Binkiai buvo fantastiški žmonės. Teisuolių alėjoje, Jeruzalėje yra medis, kurį pasodino pati Sofija Binkienė ir atminimo lenta, kurioje įrašyti visų Binkių vardai. Fantastiška šeima, ir fantastiška istorija...
Stebuklingame name Žaliakalnyje tuo metu dar gyveno nuo širdies ligos mirštantis Sofijos vyras, puikus poetas Kazys Binkis, dvi jos dukterys, efektingos gražuolės – artistė Irena ir artistė Lilijana su savo vyrais, mažais vakais ir ji pati, Sofija Binkienė, tuomet irgi dar jauna, graži moteris. O tarp jų – be jokios pertraukos, vieni pakeisdami kitus, besislapstantys žydų vaikai ir suaugusieji.
Aš sirgau kokliušu... O miegoti mane guldydavo į vieną lovelę su ką tik gimusia Sofijos anūke Iga (Sofija-Ligija). Sofija Binkienė ieškojo žmonių, kurie gaudavo pasus, surasdavo šeimas, kurios sutikdavo slapstyti. Tai buvo kaip koks persiuntimo centras, jei norite, štabas. Buvo manoma, kad mirštantis vyras nieko nežino, kas vyksta namuose, tačiau, kai pas Binkius pastoviai gyvenusi dešimties-vienuolikos metų mergaitė, visiems pristatoma, kaip giminaitė iš kaimo, sėsdavosi prie fortepijono ir grojo Mocartą ar Sibelijų, Kazys Binkis gulėjęs savo kambaryje netoliese, sakydavo žmonai; na kokias tu man čia pasakas pasakoji...
Teta Zosia (taip visi vadino Sofiją Binkienę) mus gelbėjo, nes ji buvo pasibaisėjusi, kad lietuviai dalyvavo žydų žudynėse. Jai atrodė, kad jos pareiga įrodyti, jog yra lietuvių, kurie elgiasi visiškai priešingai...
Būtinai noriu papasakoti apie Broliuką. Tai Bronius Gotautas, vienuolis, bet visi jį vadindavo Broliuku. Jis pats neigė, jog yra vienuolis, nenešiojo vienuoliškų drabužių, tačiau žmonės kalbėjo, kad jis taip daro, nenorėdamas užtraukti bausmės vienuolynui, jei jį sugautų. Šis žmogus perduodavo suklastotus pasus, kuriuos žydams padarydavo kunigai. Jis buvo beraštis. Todėl vienoje kišenėje jis nešiojo vyriškus pasus, o kitoje moteriškus, o žmonės patys turėdavo perskaityti, surasti savuosius. Fantastiškas žmogus, ir tai jis darė dėl Dievo. Tiesiogine prasme. Tarp kitko, dėl katalikų Dievo. Galiausiai šis žmogus įkliuvo, jį areštavo, po to kažkokiu būdu jis atidūrė Vokietijoje. Apie 1950-uosius mano tėvas netikėtai, per Raudonąjį Kryžių gavo jo laišką. Įsivaizduokit – į stalininį Kauną, tiesiai iš amerikietiškos zonos! Broliukas prašė padėti jam sugrįžti į tėvynę. Žmogus supratimo neturėjo, kas čia vyksta. Tėvas buvo neviltyje. Kaip paaiškinti Broliukui – gyvenk ten kur gyveni, nereikia tau važiuoti čia! Todėl, kad jei Tarybų Sąjungoje jo ir nebūtų sušaudę arba nebūtų išsiuntę į Sibirą (kas mažai tikėtina), tai jis būtų pradėjęs gelbėti, pavyzdžiui, miško brolius. Toks buvo jo pašaukimas. Kai 1940-tais atėjo tarybinė kariuomenė, jis slėpė, taip vadinamus, lietuvius-nacionalistus. Kai atėjo vokiečiai – žydus ir rusų kareivius. Tiksliai nežinau, kaip pasielgė tėvas. Galbūt, jis jam neatsakė, ir galbūt, jis tai palaikė siaubingu nedėkingumu, tačiau tokiu būdu tėvas išgelbėjo jam gyvybę.
Antanina... tais laikais jos pavardė buvo Skačkauskaitė, vėliau, pagal vyrą – Vaičiūnienė. Su ja susipažinau šiek tiek daugiau nei prieš dešimtį metų, jau gyvendamas Maskvoje. Kartą iš Kauno gaunu laišką. Braižas nepažįstamas, parašyta lietuviškai, nelabai raštingai. Maždaug taip: „Brangusis Kamuti, atsiprašau, kad kreipiuosi į Jus, tokį žinomą, garsų žmogų. Nejaugi tai tu, Kamuti, tas mažylis, kurį aš šildžiau savo pataluose? Aš tave gelbėjau, o tavo tėvas ateidavo aplankyti. Nejaugi neprisimeni, kaip tu mane mylėjai, laikydavaisi įsitvėręs už mano sijono?! Ir tavo tėvelis netgi mane barė, sakydamas, kad nereikia taip prisipratinti vaiko. Nejaugu tai tu tapai tokiu garsiu režisieriumi?“
Pasirodo, ji perskaitė kažkuriam Kauno laikraštyje kažką gero apie du režisierius: Henrietą Janovskają, mano žmoną, ir Kamą Ginką. Supratusi, kad tai aš, ji parašė į Maskvą, į МХАТ, šio teatro režisieriumi aš buvau tada. Sekančią dieną, taip tvirtina mano žmona, (kiek aš prisimenu, tai trečią dieną), aš jau Kauno priemiestyje ieškojau Vaičiūnienės namo. Už vienos iš tvorų pagyvenusi, apypilnė moteris, basom, iki kulkšnių žemėse kojom, darbavosi sode. Aš praleisiu susitikimo minutę... Mažame ir neturtingame namelyje, su kačių ir senatvės kvapais, puola vaišinti mane ir vis traukia ir traukia iš skrynios kažkokius dokumentus, patvirtinančius, kad ji iš tiesų gelbėjo. Matyt, ar kas kada netikėjo, ar tarybų valdžia buvo pripratinusi viską patvirtinti dokumentiškai. Prieš prasidedant karui, ji buvo vienuole, gailestingąja sesele. Prie tarybų valdžios vienuolyną uždarė, seserys pradėjo pasaulietinį gyvenimą, kai kas ištekėjo. Tais metais, kai gelbėjo mane, Antanina dirbo protiškai atsilikusių vaikų namuose ir ten slapstė žydukus. Kiekvieną naktį – tris, penkis, kartais ir dešimt vaikų. Tai buvo dar vienas „persiuntimo punktas“ kol buvo surandama kita patikimesnė, saugesnė vieta. Žydų vaikus guldydavo kartu su sergančiais, o ant durų rašydavo pvz. Typhus abdominalis (vidurių šiltinė), kad vokiečiai, kurie labai bijodavo visokių užkrečiamų ligų, neužeitų į šias palatas. Jai buvo baisu, taip baisu, kad kartą ji prisipažino savo motinai: „Aš slepiu žydų vaikus, mane gali nužudyti. Ką man daryti?“ Ir jos motina, paprasta valstietė, atsakė (aš perduodu Antaninos žodžius): „Tai tu žinosi, už ką žuvai.“ Ši nebejauna moteris dar turėjo sūnų – kunigą, kuris kaip ir Antanina, užsiminėjo tuo pačiu, tik kitam rajone. Po pirmojo susitikimo aš periodiškai gaudavau iš Antaninos laiškus, kuriuose būdavo vis tas pats: „Nejaugi tai tu, Kamuti, tapai tokiu dideliu žmogumi!“ Ir dar: „Aš žinau, kad pas jus, Rusijoje, dabar sunku, aš galiu atsiųsti bulvių, o giminės iš kaimo gali duoti lašinių.“ Kartais, retai, aš atvažiuodavau, atveždavau pinigų, įrengiau telefoną. Kviečiau ją su dukra, mokytoja, į Maskvą, bet... jai vis nebuvo laiko... reikėjo užsiimti daržais...
Leningrado televizija, laida Пятое колесо, berods, 1992 metais padarė videofilmą apie Antaniną.
Kūdikystėje patekęs į getą aš, žinoma, pradėjau kalbėti jidiš kalba. Reikia pasakyti, kad tuomet, kai mane gelbėjo, dėl to buvo daug problemų. Aš buvau neapsakomai gyvas, nenurimstantis vaikas ir kai tik kas nors belsdavosi į duris, juodbruvis, neištariantis raidės „r“ žydukas Kama pirmas bėgdavo prie durų ir šaukdavo: „Vos?“ O to daryti nereikėjo, už durų galėjo būti vokietis ar nepageidajamas kaimynas. Ir teta Zosia pradėjo mane mokyti kalbėti lietuviškai. Aš lioviausi grebluoti, užmiršau jidiš ir pradėjau puikiai kalbėti lietuviškai (iki šiol nepraleidžiu progos pakalbėti lietuviškai).
Tais laikais, kažkuris iš gelbėtojų man liepė visiems sakyti, kad mane vadina Kaziuku: „Tu – Kaziukas lietuvis, Kaziukas lietuvis.“ Paėmęs grėsmingą lazdą išeidavau į lauką ir kartojau, kaip užkeikimą: „Aš – Kaziukas lietuvis.“ Tai skambėjo kaip – aš Tarybų Sąjungos didvyris. Kuomet tėvas mane paėmė iš namų, kuriuose, galima sakyti, praėjo paskutinis mano slapstymosi etapas, pagal tėvų prisiminimus, kiekvieną vakarą, kai tėvas mane guldydvo miegoti sakydavau: „Ateis žydai ir papjaus.“ Aš jį perspėdavau! Matyt, išmokau kažkuriame iš „persiuntimo punktų“. Šią problemą reikėjo spręsti. Kažkokiu būdu paaiškinti vaikui, kad žydai – nėra tie, kurie ateina ir papjauna. Vargais negalais, pritaikęs momentą, tėvas pasakė: „Supranti, na, taip jau gavosi, kažkaip atsitiktinai – tu jau atleisk, – bet tavo tėvas, kažkuria prasme – žydas.“ Stulbinantis sukrėtimas! Mano tėvas – žydas! O toliau dar sudėtingiau. Reikėjo paaiškinti, kad ir mama, kažkuria prasme – irgi, taip jau atsitiktinai gavosi, – žydė. Logiška, bet tai jokiu būdu nereiškė, kad ir aš esu žydas. Reikėjo man paaiškinti, kad, vėlgi, taip jau atsitiktinai gavosi, kad ir tu – žydas...
Kaip visa tai, ką mums per karą teko pergyventi atsiliepė mano tėvų, tolimesniam mano likimui?.. Žinoma, kažkas nusėdo, negalėjo visai neatsiliepti, tačiau baimės jausmo nebuvo. Tėvas sakydavo: „Mirties nebijau, aš ją mačiau daugelį kartų.“ Ir man atrodo, kad iš tiesų nebijojo. Ir motina nebijojo. Kuomet baigiantis 50-iems buvo ruošiamasi visus žydus išvežti į Birobidžaną (manyčiau, kad Lietuvoje tai paaiškėjo anksčiau – nes Lietuva buvo TSRS okupuota teritorija) mama pasakė: „Na, ką gi, važiuosim į Sibirą. Blogiau kaip prie Hitlerio nebus.“ Man netgi atrodo, kad mūsų buto koridoriuke, buvo sudėti ryšuliai, mes tiesiogine prasme ant jų sėdėjom. Tarybų valdžią mano tėvai perprato labai greitai. Aš tai dar mokykliniais laikais buvau laikomas antitarybiniu elementu, netgi KGB figuravau kaip lietuviškos (!) nacionalistinės grupės narys. Ir, visgi, į gyvenimo pabaigą mano tėvas, greičiau nekentęs tarybų valdžios, nei ją mylėjęs,visada sakydavo: „Kad ir kokios neteisybės čia būtų daromos, mes privalome būti sovietams dėkingi.“ Mus išgelbėjo – tarybiniai kareiviai. Ir svarbiausia šventė mūsų namuose visada buvo gegužės 9-ta, šią dieną mes laikėme savo antrąja gimimo diena. Daugelį metų, kol gyvenau Leningrade, šią dieną aš būtinai mamai siųsdavau per palydovą puokštę gėlių...
Mano motina visada sakydvo: „Kama, Hitlerio apmaudui, tu gyvas. Hitleris atėjo į Lietuvą tavęs užmušti, o tu – gyvas.“ Tiesa, kai neseniai šiuos žodžius aš priminiau savo broliui, gimusiam 1945 metais, jis paprieštaravo: „Kama, tu klysti, mama apie mane kalbėjo, kad aš gimiau Hitleriui ant pykčio.“ Juokinga ir graudu... Galbūt, mama kalbėjo ir viena, ir kita. Ant pykčio, nepaisant nieko... Gyventi nepaisant nieko, priešingai sveikam protui – galvoju, kad tai normalu, taip žmogui ir pridera. Gyventi kaip susiklosto aplinkybės, sakyčiau, nuobodu...
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009