Išgelbėti žydų vaikai

Kama Ginkas




Gekė neleidžia

Kama Ginkas

Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos

Atsidūriau gete šešių savaičių amžiaus. Kai man buvo du metai, su tėvais pabėgome iš geto. Mus slėpę lietuviai mirtinai rizikavo: buvau labai smalsus, pirmas bėgdavau atidaryti durų, neištardavau „r“, kartą įėjusį vokiečių karininką paklausiau „Vos“?. Žydų kalba tai reiškė „Kas“?

Vos ne pirma frazė, kurią išgirdau vaikystėje, kai jau sugebėjau suvokti kas yra sakoma: „Geke lozt nit“. Žydų kalba tai reiškė – „Gekė neleidžia“. Gekė buvo geto sargybinis ir jis neleisdavo. Kuomet aš valgydavau musę arba chuliganiškai elgdavausi, o greta miegojo iškankinti suaugusieji, mama sakydavo: „Gekė neleidžia“. Kai norėdavau prieiti prie spygliuotos vielos geto tvoros, girdėjau – „Gekė neleidžia“. Norėjau pažiūrėti, kaip vokiečių kareiviai valgo žirnių sriubą: „Gekė neleidžia“. Norėdavau užlipti ant stogo – „Gekė neleisdavo“. Tai buvo toks draudžiamasis užkeikimas. Man dabar atrodo, kad ir vėliau, per visą mano gyvenimą, ši frazė visur mane lydėjo. Kai tik ką nors bandydavau daryti, mane vis sudrausdavo: „Kama, ramiau, Gekė neleidžia“. Visomis kalbomis: lietuviškai, rusiškai, angliškai, švediškai ir suomiškai. Norėjau būti aktoriumi – „Gekė neleidžia“. Norėjau studijuoti režisiūrą – tas pats. Norėjau dirbti pagal savo mėgiamą specialybę – „Gekė neleidžia“. Norėjau išvažiuoti į užsienį, norėjau, kaip ir visi būti laimingu, norėjau, norėjau... „Neleido Gekė“. Šiandien ne vieną iš tų dalykų, kurių kažkada norėjau, aš turiu, tačiau visa tai pasiekta per tą bauginantį – „ne“. Nors, galbūt, žmogui reikia žinoti, kad gyvenime yra daug dalykų, kurių neleidžia Gekė... Negali būti aukštesniu, nei užaugai, gyventi ilgiau, būti sveikesniu. Jei gimei tamsiaplaukiu, negali būti blondinu. Jei gimei žydu, negali ir neprivalai būti lietuviu. Negali būti talentingesniu, protingesniu ir gražesniu, nei esi. Esi toks, koks esi. Ir to užtenka.
Kad aš daug ką prisimenu iš karo laikų – pasakyti negalėčiau. Žinoma, kad neprisimenu. Mano vaikystė ir jaunystė praėjo nuolat girdint suaugusiųjų pasakojimus apie karą, okupaciją, kaip mūsų šeima ir draugai išsigelbėjo iš Kauno geto. Pas mus pastoviai užeidavo žmonės – tie kurie išsigelbėjo, ir tie, kurie mus išgelbėjo. Mūsų gelbėtojai – ne visi (kai kurių, mes net ir nežinojom, su kai kuriais vėliau pasimetėm), tačiau daugelis jų tapo ne tik mūsų draugais – jie tapo mūsų giminėmis. Kuomet iš Leningrado supažindinti su tėvais atvežiau savo jauną žmoną, buvo savaime suprantama, kad reikia ją supažindinti ir su Sofija Binkiene, tuomet jau senyva moterimi, mano ir mano tėvų gelbėtoja. Mūsų šeimos gyvenimo įvykiai – tapo ir jos gyvenimo įvykiais, o visi jos šeimos gyvenimo įvykiai ir sunkumai tapo mūsiškiais. Praėjus daugeliui metų, kai gimdė Sofijos Binkienės anūkė, paaiškėjo, kad jos kraujo grupė su rezus minus faktoriumi. Tai buvo mirtinai pavojinga. Reikėjo vaistų. Ir štai žmonės, kuriuos Binkienė išgelbėjo per karą, randa galimybę gauti tuos vaistus Izraelyje. Tačiau 60-aisias, bet kokie kontaktai su Izraelio piliečiais buvo nepageidaujami. Mano tėvas, gydytojas, budi ligoninėje, galima sakyti, priima gimdymą. Visa tai buvo natūralu...
Binkių šeima. Tai inteligentiška – rašytojo, artistų, muzikantų šeima. Jie gyveno Kaune, privačiame name. Ten mano tėvai ir aš slapstėmės pabėgę iš geto.
Žmonės, kurie gelbėjo žydus, tai darė dėl įvairių priežasčių. Kai kurie už pinigus. Ne tiesiogine prasme. Pinigai tada neturėjo jokios vertės. Už vertingus daiktus. Bet dauguma, ir visi tie, kuriuos pažįstu aš, tai darė, kaip sakoma, iš aukščiausių paskatų. Toks žmogus buvo Vladas Varčikas, Sofijos Binkienės dukters Lilijanos vyras. Smuikininkas, panašus į žydą, kumpanosis lietuvis. Jis užsidėdavo geltoną žvaigždę, įsibraudavo į varomų į darbą ar grįžtančių iš darbo žydų kolonas, mirtinai rizikuodamas įeidavo į getą, ir įkalbinėdavo į neviltį puolusius žmones bėgti iš geto, sakydamas, kad yra lietuvių, kurie ne šaudo žydus, bet netgi gelbėja. Po pogromų, įvykusių pirmomis karo dienomis Kaune, skerdynių „Lietūkio“ garaže, tuo neįmanoma buvo patikėti. Liudininkų atmintyje įsirėžė neapsakomas šių žudynių siaubas, todėl, kuomet vokiečiai pareiškė, kad jie nori apsaugoti žydus nuo „teisingo lietuvių tautos pykčio“ 99 procentai žydų su savo manta, vaikais, kaip kas sugebėdami, patraukė į getą. Spygliuotos vielos tvora buvo tarsi išsigelbėjimas. Pabėgti iš už spygliuotos vielos aptvaro nebuvo taip ir sudėtinga: kelių šimtų žmonių kolonas į darbą varydavo pora policininkų. Reikėjo tik išeiti iš kolonos, nusiimti geltoną žvaigždę ir pereiti ant šaligatvio. Bet bėgti niekas nesiryždavo. O kur slėptis? Todėl, kad išduodavo, įskųsdavo, „parduodavo“. Daugumos aplinkinių akyse žydai buvo kalti dėl tarybų valdžios atėjimo. Žydai visada dėl visko buvo kalti.
Du metus tėvas su motina nepasidavė jokiems Varčiko įkalbinėjimams. Išėjimas iš geto reiškė neišvengiamą mirtį. O gete visgi... Taip, kai kuriuos kažkur išveždavo. Pradžioje buvo neaišku – kur. Vėliau pasklido kalbos, kad veža į IX-tą fortą ir ten sušaudo. Tai vadinosi akcijomis: Inteligentų akcija, senelių, invalidų akcija. Likusieji samprotaudavo: karas, sunkus metas, o čia – invalidai, seniai, iš jų maža naudos. Aišku, tai labai baisu, bet suprasti galima – karas. Juk vokiečiai praktiški žmonės: nepradės gi jie naikinti jaunų ir sveikų, kurie gali būti naudingi vermachtui. O aš juk jaunas ir sveikas. Manyčiau, kad tokia buvo psichologija. Šiaip ar taip, kažką panašaus man tėvas pasakojo. Kaip gi gyventi, jei nėra už ko kabintis, nėra jokio preteksto?
Tačiau atėjo momentas, kai viskas visiems tapo aišku. Jau buvo sušaudyti mano senelė, motinos brolis, kaimynai, pažįstami, Panevėžio gete žuvo senelis iš tėvo pusės. Kas vyksta – pasidarė žinoma. Kaunas didelis miestas, pradžioje tokios akcijos vyko mažuose miestuose. Gandai pasklisdavo greitai. Kai Vaikų akcija įvyko Šiauliuose, tai reiškė, kad Vaikų akcija bus ir Kaune. Tėvai suprato – reikia bėgti. Įdomus niuansas: per vieną gelbėtoją tėvams pasiūlė atiduoti mane bevaikei vokiečių šeimai, pasirengusiai įsūnyti vaiką su viena sąlyga: šeima išvyks į Vokietiją ir kontaktai su sūnumi bus nutraukti visam laikui. Į ką mano motina – jauna, graži moteris atsakė: „Kad jis užaugęs nekęstų žydų? Niekada! Jau geriau, kas atsitiks mums, tegu atsitinka ir jam.“
Kaip pabėgome?.. Miglotai prisimenu bulvių maišą, į kurį mane įgrūdo, prieš tai sugirdę migdomųjų, nes aš buvau nesuvaldomas berniukas (čia irgi buvo kažkokie niuansai, migdomieji, berods, nesuveikė). Pagal vieną versiją – maišą su bulvėmis ir su manimi permetė per tvorą, o patys, matyt, praėjo pro vartus, sargybinis buvo papirktas. Pagal kitą versiją – maišą su bulvėmis ir manimi įdėjo į vaikišką vežimėlį ir išvežė...
Kai tik išėjom iš geto, mama užsidėjo skybėlaitę su tankiu vualiu. Ji buvo gražuolė, jai, tamsiaplaukei, didžiulėmis žydiškomis akimis, pačiai tikriausiai žydų gražuolei, buvo sudėtinga apsimesti lietuve, nors lietuviškai ji kalbėjo puikiai. Bet viskas baigėsi gerai. Aš tikiu stebuklais. Stebuklų mano gyvenime būta daug. Ir tada, ir vėliau. O mama visada sakydavo, kad pats laimingiausias mūsų šeimai skaičius – 13. Tryliktą dieną mes išėjome iš geto. Tai buvo 1943 metais, rudenį, gal lapkritį, mėnesio tiksliai neprisimenu.
Kuomet 2005-ųjų balandį, su spektakliu „Rotšildo smuikas“ buvau gastrolėse Kaune, pažiūrėti spekatklio atėjo buvę mano bendraklasiai, bendrakursiai. Ir staiga atsidaro durys, įeina mano amžiaus žmogus, šypsosi. Galvodamas, kad tai kažkuris iš mano bendraklasių, kurio aš negaliu atpažinti ir aš džiaugsmingai šypsausi. Manęs klausia: „Ar jūs žinote, su kuo sveikinatės?“ – „Ne“. Pasirodo, kad šio žmogaus vežimėlyje mane išvežė iš geto. Štai kaip. Koks susitikimas... Jam tada buvo vieneri, o man dveji metai. Jų namuose mes pernakvojom, kai pabėgom iš geto. Jo motina davė mano tėvams vežimėlį, su kuriuo mane ir išvežė, ji suorganizavo mūsų pervedimą, per saugomą tiltą Vilijampolėje, šalia Kauno geto.
Ir štai mes Binkių šeimos namuose. Vėliau buvo ir kiti „persiuntimo punktai“. Ilgai vienoje vietoje neužsisėdėdavome – dieną, dvi, savaitę, mėnesį. Ilgiau – pavojinga.



Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija