Išgelbėti žydų vaikai
Irena Aronovskytė-Voščina-Savir
Tėvas tikėjosi laimingos baigties
Irena Aronovskytė-Voščina-Savir
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė: Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Mano mama Gabriela (Ela) Sobovska ir tėvas Leonas (Liolia) Aronovskis, klestinčio pramoninko Jakovo Aronovskio – jis mirė prieš karą – ir sėkmingai dirbančios verslininkės Ester Aronovskienės sūnus, susituokė 1941 m. prieš prasidedant karui. Gete tėvai gyveno viename bute su Zupavičiais. Mama pastojo ir nepakluso gestapo nurodymui atsikratyti kūdikio. Aš gimiau 1942 m. rugpjūčio 31 d., nepaprastai sunkiomis sąlygomis, padedant gydytojui Šlomo Aleksandrui Nabriskiui; po daug metų Izraelyje jis tapo Kfar Sabos gimdymo namų vyriausiuoju gydytoju.
Pamenu ne vieną mamos pasakojimą iš tų baisių laikų. Kauną užėmus naciams, visiems žydams kairėje apsiausto pusėje ir ant nugaros buvo nurodyta prisisiūti geltoną Dovydo žvaigždę. Gal man vaidenasi, bet, rodos, prisimenu gete mamos vilkėtą rudąjį apsiaustą su geltonu lopu.
Daugybė žmonių žuvo bandydami gauti maisto. Nebuvo ko valgyti – nei duonos nei, suprantama, maisto kūdikiams. Laimė, kelis mėnesius buvau maitinama motinos pienu. Vokiečiams užėjus į mūsų būstą, mama paslėpė mane po lova. Ačiū Dievui, neverkiau. Jei būtų mane suradę, mums visiems būtų tekęs tas pats mirties nuosprendis. Gyvenimas buvo klaikus – tiek fiziniu, tiek dvasiniu atžvilgiu. Nuolat gyvenome mirties šešėlyje.
1943-iųjų pabaigoje, kai man buvo metai ir keli mėnesiai, gete policininku dirbęs tėvas išgirdo apie planuojamą Vaikų akciją. Jis nusprendė, kad mamai su manimi metas bėgti. Padedamas kitų žydų policininkų, tėvas tyčia sukėlė sumaištį. Kol vokiečiai aiškinosi tą įvykį, mama, paslėpusi mane po apsiaustu, išspruko pro geto vartus. Šeimos draugas perėmė mane ir jiedu kartu pabėgo. Mane paslėpė kaime gerų lietuvių šeima, kurios pavardė man nežinoma, nes mama niekada nėra pasakojusi, o aš taip ir neišdrįsau paklausti.
Vis dar saugau mamai rašytus tėvo laiškus, pilnus tikėjimo šviesesne ateitimi; deja, tos viltys neišsipildė. Tėvas buvo nužudytas IX forte po Vaikų akcijos, kadangi atsisakė išduoti, kur paslėpti gete likę vaikai. Mano močiutė Ester Aronovskienė, jos sūnūs Solomonas ir Fima Aronovskiai ir duktė Sonia Feldštein sudegė gyvi slėptuvėje, kai 1944 m. prieš pasitraukdami vokiečiai sudegino getą. Iš visos gausios Aronovskių šeimos išgyveno du: mano dėdė Abraša Aronovskis Anglijoje ir teta Julija Kanadoje, nes abu buvo išvykę iš Kauno prieš karą, 1939-aisais.
Mama išsigelbėjo. Vėliau ištekėjo už daktaro Barucho (Borios) Voščino, kuris irgi buvo įkalintas gete, bet pabėgo ir kartu su draugu gydytoju Nabriskiu buvo paslėptas lietuvių šeimoje.
1969 m. išvykau iš Lietuvos aplankyti dėdės Abrašos Aronovskio Anglijoje, Jorkšyre. Viešėjau ten devynis mėnesius. Nebegrįžau nei į Sovietų Sąjungą, nei Lietuvą, bet 1970 m. balandį atvykau į Izraelį. Po pusės metų pradėjau dirbti gydytoja Rehovote, Kaplano medicinos centre. 1973-iaisiais ištekėjau už Arie Saviro, mums gimė dvynukai: duktė Lin ir sūnus Gabrielis. 1983 m. gimė sūnus Ejalis. Mama emigravo į Izraelį 1972 m. kartu su vyru Boria, jis žuvo automobilio avarijoje 1976 metais. Mama mirė 1984-aisiais būdama 74 metų, tuomet mano dvyniams buvo vienuolika metų. Dėdė Abraša mirė 92 metų, 2000-aisiais.
Iki pensijos dirbau anesteziologe, vadovavau akušerinės anestezeologijos skyriui Kaplano medicinos centre. Nuo 2003-iųjų esu pensininkė, džiaugiuosi gyvenimu.
2012, Rehovotas, Izrael
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Irena Aronovskytė-Voščina-Savir
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė: Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Mano mama Gabriela (Ela) Sobovska ir tėvas Leonas (Liolia) Aronovskis, klestinčio pramoninko Jakovo Aronovskio – jis mirė prieš karą – ir sėkmingai dirbančios verslininkės Ester Aronovskienės sūnus, susituokė 1941 m. prieš prasidedant karui. Gete tėvai gyveno viename bute su Zupavičiais. Mama pastojo ir nepakluso gestapo nurodymui atsikratyti kūdikio. Aš gimiau 1942 m. rugpjūčio 31 d., nepaprastai sunkiomis sąlygomis, padedant gydytojui Šlomo Aleksandrui Nabriskiui; po daug metų Izraelyje jis tapo Kfar Sabos gimdymo namų vyriausiuoju gydytoju.
Pamenu ne vieną mamos pasakojimą iš tų baisių laikų. Kauną užėmus naciams, visiems žydams kairėje apsiausto pusėje ir ant nugaros buvo nurodyta prisisiūti geltoną Dovydo žvaigždę. Gal man vaidenasi, bet, rodos, prisimenu gete mamos vilkėtą rudąjį apsiaustą su geltonu lopu.
Daugybė žmonių žuvo bandydami gauti maisto. Nebuvo ko valgyti – nei duonos nei, suprantama, maisto kūdikiams. Laimė, kelis mėnesius buvau maitinama motinos pienu. Vokiečiams užėjus į mūsų būstą, mama paslėpė mane po lova. Ačiū Dievui, neverkiau. Jei būtų mane suradę, mums visiems būtų tekęs tas pats mirties nuosprendis. Gyvenimas buvo klaikus – tiek fiziniu, tiek dvasiniu atžvilgiu. Nuolat gyvenome mirties šešėlyje.
1943-iųjų pabaigoje, kai man buvo metai ir keli mėnesiai, gete policininku dirbęs tėvas išgirdo apie planuojamą Vaikų akciją. Jis nusprendė, kad mamai su manimi metas bėgti. Padedamas kitų žydų policininkų, tėvas tyčia sukėlė sumaištį. Kol vokiečiai aiškinosi tą įvykį, mama, paslėpusi mane po apsiaustu, išspruko pro geto vartus. Šeimos draugas perėmė mane ir jiedu kartu pabėgo. Mane paslėpė kaime gerų lietuvių šeima, kurios pavardė man nežinoma, nes mama niekada nėra pasakojusi, o aš taip ir neišdrįsau paklausti.
Vis dar saugau mamai rašytus tėvo laiškus, pilnus tikėjimo šviesesne ateitimi; deja, tos viltys neišsipildė. Tėvas buvo nužudytas IX forte po Vaikų akcijos, kadangi atsisakė išduoti, kur paslėpti gete likę vaikai. Mano močiutė Ester Aronovskienė, jos sūnūs Solomonas ir Fima Aronovskiai ir duktė Sonia Feldštein sudegė gyvi slėptuvėje, kai 1944 m. prieš pasitraukdami vokiečiai sudegino getą. Iš visos gausios Aronovskių šeimos išgyveno du: mano dėdė Abraša Aronovskis Anglijoje ir teta Julija Kanadoje, nes abu buvo išvykę iš Kauno prieš karą, 1939-aisais.
Mama išsigelbėjo. Vėliau ištekėjo už daktaro Barucho (Borios) Voščino, kuris irgi buvo įkalintas gete, bet pabėgo ir kartu su draugu gydytoju Nabriskiu buvo paslėptas lietuvių šeimoje.
1969 m. išvykau iš Lietuvos aplankyti dėdės Abrašos Aronovskio Anglijoje, Jorkšyre. Viešėjau ten devynis mėnesius. Nebegrįžau nei į Sovietų Sąjungą, nei Lietuvą, bet 1970 m. balandį atvykau į Izraelį. Po pusės metų pradėjau dirbti gydytoja Rehovote, Kaplano medicinos centre. 1973-iaisiais ištekėjau už Arie Saviro, mums gimė dvynukai: duktė Lin ir sūnus Gabrielis. 1983 m. gimė sūnus Ejalis. Mama emigravo į Izraelį 1972 m. kartu su vyru Boria, jis žuvo automobilio avarijoje 1976 metais. Mama mirė 1984-aisiais būdama 74 metų, tuomet mano dvyniams buvo vienuolika metų. Dėdė Abraša mirė 92 metų, 2000-aisiais.
Iki pensijos dirbau anesteziologe, vadovavau akušerinės anestezeologijos skyriui Kaplano medicinos centre. Nuo 2003-iųjų esu pensininkė, džiaugiuosi gyvenimu.
2012, Rehovotas, Izrael
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014