Išgelbėti žydų vaikai
Estera Elinaitė
Ar tu būsi mano mamytė?
Estera Elinaitė
Iš:Solomon Abramovich and Yakov Zilberg Smuggled in Potato Sacks, 2011
„Mano senelis Benjaminas Kormanas buvo garsus Lietuvos teisininkas. Senelis iš tėčio pusės Leizeris Elinas buvo iškili figūra Kauno kultūros arenoje. Jis įsteigė Viešąją žydų biblioteką, ir „Elino biblioteka“ tapo svarbia Lietuvos žydų kultūros dalimi.
Mano tėvas Mejeris Elinas (1910–2000) baigė Kauno hebrajų gimnaziją ir išvyko į Vokietiją studijuoti civilinės inžinerijos Darmštato politechnikos institute. 1935 metais grįžęs į Kauną dirbo inžinieriumi ir aktyviai reiškėsi kaip rašytojas. Jo apysakos ir straipsniai buvo spausdinami literatūros leidiniuose ir žydų periodinėje spaudoje, jo antifašistinės publikacijos ir kalbos Palestinoje buvo sutinkamos entuziastingais atsiliepimais. 1939 metais jam buvo atsiųstas oficialus leidimas įvažiuoti į Palestiną, tačiau jis buvo nepasirengęs palikti savo šeimos Lietuvoje.
Buvusi Mejerio Elino klasės draugė patraukli ir muzikali Busia Kormanaitė (1910–2006) 1935 metais tapo jo žmona. Ji baigė Prahos muzikos akademiją ir grįžusi į Lietuvą atsidėjo koncertinei bei pedagoginei veiklai. Aš, Ester Yellin (Estera Elinaitė), gimiau Kaune 1940 metais rugsėjo 9 dieną.
Vokietijai užpuolus SSRS Elinų ir Kormanų šeimoms nepavyko pabėgti iš Lietuvos: vokiečių kareiviai pabėgėlius apsupo ir uždarė rajono kalėjime, sulaikytieji manė, kad netrukus bus sušaudyti. Kadangi Bejaminas Kormanas buvo žinomas teisininkas, jis pažinojo ir to kalėjimo viršininką. Kormanui pavyko įtikinti kalėjimo viršininką, kad jo šeimą paleistų, bet jiems buvo iškelta sąlyga, jog jie grįš į Kauną.
1941 metų rugpjūčio 15 dieną visa mūsų šeima atsidūrė už spygliuotų vielų geto tvoros. Bet kuriam sveiko proto žmogui jau tuo metu buvo akivaizdu, koks likimas laukė visų be išimties geto kalinių. Tačiau Elinų ir Kormanų šeimoms nebuvo būdinga nuleisti rankų ir pasyviai laukti galo.
1941 metais gruodžio 31 dieną mano dėdės Chaimo Elino, kuriam buvo lemta tapti legendiniu didvyriu, iniciatyva buvo įsteigta pogrindinė „Antifašistinė kovos organizacija“ AKO. Vienas iš svarbiausių organizacijos uždavinių buvo užmegzti ryšius su žmonėmis už spygliuotų vielų tvoros. Mano mama apsiėmė ieškoti žmonių, neabejingų žydų likimui ir kurie turėtų drąsos slėpti slapta iš geto išneštus vaikus.
Mama ne kartą buvo iššliaužusi pro spygliuotų vielų tvorą į miestą. Jos arijiška išvaizda padėjo nuslėpti žydišką kilmę. Atsidūrusi anapus tvoros Mama nusiimdavo geltonas žvaigždes ir drąsiai žingsniuodavo okupuoto Kauno gatvėmis ir priemiesčiais. Tai savaime buvo žygdarbis, nes mieste, kuriame ji praleido jaunystę ir buvo pradėjusi mokytojos karjerą, grėsė realus pavojus, kad mama gali tapti lietuvių kolaborantų auka ir atsidurti gestapo naguose.
Vieną šaltą 1941-ųjų gruodžio rytą Chaimas atskubėjo į namus ir išdėstė savo naują konspiracinį planą. Tąkart jis buvo persirengęs valstiečiu ir pasivadinęs Vladu, tai buvo viena iš jo maskuočių tomis žiauriomis dienomis. Jis pranešė, jog gete sklinda nerimastingos kalbos, kad vokiečiai rengiasi kažkokiai naujai nenuspėjamai akciją – dar tą pat dieną. „Busia, tu pasirengusi?“ – paklausė jis. „Žinoma, pasirengusi.“ – atsakė ji.
Mama greitai apsirengė, įsupo į šiltą paltą mane, metų amžiaus dukrytę, ir nusekė paskui Chaimą, kuris atsargiai slinko geto tvoros link. Jie girdėjo įspėjamuosius šūvius tolumoje, bet labiausiai juos gąsdino gilus sniegas abipus tvoros: pėdsakai, kuriuos jie paliko sniege, galėjo juos išduoti. Tačiau nebuvo laiko ilgai svarstyti. Atsargiai, nutaikęs momentą, Chaimas kilstelėjo spygliuotą vielą, kad mama su vaikeliu prasispraustų į kitą tvoros pusę.
Mama su manimi mažoje bažnyčioje netoli geto sulaukė aušros ir patraukė adresu, kurį jai buvo davęs Chaimas. Namas, kurio pastogėje turėjo slėptis Mama, buvo priešais vokiečių komendantūrą – Chaimas buvo įsitikinęs, kad ta slėptuvė bus saugi, nes juk niekam nė į galvą nešautų, jog kas nors išdrįstų slapstytis tiesiog priešais vokiečių armijos štabo būstinę. Tame bute aš žengiau savo pirmuosius žingsnius.
Buvo nepaprastai sunku ilgesnį laiką slapstytis vienoje vietoje, tad turėdavome vis keisti slėptuves. Mus priėmė Pranevičių, vėliau batsiuvio Apuoko šeima. Tuo pat metu Mama pagal Chaimo instrukcijas toliau stengėsi megzti ryšius su iškiliais Lietuvos inteligentijos atstovais. Gana greitai tapo aišku, kad bus neįmanoma rasti man ilgalaikės saugios slėptuvės. Ir mama su manimi grįžo į getą. 1943 metų rugsėjo 9 dieną mūsų šeima šventė mano trečiąjį gimtadienį. Mano Mama su meile surengė geto vaikams smagų vakarėlį, galbūt paskutinį per jų trumpą gyvenimą.
Po maždaug 2700 žydų deportacijos į darbo stovyklas Estijoje 1943 metų spalio 26 dieną Mama paskutinį kartą pamėgino išvesti mane iš geto. Ilgai dvejojusi, baimindamasi, ji pasiryžo kreiptis į žymaus lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio šeimą. Tuo metu darėsi vis pavojingiau išeiti iš geto ir vaikštinėti po miestą. Pasiekusi tikslą, tą kartą be nelaimingų nutikimų, Mama pabeldė į Čiurlionių-Zubovų šeimos namus viename iš centrinių Kauno rajonų.
Mikalojaus Konstantino našlė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, lietuvių rašytoja ir visuomenės veikėja, gyveno tame name su savo dukters šeima: rašytoja Danute Čiurlionyte-Zuboviene ir architektu bei architektūros istoriku Vladimiru Zubovu ir jų mažais vaikais Dalyte (1939) ir Kastyčiu (1940). Šeima parodė jaudinantį supratingumą ir užjautą. Danutė netgi atsiprašė, kad davė mums tokį kuklų kambarį! Daug Lietuvos žydų dėkingi Čiurlionių-Zubovų šeimai už gyvenimo dovaną. Jų bebaimis elgesys – visa ko gera ir teisinga pavyzdys. Tai jie aukštino ir savo kūryboje.
Vladimiras Zubovas važinėjo po Kauno rajono kaimus ir nuolat ieškojo saugių vietų, kur galėtų pasislėpti geto bėgliai. Jis draugavo su gydytoju pediatru Kauno kūdikių namų „Lopšelis“ direktoriumi Petru Baubliu, šis per didžiausius vargus susitarė dėl žydų vaikų krikšto katalikų bažnyčiose ir dėl dokumentų klastojimo, pasiekė, kad kūdikiai būtų registruojami kaip pamestinukai. Pagaliau Mama galėjo Chaimui pranešti žinią, kad Dr. Baublys pasirengęs priimti kelis geto vaikus.
Architektūros istorikas Vladimiras Zubovas pažinojo ir daug dvasininkų. 1943 metais Teofilius Matulionis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupu, o balandį – atsakingu už visos vyskupijos reikalus. Šios aplinkybės tiesiogiai lėmė mano išgelbėjimo įvykius. Vyskupui Matulioniui nurodžius buvo nuspręsta mane paslėpti Benediktinių vienuolyne Kaune. Rūpintis manimi buvo patikėta seseriai Angelei (Agotai Misiūnaitei).
Danutė ir Vladimiras Zubovai stūmė vežimėlį su manimi per okupuoto Kauno gatves, šiek tiek atsilikusi iš paskos sekė Mama.
Vyskupas Jonas Jonis, kuris dažnai lankėsi vienuolyne, laiške V. Zubovui rašė: „Mes buvome sužavėti to vaiko grožio, judrumo, miklumo, ir gyvybingumo. Sesuo Angelė džiaugėsi mergyte, nešiojo ją, sekė jai pasakas ir guldė ją miegoti savo kambaryje. [...] Sesuo Angelė prisiminė, kad išsiskyrimo akimirką Esteros mama graudžiai verkė ir bučiavo dukrelę, visos vienuolės matydamos tai verkė. Kai ji išėjo, Estera netrukus nusibraukė ašaras ir, nors vos siekė klaviatūrą, pradėjo skambinti pianinu.“
Tą patį vakarą, kai buvau paguldyta į sesers Angelės lovą, vokiečių policija pabeldė į vienuolyno duris. Mane skubiai paslėpė palėpėje, bet vokiečiai tąkart į vienuolyną neįėjo, tik sukėlė sambrūzdį ir išvyko. Bet vienuolės suprato, kad mane ten laikyti nesaugu. Įvyniota kaip lėlė į avikailį arklio traukiamu ūkininko vežimu buvau nuvežta į Čiobiškio kūdikių namus netoli Kaišiadorių, kurie buvo globojami seserų benediktinių.
Tuo metu tuose kūdikių namuose buvo slepiami dar penki žydų berniukai ir mergaitės. Man pasakojo, kad aš greitai tapau prieglaudos darbuotojų numylėtine: mano gyvybingumas, graži išvaizda ir muzikalumas užkariavo visų širdis. Mano dienos bėgo prisilaikant prieglaudos dienotvrakės ir katalikiškų apeigų. Pasaulis, kuris mane supo, ypač muzika, kurią girdėjau bažnyčioje per apeigas ir kurią aš nuolat niūniuodavau, man paliko neišdildomą įspūdį.
Matyt, galiausiai koks nors skundikas išdavė, kad Čiobiškio kūdikių namuose slepiami keli žydų vaikai, kartą įsiveržė ginkluoti policininkai ir pareikalavo, kad vaikai būtų atiduoti jiems. Viena iš vienuolių sugebėjo nepastebėta paslėpti mane, bet kitus vaikus policija išsivežė. Netrukus po to vienuolės mane paslėpė Kaišiadorių bažnyčios varpinės kambaryje. Mat vienas iš policijos išvestų vaikų prasitarė, kad buvo dar viena tamsiaakė žydaitė. Vienuolyno abatė ir parapijos kunigas buvo iškviesti į Ukmergės policijos nuovadą pasiaiškinti. Per apklausą vienuolyno viršininkė Liucina (Rozalija Rimšaitė) kreipėsi į savo kraštiečius Dievo vardu, apeliuodama į jų sąžinę, ir prašė grąžinti vaikus. Ji pažadėjo, kad atiduos vaikus, taip pat ir mane, jei vokiečiai pareikalaus. Ir įvyko stebuklas – vaikus grąžino!
Laimingai susiklosčius aplinkybėms drąsiai vienuolyno abatei pavyko išgelbėti visus penkis vaikus. Kai vokiečiai pasitraukė iš Lietuvos, Mama pradėjo manęs ieškoti – pirmiausia Kaišiadorių katedroje. Vyskupas Matulionis pasakė Mamai, kad aš esu gyva ir sveika Čiobiškio kūdikių namuose.
Mamą labai sujaudino vyskupo dėmesys man: jis pasakė, kad aš labai gabi muzikai ir kad mano gabumai turi būti lavinami. Nors buvo jau tamsu, Mama troško kuo greičiau pasiekti Čiobiškį, bet vyskupas jos neišleido. Kitą rytą ji iškeliavo – basa, nes buvo sunešiojusi paskutinius bnartus. Čiobiškio kūdikių namų direktorius labai apsidžiaugė, pamatęs mano Mamą, bet Mama nenorėjo liūdinti kitų vaikų ir iš pradžių prie manęs nepriėjo. Tik vakare, kai vaikai jau buvo suguldyti, ji atsargiai atėjo į kambarį iš tolo žvilgtelėti į savo stebuklingai išgelbėtą dukrą. Aš gerai pamenu, kad dieną, kai tik ją pamačiau, aš pašokau ant kojų ir lietuviškai paklausiau: „Ar tu būsi mano mamytė?“. Mama vos pastebimai linktelėjo galva, o jai akyse susitvenkė ašaros, ir ji greitai išėjo iš kambario.
Iš Čiobiškio išėjome pėsčios. Iki Kauno laukė penkiasdešimties kilometrų kelionė. Valstiečiai, važiavę pro šalį šieno prikrautais vežimais, padėjo mums pasiekti pagrindinį kelią į Kauną. Keliu didžiuliais būriais judėjo Raudonoji armija. Po vienuolyno tylos transporto daundėjimas ir ūžesys mane kurtino ir gąsdino. Sustojo raudonarmiečių mašina, kareiviai įkaitusiais purvinais veidais, laimingi, visus sveikinantys, įkėlė mus į sunkvežimio galą. Pagaliau mes pasiekėme išvaduotą Kauną.
Ilgą laiką nenorėjau pripažinti, kad aš žydė. Po kelis kartus per dieną melsdavausi ir protestavau, kai tėvai aiškindavo, kodėl žydai neturėtų žegnotis ir kad aš, Estera, esu žydė. Suprantama, kad kūdikių namuose vaikams sąmoningai buvo aiškinama, jog būti žydu tai kažkas blogo ir pavojingo. Laikas bėgo, išretėjusios žydų šeimos, išlikę gyvieji palengva ėmė atgauti tikėjimą gyvenimu ir ateitimi. Mama ištesėjo pažadą, kurį davė vyskupui Matulioniui: 5-erių aš pradėjau mokytis skambinti fortepionu Kauno muzikos mokykloje, Mamos klasėje. Vėliau mūsų šeima persikėlė į Vilnių, ten toliau mokiausi muzikos. Mano debiutas su Vilniaus radijo simfoniniu orkestru įvyko, kai man buvo 9-eri metai. Tai buvo mano sėkmingos pianistės karjeros pradžia. 1956 metais išvykau į Maskvą tęsti studijų centrinėje muzikos mokykloje. Nuo 11 metų svajojau tapti puikaus pianisto ir mokytojo Heinricho Neuhauso mokine. Šiai svajonei buvo lemta išsipildyti 1956 metais Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje. Mano koncertai daugelyje SSRS miestų ir užsienyje buvo šiltai priimami publikos ir giriami kritikų.
Emigravusi į Izraelį 1973 metais ir toliau koncertavau ten ir Europoje. Į savo repertuarą įtraukiau ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius, juk jo šeima vaidino lemiamą vaidmenį gelbėjant mano gyvybę. Jo proanūkis pianistas Rokas Zubovas ir jo žmona pianistė Sonata Zubovienė kelis kartus dalyvavo meistriškumo pamokose, kurias aš vedžiau Heinricho Neihauso fonde Ciuriche (esu šio fondo meno vadovė).
Mano dukra Ilana Yellin-Panov buvo balerina. Ji įsteigė Panovo baleto teatrą Ašdode Izraelyje ir buvo jo generalinė direktorė. Ilanos vyras – pasaulinio garso šokėjas ir choreografas Valerijus Panovas. 2008 metais spalį jiems gimė sūnus Clilis Meiras (Tslil Meir), jo vardas hebrajų kalba reiškia „švytintį garsą“. Ilana sakė, kad tokį vardą jie išrinko mano garbei. „Kai tu skambini, garsai ima švytėti“, – paaiškino ji (Ilana tragiškai žuvo 2009 metais gruodį, jai buvo tik 42 metai – red. past).
2009
Šveicarija
Estera Elinaitė
Iš:Solomon Abramovich and Yakov Zilberg Smuggled in Potato Sacks, 2011
„Mano senelis Benjaminas Kormanas buvo garsus Lietuvos teisininkas. Senelis iš tėčio pusės Leizeris Elinas buvo iškili figūra Kauno kultūros arenoje. Jis įsteigė Viešąją žydų biblioteką, ir „Elino biblioteka“ tapo svarbia Lietuvos žydų kultūros dalimi.
Mano tėvas Mejeris Elinas (1910–2000) baigė Kauno hebrajų gimnaziją ir išvyko į Vokietiją studijuoti civilinės inžinerijos Darmštato politechnikos institute. 1935 metais grįžęs į Kauną dirbo inžinieriumi ir aktyviai reiškėsi kaip rašytojas. Jo apysakos ir straipsniai buvo spausdinami literatūros leidiniuose ir žydų periodinėje spaudoje, jo antifašistinės publikacijos ir kalbos Palestinoje buvo sutinkamos entuziastingais atsiliepimais. 1939 metais jam buvo atsiųstas oficialus leidimas įvažiuoti į Palestiną, tačiau jis buvo nepasirengęs palikti savo šeimos Lietuvoje.
Buvusi Mejerio Elino klasės draugė patraukli ir muzikali Busia Kormanaitė (1910–2006) 1935 metais tapo jo žmona. Ji baigė Prahos muzikos akademiją ir grįžusi į Lietuvą atsidėjo koncertinei bei pedagoginei veiklai. Aš, Ester Yellin (Estera Elinaitė), gimiau Kaune 1940 metais rugsėjo 9 dieną.
Vokietijai užpuolus SSRS Elinų ir Kormanų šeimoms nepavyko pabėgti iš Lietuvos: vokiečių kareiviai pabėgėlius apsupo ir uždarė rajono kalėjime, sulaikytieji manė, kad netrukus bus sušaudyti. Kadangi Bejaminas Kormanas buvo žinomas teisininkas, jis pažinojo ir to kalėjimo viršininką. Kormanui pavyko įtikinti kalėjimo viršininką, kad jo šeimą paleistų, bet jiems buvo iškelta sąlyga, jog jie grįš į Kauną.
1941 metų rugpjūčio 15 dieną visa mūsų šeima atsidūrė už spygliuotų vielų geto tvoros. Bet kuriam sveiko proto žmogui jau tuo metu buvo akivaizdu, koks likimas laukė visų be išimties geto kalinių. Tačiau Elinų ir Kormanų šeimoms nebuvo būdinga nuleisti rankų ir pasyviai laukti galo.
1941 metais gruodžio 31 dieną mano dėdės Chaimo Elino, kuriam buvo lemta tapti legendiniu didvyriu, iniciatyva buvo įsteigta pogrindinė „Antifašistinė kovos organizacija“ AKO. Vienas iš svarbiausių organizacijos uždavinių buvo užmegzti ryšius su žmonėmis už spygliuotų vielų tvoros. Mano mama apsiėmė ieškoti žmonių, neabejingų žydų likimui ir kurie turėtų drąsos slėpti slapta iš geto išneštus vaikus.
Mama ne kartą buvo iššliaužusi pro spygliuotų vielų tvorą į miestą. Jos arijiška išvaizda padėjo nuslėpti žydišką kilmę. Atsidūrusi anapus tvoros Mama nusiimdavo geltonas žvaigždes ir drąsiai žingsniuodavo okupuoto Kauno gatvėmis ir priemiesčiais. Tai savaime buvo žygdarbis, nes mieste, kuriame ji praleido jaunystę ir buvo pradėjusi mokytojos karjerą, grėsė realus pavojus, kad mama gali tapti lietuvių kolaborantų auka ir atsidurti gestapo naguose.
Vieną šaltą 1941-ųjų gruodžio rytą Chaimas atskubėjo į namus ir išdėstė savo naują konspiracinį planą. Tąkart jis buvo persirengęs valstiečiu ir pasivadinęs Vladu, tai buvo viena iš jo maskuočių tomis žiauriomis dienomis. Jis pranešė, jog gete sklinda nerimastingos kalbos, kad vokiečiai rengiasi kažkokiai naujai nenuspėjamai akciją – dar tą pat dieną. „Busia, tu pasirengusi?“ – paklausė jis. „Žinoma, pasirengusi.“ – atsakė ji.
Mama greitai apsirengė, įsupo į šiltą paltą mane, metų amžiaus dukrytę, ir nusekė paskui Chaimą, kuris atsargiai slinko geto tvoros link. Jie girdėjo įspėjamuosius šūvius tolumoje, bet labiausiai juos gąsdino gilus sniegas abipus tvoros: pėdsakai, kuriuos jie paliko sniege, galėjo juos išduoti. Tačiau nebuvo laiko ilgai svarstyti. Atsargiai, nutaikęs momentą, Chaimas kilstelėjo spygliuotą vielą, kad mama su vaikeliu prasispraustų į kitą tvoros pusę.
Mama su manimi mažoje bažnyčioje netoli geto sulaukė aušros ir patraukė adresu, kurį jai buvo davęs Chaimas. Namas, kurio pastogėje turėjo slėptis Mama, buvo priešais vokiečių komendantūrą – Chaimas buvo įsitikinęs, kad ta slėptuvė bus saugi, nes juk niekam nė į galvą nešautų, jog kas nors išdrįstų slapstytis tiesiog priešais vokiečių armijos štabo būstinę. Tame bute aš žengiau savo pirmuosius žingsnius.
Buvo nepaprastai sunku ilgesnį laiką slapstytis vienoje vietoje, tad turėdavome vis keisti slėptuves. Mus priėmė Pranevičių, vėliau batsiuvio Apuoko šeima. Tuo pat metu Mama pagal Chaimo instrukcijas toliau stengėsi megzti ryšius su iškiliais Lietuvos inteligentijos atstovais. Gana greitai tapo aišku, kad bus neįmanoma rasti man ilgalaikės saugios slėptuvės. Ir mama su manimi grįžo į getą. 1943 metų rugsėjo 9 dieną mūsų šeima šventė mano trečiąjį gimtadienį. Mano Mama su meile surengė geto vaikams smagų vakarėlį, galbūt paskutinį per jų trumpą gyvenimą.
Po maždaug 2700 žydų deportacijos į darbo stovyklas Estijoje 1943 metų spalio 26 dieną Mama paskutinį kartą pamėgino išvesti mane iš geto. Ilgai dvejojusi, baimindamasi, ji pasiryžo kreiptis į žymaus lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio šeimą. Tuo metu darėsi vis pavojingiau išeiti iš geto ir vaikštinėti po miestą. Pasiekusi tikslą, tą kartą be nelaimingų nutikimų, Mama pabeldė į Čiurlionių-Zubovų šeimos namus viename iš centrinių Kauno rajonų.
Mikalojaus Konstantino našlė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, lietuvių rašytoja ir visuomenės veikėja, gyveno tame name su savo dukters šeima: rašytoja Danute Čiurlionyte-Zuboviene ir architektu bei architektūros istoriku Vladimiru Zubovu ir jų mažais vaikais Dalyte (1939) ir Kastyčiu (1940). Šeima parodė jaudinantį supratingumą ir užjautą. Danutė netgi atsiprašė, kad davė mums tokį kuklų kambarį! Daug Lietuvos žydų dėkingi Čiurlionių-Zubovų šeimai už gyvenimo dovaną. Jų bebaimis elgesys – visa ko gera ir teisinga pavyzdys. Tai jie aukštino ir savo kūryboje.
Vladimiras Zubovas važinėjo po Kauno rajono kaimus ir nuolat ieškojo saugių vietų, kur galėtų pasislėpti geto bėgliai. Jis draugavo su gydytoju pediatru Kauno kūdikių namų „Lopšelis“ direktoriumi Petru Baubliu, šis per didžiausius vargus susitarė dėl žydų vaikų krikšto katalikų bažnyčiose ir dėl dokumentų klastojimo, pasiekė, kad kūdikiai būtų registruojami kaip pamestinukai. Pagaliau Mama galėjo Chaimui pranešti žinią, kad Dr. Baublys pasirengęs priimti kelis geto vaikus.
Architektūros istorikas Vladimiras Zubovas pažinojo ir daug dvasininkų. 1943 metais Teofilius Matulionis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupu, o balandį – atsakingu už visos vyskupijos reikalus. Šios aplinkybės tiesiogiai lėmė mano išgelbėjimo įvykius. Vyskupui Matulioniui nurodžius buvo nuspręsta mane paslėpti Benediktinių vienuolyne Kaune. Rūpintis manimi buvo patikėta seseriai Angelei (Agotai Misiūnaitei).
Danutė ir Vladimiras Zubovai stūmė vežimėlį su manimi per okupuoto Kauno gatves, šiek tiek atsilikusi iš paskos sekė Mama.
Vyskupas Jonas Jonis, kuris dažnai lankėsi vienuolyne, laiške V. Zubovui rašė: „Mes buvome sužavėti to vaiko grožio, judrumo, miklumo, ir gyvybingumo. Sesuo Angelė džiaugėsi mergyte, nešiojo ją, sekė jai pasakas ir guldė ją miegoti savo kambaryje. [...] Sesuo Angelė prisiminė, kad išsiskyrimo akimirką Esteros mama graudžiai verkė ir bučiavo dukrelę, visos vienuolės matydamos tai verkė. Kai ji išėjo, Estera netrukus nusibraukė ašaras ir, nors vos siekė klaviatūrą, pradėjo skambinti pianinu.“
Tą patį vakarą, kai buvau paguldyta į sesers Angelės lovą, vokiečių policija pabeldė į vienuolyno duris. Mane skubiai paslėpė palėpėje, bet vokiečiai tąkart į vienuolyną neįėjo, tik sukėlė sambrūzdį ir išvyko. Bet vienuolės suprato, kad mane ten laikyti nesaugu. Įvyniota kaip lėlė į avikailį arklio traukiamu ūkininko vežimu buvau nuvežta į Čiobiškio kūdikių namus netoli Kaišiadorių, kurie buvo globojami seserų benediktinių.
Tuo metu tuose kūdikių namuose buvo slepiami dar penki žydų berniukai ir mergaitės. Man pasakojo, kad aš greitai tapau prieglaudos darbuotojų numylėtine: mano gyvybingumas, graži išvaizda ir muzikalumas užkariavo visų širdis. Mano dienos bėgo prisilaikant prieglaudos dienotvrakės ir katalikiškų apeigų. Pasaulis, kuris mane supo, ypač muzika, kurią girdėjau bažnyčioje per apeigas ir kurią aš nuolat niūniuodavau, man paliko neišdildomą įspūdį.
Matyt, galiausiai koks nors skundikas išdavė, kad Čiobiškio kūdikių namuose slepiami keli žydų vaikai, kartą įsiveržė ginkluoti policininkai ir pareikalavo, kad vaikai būtų atiduoti jiems. Viena iš vienuolių sugebėjo nepastebėta paslėpti mane, bet kitus vaikus policija išsivežė. Netrukus po to vienuolės mane paslėpė Kaišiadorių bažnyčios varpinės kambaryje. Mat vienas iš policijos išvestų vaikų prasitarė, kad buvo dar viena tamsiaakė žydaitė. Vienuolyno abatė ir parapijos kunigas buvo iškviesti į Ukmergės policijos nuovadą pasiaiškinti. Per apklausą vienuolyno viršininkė Liucina (Rozalija Rimšaitė) kreipėsi į savo kraštiečius Dievo vardu, apeliuodama į jų sąžinę, ir prašė grąžinti vaikus. Ji pažadėjo, kad atiduos vaikus, taip pat ir mane, jei vokiečiai pareikalaus. Ir įvyko stebuklas – vaikus grąžino!
Laimingai susiklosčius aplinkybėms drąsiai vienuolyno abatei pavyko išgelbėti visus penkis vaikus. Kai vokiečiai pasitraukė iš Lietuvos, Mama pradėjo manęs ieškoti – pirmiausia Kaišiadorių katedroje. Vyskupas Matulionis pasakė Mamai, kad aš esu gyva ir sveika Čiobiškio kūdikių namuose.
Mamą labai sujaudino vyskupo dėmesys man: jis pasakė, kad aš labai gabi muzikai ir kad mano gabumai turi būti lavinami. Nors buvo jau tamsu, Mama troško kuo greičiau pasiekti Čiobiškį, bet vyskupas jos neišleido. Kitą rytą ji iškeliavo – basa, nes buvo sunešiojusi paskutinius bnartus. Čiobiškio kūdikių namų direktorius labai apsidžiaugė, pamatęs mano Mamą, bet Mama nenorėjo liūdinti kitų vaikų ir iš pradžių prie manęs nepriėjo. Tik vakare, kai vaikai jau buvo suguldyti, ji atsargiai atėjo į kambarį iš tolo žvilgtelėti į savo stebuklingai išgelbėtą dukrą. Aš gerai pamenu, kad dieną, kai tik ją pamačiau, aš pašokau ant kojų ir lietuviškai paklausiau: „Ar tu būsi mano mamytė?“. Mama vos pastebimai linktelėjo galva, o jai akyse susitvenkė ašaros, ir ji greitai išėjo iš kambario.
Iš Čiobiškio išėjome pėsčios. Iki Kauno laukė penkiasdešimties kilometrų kelionė. Valstiečiai, važiavę pro šalį šieno prikrautais vežimais, padėjo mums pasiekti pagrindinį kelią į Kauną. Keliu didžiuliais būriais judėjo Raudonoji armija. Po vienuolyno tylos transporto daundėjimas ir ūžesys mane kurtino ir gąsdino. Sustojo raudonarmiečių mašina, kareiviai įkaitusiais purvinais veidais, laimingi, visus sveikinantys, įkėlė mus į sunkvežimio galą. Pagaliau mes pasiekėme išvaduotą Kauną.
Ilgą laiką nenorėjau pripažinti, kad aš žydė. Po kelis kartus per dieną melsdavausi ir protestavau, kai tėvai aiškindavo, kodėl žydai neturėtų žegnotis ir kad aš, Estera, esu žydė. Suprantama, kad kūdikių namuose vaikams sąmoningai buvo aiškinama, jog būti žydu tai kažkas blogo ir pavojingo. Laikas bėgo, išretėjusios žydų šeimos, išlikę gyvieji palengva ėmė atgauti tikėjimą gyvenimu ir ateitimi. Mama ištesėjo pažadą, kurį davė vyskupui Matulioniui: 5-erių aš pradėjau mokytis skambinti fortepionu Kauno muzikos mokykloje, Mamos klasėje. Vėliau mūsų šeima persikėlė į Vilnių, ten toliau mokiausi muzikos. Mano debiutas su Vilniaus radijo simfoniniu orkestru įvyko, kai man buvo 9-eri metai. Tai buvo mano sėkmingos pianistės karjeros pradžia. 1956 metais išvykau į Maskvą tęsti studijų centrinėje muzikos mokykloje. Nuo 11 metų svajojau tapti puikaus pianisto ir mokytojo Heinricho Neuhauso mokine. Šiai svajonei buvo lemta išsipildyti 1956 metais Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje. Mano koncertai daugelyje SSRS miestų ir užsienyje buvo šiltai priimami publikos ir giriami kritikų.
Emigravusi į Izraelį 1973 metais ir toliau koncertavau ten ir Europoje. Į savo repertuarą įtraukiau ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius, juk jo šeima vaidino lemiamą vaidmenį gelbėjant mano gyvybę. Jo proanūkis pianistas Rokas Zubovas ir jo žmona pianistė Sonata Zubovienė kelis kartus dalyvavo meistriškumo pamokose, kurias aš vedžiau Heinricho Neihauso fonde Ciuriche (esu šio fondo meno vadovė).
Mano dukra Ilana Yellin-Panov buvo balerina. Ji įsteigė Panovo baleto teatrą Ašdode Izraelyje ir buvo jo generalinė direktorė. Ilanos vyras – pasaulinio garso šokėjas ir choreografas Valerijus Panovas. 2008 metais spalį jiems gimė sūnus Clilis Meiras (Tslil Meir), jo vardas hebrajų kalba reiškia „švytintį garsą“. Ilana sakė, kad tokį vardą jie išrinko mano garbei. „Kai tu skambini, garsai ima švytėti“, – paaiškino ji (Ilana tragiškai žuvo 2009 metais gruodį, jai buvo tik 42 metai – red. past).
2009
Šveicarija