimininkas Jurgis Kumpaitis atveždavo juos iš Kauno į savo namus. Jis buvo vokiečių kilmės. Tuo metu jau rusai žygiavo į mūsų pusę. Tėvas jam pažadėjo atsilyginti po karo (nors iki to dar reikėjo išgyventi!) ir jis leido mano tėvams gyventi tvarto, kuriame buvo laikomos karvės ir kiaulės, rūsyje. Čia tėvai praleido septynis mėnesius. 1950-aisiais, kai mano tėvai netoliese nuomojo vasarnamį, jie parodė man tą tvartą. Gyvuliai buvo pirmame aukšte, o po jais, rūsyje, mano tėvai. Naktimis jie kartais išeidavo pakvėpuoti grynu oru. Juos tvarkingai maitindavo tuo pačiu laiku kaip ir gyvulius. Jie išgyveno. Jei reikalai būtų pakrypę į blogąją pusę, Kumpaičių šeima būtų rizikavusi savo gyvybe. Jie patikėjo, kad tėvas galės padėti jiems po karo, ir jie buvo teisūs. Jie buvo turtingi valstiečiai ir lengvai galėjo būti ištremti į Sibirą.
Pirmą ešeloną „buržujų“ į Sibirą išvežė prieš karą. Antrasis raundas buvo jau po karo. Iš pradžių, po išvadavimo, pagalba žydams buvo vertinama teigiamai. Kiek vėliau, apie tai geriau buvo neprisiminti, arba visai užmiršti.
Jei vokiečiai eidavo pro sodybą, Vladikas, jauniausias Dautartų sūnus, vėliau tapęs rašytoju Vladu Dautartu, nuplukdydavo mane su laiveliu toliau nuo negerų akių. Jam buvo keturiolika, jis nepasitikėjo manimi, galvojo, kad aš galiu išsiduoti. Jis buvo gimnazistas, tikėjo paveldimumu. Jis liepdavo man atsigulti valtyje, uždengdavo švarku ir turėdavau neišlįsti, kol neatplauksime į kitą ežero krantą. Jis prisimindavo vėliau, kaip aš, lyg paklusnus šuniukas, iškilus pavojui, tyliai gulėdavau, kol pasiekdavom tikslą.
Visi tos šeimos nariai jau būtų ir užmiršę mano praeitį, jei ne mamos Julijos trečiasis sūnus Leonas (Lionka). Jis tarnavo policijoje, jau buvo vedęs, turėjo savo vaikų, deja, turėjo didelį potraukį alkoholiui, negalėdavo atsispirti buteliui. Jis savęs dažnai nekontroliuodavo, bandydavo iš tėvų išvilioti pinigų ir grasindavo, kad išduos mane. Mama Julija verkdavo, duodavo jam pinigų, o broliai į jo grasinimus nereaguodavo.
Kai vokiečiai traukėsi, jis pasitraukė kartu su jais, palikęs žmoną ir tris vaikus. Po daugelio metų jis parašė savo tėvams laišką, dėkojo jiems, kad padėjo jo vaikams. Jis kvietė šeimą prisijungti prie jo Kanadoje, o mus kvietė į svečius, ten gerai įsikūrė. Mano tėvai jam neatsakė, bet per Vladiką perdavė, kad jie žino apie jo grasinimus. Atsakydamas Lionka parašė: „Taip, aš grasinau, bet aš jos neišdaviau“.
Tai buvo tiesa: jis galėjo išduoti mane, tai buvo jo, policininko, pareiga pranešti apie mane. Tačiau Dievo keliai nežinomi. O mes jo vaikams padėdavome, tai buvo mamos Julijos anūkai. Galiausiai, Lionka manęs neišdavė.
Po ilgo bastymosi, mano tėvai pasiekė vieną sodybą Lukšakaimio kaime netoli Kulautuvos, kur mano tėvas prieš karą nuomodavosi vasarnamį. Tos sodybos šeimininkas Jurgis Kumpaitis atveždavo juos iš Kauno į savo namus. Jis buvo vokiečių kilmės. Tuo metu jau rusai žygiavo į mūsų pusę. Tėvas jam pažadėjo atsilyginti po karo (nors iki to dar reikėjo išgyventi!) ir jis leido mano tėvams gyventi tvarto, kuriame buvo laikomos karvės ir kiaulės, rūsyje. Čia tėvai praleido septynis mėnesius. 1950-aisiais, kai mano tėvai netoliese nuomojo vasarnamį, jie parodė man tą tvartą. Gyvuliai buvo pirmame aukšte, o po jais, rūsyje, mano tėvai. Naktimis jie kartais išeidavo pakvėpuoti grynu oru. Juos tvarkingai maitindavo tuo pačiu laiku kaip ir gyvulius. Jie išgyveno. Jei reikalai būtų pakrypę į blogąją pusę, Kumpaičių šeima būtų rizikavusi savo gyvybe. Jie patikėjo, kad tėvas galės padėti jiems po karo, ir jie buvo teisūs. Jie buvo turtingi valstiečiai ir lengvai galėjo būti ištremti į Sibirą.
Pirmą ešeloną „buržujų“ į Sibirą išvežė prieš karą. Antrasis raundas buvo jau po karo. Iš pradžių, po išvadavimo, pagalba žydams buvo vertinama teigiamai. Kiek vėliau, apie tai geriau buvo neprisiminti, arba visai užmiršti.
Traukdamiesi vokiečiai susprogdino ir padegė getą. Žmonės, kurie buvo požeminėse slėptuvėse, ten, kur mūsų nepriėmė, dėl manęs, mažo vaiko, sudegė gyvi. 1944-ųjų kovo mėnesį, kartu su 2000 senų žmonių ir vaikų iš geto buvo išvežti ir mano seneliai. Jie mirė arba šio etapo metu, arba buvo sušaudyti. Kiti giminės išvežti į Estiją, Lenkiją. Dėdės su pusbroliais žuvo, o tetos su pusseserėmis išsigelbėjo. Štuthofe žuvo teta Rebeka. O jos sūnus, invalidas, sirgęs poliomielitu, ir jos vyras išsigelbėjo, atsidūrė Amerikoje.
Visus šiuos įvykius iš karto po karo mano tėvas aprašė laiške savo broliui:
Brangusis mano broli,
prieš tris mėnesius parašiau Tau keletą laiškų, taip pat parašiau ir Leo. Įdomu, ar jūs juos gavote? Rašau tau vėl, tikėdamasis, kad liūdnos naujienos apie mūsų šeimos tragediją pasieks tave.
1941-ųjų liepą mus, išskyrus brolį Beną, kuris kartu su kitais 7000 žydų žuvo Kauno VII forte, uždarė į getą Slobodkoje.
1941-ųjų liepos 24-ąją (tėvas čia supainiojo liepą su birželiu, A.S.), praėjus kelioms dienoms po to, kai naciai užpuolė rusus, mane, Beną, mano žmoną ir jos dėdę be jokios priežasties suėmė ir uždarė Geltonajame kalėjime. Mano nėščią žmoną paleido. Jos ir ligoninės, kurioje aš anksčiau dirbau, direktoriaus pastangomis buvau išlaisvintas. 7000 žydų, tarp kurių buvo mūsų brolis Benas, rugpjūčio 1-ąją perkėlė į VII fortą ir per kelias savaites juos visus ten žvėriškai nužudė. Prieš nužudant kankino taip baisiai, kaip tik pajėgtų žmogus įsivaizduoti.
Gete naciai pradėjo žudynių serijas, terorizavo žmones. Šitų žmogžudžių sadistų technikos neįmanoma aprašyti laiške. Praėjus kelioms savaitėms po to, kai mes buvome uždaryti gete, getą apsupo, žmones nuvarė į IX fortą ir pusiau gyvus sumetė į duobes. Žydų ligoninę ir visus joje buvusius pacientus sudegino gyvus. Tarp jų buvo ir mūsų dėdė Z. Kaplanas. Jis ten gulėjo po širdies priepuolio, ištikusio jį priverstiniuose darbuose. Mūsų teta Goldie ir jų dukra Rebeka tuo metu lankė jį ligoninėje ir žuvo kartu.
Gete mes visi gyvenome vienas šalia kito. Priverstiniuose darbuose mainėme su lietuviais savo drabužius į duoną, tačiau tai truko neilgai. Naciai konfiskavo visus mūsų drabužius.
1941 metų spalio 24-ąją naciai kartu su lietuvių fašistų policija įsiveržė į mūsų kambarį ir išdaužė langus. Po patirto šoko mano žmona naktį pagimdė mergaitę. Tai atsitiko naktį, be šviesos ir maisto gimdyvei. 1941-ųjų spalio 28-ąją, naciai, ginkluotai policijai padedant, apsupo getą, atskyrė tėvus nuo vaikų, senus vyrus ir moteris ir 11 tūkstančių žydų nuvarė į IX fortą, kur juos visus sušaudė (2). Daugumą vaikų gyvus sumetė į duobes.
Mūsų motina pakliuvo į tą mirtininkų grupę, bet man pasisekė pratęsti jos gyvenimą iki 1944 metų kovo 26-osios.
Taip mes visi, išskyrus Beną, gete gyvenome kartu. Maksas, Ana, jų dukra Rebeka, Ruvimas ir aš vaikščiojome į priverstinius darbus. Savo marškinius, kitus drabužius, batus, baltinius ir antklodes mes keitėme į duoną. Kiekvieną dieną mus kankino fiziškai ir moraliai, laikė pastovioje mirties baimėje.
1943-iųjų rugsėjo 28-ąją 3000 žydų deportavo į Estiją. Mūsų brolis Ruvimas, Basia ir jų vaikai buvo tarp jų. Keletas žmonių, kuriems pasisekė ištrūkti iš Estijos ir kuriuos išvadavo Raudonoji Armija, pasakojo, kad visus kitus nužudė ar sudegino. Nelygu į kokią stovyklą kas pakliuvo. Mažus vaikus ir senus žmones nužudė Kauno geležinkelio stotyje, ten vaikus atskyrė nuo tėvų. Bet kuriuo atveju mūsų brolio Ruvimo šeima ten žuvo (3).
Kai Raudonoji Armija pasiekė Lietuvos sienas, mes jau sužinojome, kad Vilniaus getas sudegintas, kad žmones iš Šiaulių geto išvežė į Tauragę ir ten nužudė (4).
Mūsų gete jau pradėjo žmones skirstyti į grupes. Tai buvo pasirengimas greitam sunaikinimui.
[Trūksta puslapio: A.S.]
…ant lietuviškų našlaičių namų slenksčio, pavadintų lietuvišku vardu. Gydytojas, šių kūdikių namų Direktorius, buvo mano kolega, su juo toje pačioje ligoninėje prieš karą. Aš jam palikau tavo, Leo ir Bronios šeimų adresus ir paprašiau, kad po karo jis jus surastų ir pasakytų apie mano vaiką. Man pavyko susisiekti su juo, kai vieną tamsią naktį prašliaužiau pro spygliuotos vielos tvorą.
1943-iųjų gruodžio 14-ąją aš ištraukiau iš geto Bronią ir mūsų vaiką ir palikau vaiką prie našlaičių namų kaip buvo sutarta. Mes neturėjome kur pasislėpti, todėl kitą dieną vėl slapčia prasmukome į getą.
Tuo tarpu naciai pradėjo deportuoti žmones į koncentracijos stovyklas. Mūsų brolį Maksą, Aną ir jų dukrą Rebeką, paauglę gražią mergaitę, 1943-iųjų gruodžio 23-ąją nusiuntė į Šančių stovyklą (5). Gete pasiliko mūsų tėvai, Rebeka, Samuelis (6), Josifas (7), Bronia ir aš. Mes su žmona norėjome, kad ir mus nusiųstų į Šančių stovyklą, kur buvo Maksas. Kadangi mūsų vaikas buvo lietuviškuose vaikų namuose, nusprendėme kad mums geriau pabėgti iš geto, neiti į stovyklą. Mes žinojome, kad getas ar stovykla reiškia mirtį. Bet mes norėjome dar pamatyti ir savo vaiką. 1944-ųjų sausio 3-iąją mes pabėgome. Keletą dienų slapstėmės pas žmones rūsiuose. Niekas mūsų nenorėjo ilgai laikyti. Mes neturėjome jokių lėšų, buvome vargšai benamiai. Aš gavau žinią, kad mūsų vaikas rimtai serga, prie mirties. Direktorius man patarė ją pasiimti, kadangi tapo žinoma, jog mergaitė yra žydė.
Tai atsitiko žiemą, neturėjome nei pinigų, nei drabužių, nei maisto. Bet kuriuo momentu naciai galėjo mus sugauti ir sušaudyti.
Bronia ir aš vaikščiojome po kaimus, tikėdamiesi surasti gerą žmogų, kuris norėtų paimti mirštantį žydų vaiką, bet mes tokio žmogaus neradome.
Vaikščiodami po kaimus naktimis ir klaidžiodami miškuose dieną, pasiekėme Kulautuvą. Netoli miško gyveno valstietis Kumpaitis (jis padėjo vasarą mūsų tėvams persikraustyti). Mes pasislėpėme rūsyje, šalia kiaulidės. Naktimis mums atnešdavo maistą. Tuo tarpu aš suradau neturtingą žveją, kuris paėmė mano vaiką iš našlaičių namų. Keturias savaites mūsų vaikas kovojo dėl išgyvenimo. Naktimis aš eidavau 15 kilometrų ir gydydavau ją, suleisdavau vaistus. Ji buvo Raudondvaryje (8). Pagaliau ji pasveiko ir buvo ten dar septynis mėnesius.
1944-ųjų kovo 26-ąją naciai išvežė kelis tūkstančius vaikų ir senų žmonių (9). Tarp jų buvo mūsų tėvai. Jie pasmerkė mūsų Tėvą ir Motiną baisiai mirčiai kartu su keliais tūkstančiais vaikų nuo dviejų iki dvylikos metų amžiaus. Prieš pabėgant iš geto, aš nuėjau su jais atsisveikinti. Prisimenu tėvo žodžius. Nors jis labai kentėjo, bet sakė, jog norėtų gyventi, kad galėtų pamatyti nacių žlugimą.
Motina taip pat kentėjo, tačiau ji to neparodydavo.
Po siaubingo vaikų sunaikinimo, kai jie paėmė ir mūsų tėvus, gete dar liko keli tūkstančiai žydų, tarp jų Rebeka, Samuelis ir Josifas.
Kaip tau esu sakęs, mano brolis Ruvimas ir jo šeima buvo Estijoje, Maksas ir jo šeima Šančiuose, mes su žmona slapstėmės miškuose. Kai Raudonoji Armija perėjo Lietuvos sieną, mūsų seserį Rebeką su jos šeima ir keliais tūkstančiais žydų nusiuntė į Dancigą, Maksą ir jo šeimą išvežė iš jų stovyklos. Žmones, kurie slapstėsi Slobodkos (10) geto rūsiuose sudegino ir ten vis dar tebeguli lavonai.
Lietuvoje apie 800 ar 900 žydų išsigelbėjo, o kitus ištiko žiauri mirtis.
1944-ųjų rugpjūčio 3-iąją Raudonoji Armija mus išgelbėjo. Mes pasiėmėme savo dukrą iš žvejo, radome ją gražią ir sveiką.
Tiek trumpai apie mūsų šeimos ir kelių šimtų tūkstančių žydų tragediją. Artimiausiu metu parašysiu tau detaliau.
Aš dirbu ligoninėje, uždirbu sąlyginai pakankamai.
[Trūksta puslapio ir laiško pabaigos: A.S.]
Iš Arielos Abramovič Sef knygos Gimusi gete
(Ариела Сеф. Рожденная в гетто, Москва, 2009)
Gydytojas Jokūbas Abramovičius su žmona Bronia pabėgo iš Kauno geto 1944-ųjų sausį ir slapstėsi iki išvadavimo 1944 rugpjūčio 1 d. Gyd. Jokūbas Abramovičius šį laišką parašė savo broliui Aaronui į Mančesterį, Jungtinę Karalystę 1945 metais, vos tik karui pasibaigus. Laiške jis perteikia savo pergyvenimus ir prisiminimus, tuo metu dar nežinodamas, kad dalis jų šeimos narių išgyveno koncentracijos stovyklose. Tikslesni aukų skaičiai iš prieinamų dokumentų tapo žinomi vėliau, todėl kai kurie šio laiško paaiškinimai pateikiami pastabose žemiau. (Dr. Solomono Abramovičiaus pastaba)
Pastabos:
(1) Pergalės diena TSRS visada buvo švenčiama gegužės 9-tą dieną, skirtingai nuo Vakarų Europos, kur ši diena švenčiama gegužės 8-tą dieną. Iki šiol ši diena Rusijoje ir buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose švenčiama gegužės 9-tą.
(2) Pagal K.Jägerio raportą 1941 m. spalio 29 dieną IX forte buvo nužudyta 9,200 žydų: 2,007 vyrai, 2,920 moterų ir 4,273 vaikai.
(3) Gyd. J.Abramovičiaus brolis Ruvimas ir jo sūnus Boria žuvo Estijoje.
(4) 23-24 rugsėjo 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus getas. Prieš likviduojant getą, jame buvo likę apie 11,000 žmonių. Visi geto gyventojai buvo suskirstyti į dvi grupes – darbingi vyrai ir moterys buvo siunčiami į Estijos bei Latvijos koncentracijos stovyklas, moterys ir vaikai (apie 5,000) nuvežti sunaikinti į Aušvico ir Maidaneko koncentracijos stovyklas. Keli šimtai senų ir ligotų žmonių sušaudyti Paneriuose;
Artėjant frontui, 1944 m. liepos 8–13 d., buvo likviduotas Kauno getas: apie 6,000–7,000 žmonių išvežta į koncentracijos stovyklas. Liepos 12-tą getas buvo padegtas. Šimtai žmonių žuvo geto likvidavimo metu, sudegė arba buvo nužudyti;
1944 m. liepos 15 d. prasidėjo Šiaulių geto likvidavimas. Apie 7,000 Šiaulių ir į Šiaulių getą atvežtų Vilniaus, Kauno, Smurgainių darbo stovyklų žydų keturiais etapais buvo nugabenti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Iš ten vyrai buvo perkelti į Dachau koncentracijos stovyklą, o moterys ir vaikai – į Aušvicą.
(5) 1943 m. rudenį Kauno getas buvo pertvarkytas į SS koncentracijos stovyklą. Geto valdymą iš vokiečių civilinės valdžios perėmė SS. Apie 4,000 geto kalinių buvo iškelti į izoliuotas Aleksoto ir Šančių darbo stovyklas.
(6) Arielos tetos Rebekos vyras.
(7) Arielos tetos Rebekos sūnus.
(8) Šilelio kaimas, kuriame buvo Ariela, yra netoli Raudondvario.
(9) 1944-03-27/28 žiauri Vaikų akcija įvyko Kauno gete. Per dvi dienas buvo suimta apie 1 700 vaikų ir senelių. Jie buvo išvežti į Aušvicą sunaikinimui.
(10) Slobodka (lietuviškas pavadinimas Vilijampolė), Kauno rajonas, kuriame buvo įsteigtas getas.
Visus šiuos įvykius iš karto po karo mano tėvas aprašė laiške savo broliui:
Brangusis mano broli,
prieš tris mėnesius parašiau Tau keletą laiškų, taip pat parašiau ir Leo. Įdomu, ar jūs juos gavote? Rašau tau vėl, tikėdamasis, kad liūdnos naujienos apie mūsų šeimos tragediją pasieks tave.
1941-ųjų liepą mus, išskyrus brolį Beną, kuris kartu su kitais 7000 žydų žuvo Kauno VII forte, uždarė į getą Slobodkoje.
1941-ųjų liepos 24-ąją (tėvas čia supainiojo liepą su birželiu, A.S.), praėjus kelioms dienoms po to, kai naciai užpuolė rusus, mane, Beną, mano žmoną ir jos dėdę be jokios priežasties suėmė ir uždarė Geltonajame kalėjime. Mano nėščią žmoną paleido. Jos ir ligoninės, kurioje aš anksčiau dirbau, direktoriaus pastangomis buvau išlaisvintas. 7000 žydų, tarp kurių buvo mūsų brolis Benas, rugpjūčio 1-ąją perkėlė į VII fortą ir per kelias savaites juos visus ten žvėriškai nužudė. Prieš nužudant kankino taip baisiai, kaip tik pajėgtų žmogus įsivaizduoti.
Gete naciai pradėjo žudynių serijas, terorizavo žmones. Šitų žmogžudžių sadistų technikos neįmanoma aprašyti laiške. Praėjus kelioms savaitėms po to, kai mes buvome uždaryti gete, getą apsupo, žmones nuvarė į IX fortą ir pusiau gyvus sumetė į duobes. Žydų ligoninę ir visus joje buvusius pacientus sudegino gyvus. Tarp jų buvo ir mūsų dėdė Z. Kaplanas. Jis ten gulėjo po širdies priepuolio, ištikusio jį priverstiniuose darbuose. Mūsų teta Goldie ir jų dukra Rebeka tuo metu lankė jį ligoninėje ir žuvo kartu.
Gete mes visi gyvenome vienas šalia kito. Priverstiniuose darbuose mainėme su lietuviais savo drabužius į duoną, tačiau tai truko neilgai. Naciai konfiskavo visus mūsų drabužius.
1941 metų spalio 24-ąją naciai kartu su lietuvių fašistų policija įsiveržė į mūsų kambarį ir išdaužė langus. Po patirto šoko mano žmona naktį pagimdė mergaitę. Tai atsitiko naktį, be šviesos ir maisto gimdyvei. 1941-ųjų spalio 28-ąją, naciai, ginkluotai policijai padedant, apsupo getą, atskyrė tėvus nuo vaikų, senus vyrus ir moteris ir 11 tūkstančių žydų nuvarė į IX fortą, kur juos visus sušaudė (2). Daugumą vaikų gyvus sumetė į duobes.
Mūsų motina pakliuvo į tą mirtininkų grupę, bet man pasisekė pratęsti jos gyvenimą iki 1944 metų kovo 26-osios.
Taip mes visi, išskyrus Beną, gete gyvenome kartu. Maksas, Ana, jų dukra Rebeka, Ruvimas ir aš vaikščiojome į priverstinius darbus. Savo marškinius, kitus drabužius, batus, baltinius ir antklodes mes keitėme į duoną. Kiekvieną dieną mus kankino fiziškai ir moraliai, laikė pastovioje mirties baimėje.
1943-iųjų rugsėjo 28-ąją 3000 žydų deportavo į Estiją. Mūsų brolis Ruvimas, Basia ir jų vaikai buvo tarp jų. Keletas žmonių, kuriems pasisekė ištrūkti iš Estijos ir kuriuos išvadavo Raudonoji Armija, pasakojo, kad visus kitus nužudė ar sudegino. Nelygu į kokią stovyklą kas pakliuvo. Mažus vaikus ir senus žmones nužudė Kauno geležinkelio stotyje, ten vaikus atskyrė nuo tėvų. Bet kuriuo atveju mūsų brolio Ruvimo šeima ten žuvo (3).
Kai Raudonoji Armija pasiekė Lietuvos sienas, mes jau sužinojome, kad Vilniaus getas sudegintas, kad žmones iš Šiaulių geto išvežė į Tauragę ir ten nužudė (4).
Mūsų gete jau pradėjo žmones skirstyti į grupes. Tai buvo pasirengimas greitam sunaikinimui.
[Trūksta puslapio: A.S.]
…ant lietuviškų našlaičių namų slenksčio, pavadintų lietuvišku vardu. Gydytojas, šių kūdikių namų Direktorius, buvo mano kolega, su juo toje pačioje ligoninėje prieš karą. Aš jam palikau tavo, Leo ir Bronios šeimų adresus ir paprašiau, kad po karo jis jus surastų ir pasakytų apie mano vaiką. Man pavyko susisiekti su juo, kai vieną tamsią naktį prašliaužiau pro spygliuotos vielos tvorą.
1943-iųjų gruodžio 14-ąją aš ištraukiau iš geto Bronią ir mūsų vaiką ir palikau vaiką prie našlaičių namų kaip buvo sutarta. Mes neturėjome kur pasislėpti, todėl kitą dieną vėl slapčia prasmukome į getą.
Tuo tarpu naciai pradėjo deportuoti žmones į koncentracijos stovyklas. Mūsų brolį Maksą, Aną ir jų dukrą Rebeką, paauglę gražią mergaitę, 1943-iųjų gruodžio 23-ąją nusiuntė į Šančių stovyklą (5). Gete pasiliko mūsų tėvai, Rebeka, Samuelis (6), Josifas (7), Bronia ir aš. Mes su žmona norėjome, kad ir mus nusiųstų į Šančių stovyklą, kur buvo Maksas. Kadangi mūsų vaikas buvo lietuviškuose vaikų namuose, nusprendėme kad mums geriau pabėgti iš geto, neiti į stovyklą. Mes žinojome, kad getas ar stovykla reiškia mirtį. Bet mes norėjome dar pamatyti ir savo vaiką. 1944-ųjų sausio 3-iąją mes pabėgome. Keletą dienų slapstėmės pas žmones rūsiuose. Niekas mūsų nenorėjo ilgai laikyti. Mes neturėjome jokių lėšų, buvome vargšai benamiai. Aš gavau žinią, kad mūsų vaikas rimtai serga, prie mirties. Direktorius man patarė ją pasiimti, kadangi tapo žinoma, jog mergaitė yra žydė.
Tai atsitiko žiemą, neturėjome nei pinigų, nei drabužių, nei maisto. Bet kuriuo momentu naciai galėjo mus sugauti ir sušaudyti.
Bronia ir aš vaikščiojome po kaimus, tikėdamiesi surasti gerą žmogų, kuris norėtų paimti mirštantį žydų vaiką, bet mes tokio žmogaus neradome.
Vaikščiodami po kaimus naktimis ir klaidžiodami miškuose dieną, pasiekėme Kulautuvą. Netoli miško gyveno valstietis Kumpaitis (jis padėjo vasarą mūsų tėvams persikraustyti). Mes pasislėpėme rūsyje, šalia kiaulidės. Naktimis mums atnešdavo maistą. Tuo tarpu aš suradau neturtingą žveją, kuris paėmė mano vaiką iš našlaičių namų. Keturias savaites mūsų vaikas kovojo dėl išgyvenimo. Naktimis aš eidavau 15 kilometrų ir gydydavau ją, suleisdavau vaistus. Ji buvo Raudondvaryje (8). Pagaliau ji pasveiko ir buvo ten dar septynis mėnesius.
1944-ųjų kovo 26-ąją naciai išvežė kelis tūkstančius vaikų ir senų žmonių (9). Tarp jų buvo mūsų tėvai. Jie pasmerkė mūsų Tėvą ir Motiną baisiai mirčiai kartu su keliais tūkstančiais vaikų nuo dviejų iki dvylikos metų amžiaus. Prieš pabėgant iš geto, aš nuėjau su jais atsisveikinti. Prisimenu tėvo žodžius. Nors jis labai kentėjo, bet sakė, jog norėtų gyventi, kad galėtų pamatyti nacių žlugimą.
Motina taip pat kentėjo, tačiau ji to neparodydavo.
Po siaubingo vaikų sunaikinimo, kai jie paėmė ir mūsų tėvus, gete dar liko keli tūkstančiai žydų, tarp jų Rebeka, Samuelis ir Josifas.
Kaip tau esu sakęs, mano brolis Ruvimas ir jo šeima buvo Estijoje, Maksas ir jo šeima Šančiuose, mes su žmona slapstėmės miškuose. Kai Raudonoji Armija perėjo Lietuvos sieną, mūsų seserį Rebeką su jos šeima ir keliais tūkstančiais žydų nusiuntė į Dancigą, Maksą ir jo šeimą išvežė iš jų stovyklos. Žmones, kurie slapstėsi Slobodkos (10) geto rūsiuose sudegino ir ten vis dar tebeguli lavonai.
Lietuvoje apie 800 ar 900 žydų išsigelbėjo, o kitus ištiko žiauri mirtis.
1944-ųjų rugpjūčio 3-iąją Raudonoji Armija mus išgelbėjo. Mes pasiėmėme savo dukrą iš žvejo, radome ją gražią ir sveiką.
Tiek trumpai apie mūsų šeimos ir kelių šimtų tūkstančių žydų tragediją. Artimiausiu metu parašysiu tau detaliau.
Aš dirbu ligoninėje, uždirbu sąlyginai pakankamai.
[Trūksta puslapio ir laiško pabaigos: A.S.]
Iš Arielos Abramovič Sef knygos Gimusi gete
(Ариела Сеф. Рожденная в гетто, Москва, 2009)
Gydytojas Jokūbas Abramovičius su žmona Bronia pabėgo iš Kauno geto 1944-ųjų sausį ir slapstėsi iki išvadavimo 1944 rugpjūčio 1 d. Gyd. Jokūbas Abramovičius šį laišką parašė savo broliui Aaronui į Mančesterį, Jungtinę Karalystę 1945 metais, vos tik karui pasibaigus. Laiške jis perteikia savo pergyvenimus ir prisiminimus, tuo metu dar nežinodamas, kad dalis jų šeimos narių išgyveno koncentracijos stovyklose. Tikslesni aukų skaičiai iš prieinamų dokumentų tapo žinomi vėliau, todėl kai kurie šio laiško paaiškinimai pateikiami pastabose žemiau. (Dr. Solomono Abramovičiaus pastaba)
Pastabos:
(1) Pergalės diena TSRS visada buvo švenčiama gegužės 9-tą dieną, skirtingai nuo Vakarų Europos, kur ši diena švenčiama gegužės 8-tą dieną. Iki šiol ši diena Rusijoje ir buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose švenčiama gegužės 9-tą.
(2) Pagal K.Jägerio raportą 1941 m. spalio 29 dieną IX forte buvo nužudyta 9,200 žydų: 2,007 vyrai, 2,920 moterų ir 4,273 vaikai.
(3) Gyd. J.Abramovičiaus brolis Ruvimas ir jo sūnus Boria žuvo Estijoje.
(4) 23-24 rugsėjo 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus getas. Prieš likviduojant getą, jame buvo likę apie 11,000 žmonių. Visi geto gyventojai buvo suskirstyti į dvi grupes – darbingi vyrai ir moterys buvo siunčiami į Estijos bei Latvijos koncentracijos stovyklas, moterys ir vaikai (apie 5,000) nuvežti sunaikinti į Aušvico ir Maidaneko koncentracijos stovyklas. Keli šimtai senų ir ligotų žmonių sušaudyti Paneriuose;
Artėjant frontui, 1944 m. liepos 8–13 d., buvo likviduotas Kauno getas: apie 6,000–7,000 žmonių išvežta į koncentracijos stovyklas. Liepos 12-tą getas buvo padegtas. Šimtai žmonių žuvo geto likvidavimo metu, sudegė arba buvo nužudyti;
1944 m. liepos 15 d. prasidėjo Šiaulių geto likvidavimas. Apie 7,000 Šiaulių ir į Šiaulių getą atvežtų Vilniaus, Kauno, Smurgainių darbo stovyklų žydų keturiais etapais buvo nugabenti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Iš ten vyrai buvo perkelti į Dachau koncentracijos stovyklą, o moterys ir vaikai – į Aušvicą.
(5) 1943 m. rudenį Kauno getas buvo pertvarkytas į SS koncentracijos stovyklą. Geto valdymą iš vokiečių civilinės valdžios perėmė SS. Apie 4,000 geto kalinių buvo iškelti į izoliuotas Aleksoto ir Šančių darbo stovyklas.
(6) Arielos tetos Rebekos vyras.
(7) Arielos tetos Rebekos sūnus.
(8) Šilelio kaimas, kuriame buvo Ariela, yra netoli Raudondvario.
(9) 1944-03-27/28 žiauri Vaikų akcija įvyko Kauno gete. Per dvi dienas buvo suimta apie 1 700 vaikų ir senelių. Jie buvo išvežti į Aušvicą sunaikinimui.
(10) Slobodka (lietuviškas pavadinimas Vilijampolė), Kauno rajonas, kuriame buvo įsteigtas getas.