Žydų gelbėtojai
Berelovičienė Šeina
Majos Berelovičiūtės gelbėjimo istorija
Maja Berelovičiūtė su savo tėvais Iciku Berelovičiumi ir Šeina Berelovičiene gyveno Kaune. Tėvą nužudė pačioje karo pradžioje, o Maja su motina persikraustė į getą. Majos motina ir jos teta Ida Šaterienė aktyviai dalyvavo geto pasipriešinimo pogrindyje. Jos įsitraukė į Kauno geto vaikų gelbėjimą. Kadangi Majos motina buvo medicinos seselė, ji suleisdavo vaikams migdomuosius vaistus ir užmigdytus vaikus perduodavo patikimiems žmonėms arba nunešdavo į daktaro Petro Baublio vadovaujamus kūdikių namus Vilijampolėje – „Lopšelis“. Majos motina visą laiką ieškojo patikimos šeimos, kuriai galėtų palikti savo dukterį.
1942 Šeinai Berelovičienei pavyko gauti Majai suklastotą gimimo liudijimą ir ji atidavė dukrą Jono ir Juzefos Fedoravičių šeimai, kuri rūpinosi Maja kelias savaites. Po to jie buvo priversti grąžinti mergaitę į getą, nes kaimynai sužinojo, jog ji žydaitė.
Po kurio laiko Mają vėl išvedė iš geto. Šį kartą Mają atidavė Sofijai Aleknavičienei, kuri gyveno kartu su savo 21 metų dukterimi Brone (dabar Miliene). Netrukus šeimą papildė dar viena žydų mergaitė – Liudmila Šmuilovaitė. Moterys suteikė jai prieglobstį iki karo pabaigos.
Kai pas Sofiją Aleknavičienę pasidarė nesaugu, ji sunkvežimiu nuvežė Mają į Aukuškonių kaimą pas Vladą ir Teofilę Kvedaravičius. Gyvendama pas Kvedaravičius lyg savo šeimoje, Maja Berelovičiūtė ir sulaukė Kauno išvadavimo.
Kai prasidėjo Kauno geto likvidavimas ir geto kalinius vežė į Vokietiją, Šeina Berelovičienė pačią paskutinę minutę pabėgo iš varomos į stotį žmonių kolonos. Ji surado prieglobstį pas Sofiją Aleknavičienę, tokiu būdu ji išsigelbėjo.
Po karo Šeina Berelovičienė su savo dukra Maja persikėlė gyventi į Vilnių. Su gelbėtojais ji palaikė ryšį iki savo gyvenimo pabaigos. Jos dukra Maja Berelovičiūtė Vysockaja ir dabar draugauja su gelbėtojų šeimomis.
Liudmilos Šmuilovaitės motina taip pat liko gyva ir pasiėmė savo dukterį.
Liudmila Šmuilovaitė-Tarasenkova mirė 2003 metais.
Maja Berelovičiūtė su savo tėvais Iciku Berelovičiumi ir Šeina Berelovičiene gyveno Kaune. Tėvą nužudė pačioje karo pradžioje, o Maja su motina persikraustė į getą. Majos motina ir jos teta Ida Šaterienė aktyviai dalyvavo geto pasipriešinimo pogrindyje. Jos įsitraukė į Kauno geto vaikų gelbėjimą. Kadangi Majos motina buvo medicinos seselė, ji suleisdavo vaikams migdomuosius vaistus ir užmigdytus vaikus perduodavo patikimiems žmonėms arba nunešdavo į daktaro Petro Baublio vadovaujamus kūdikių namus Vilijampolėje – „Lopšelis“. Majos motina visą laiką ieškojo patikimos šeimos, kuriai galėtų palikti savo dukterį.
1942 Šeinai Berelovičienei pavyko gauti Majai suklastotą gimimo liudijimą ir ji atidavė dukrą Jono ir Juzefos Fedoravičių šeimai, kuri rūpinosi Maja kelias savaites. Po to jie buvo priversti grąžinti mergaitę į getą, nes kaimynai sužinojo, jog ji žydaitė.
Po kurio laiko Mają vėl išvedė iš geto. Šį kartą Mają atidavė Sofijai Aleknavičienei, kuri gyveno kartu su savo 21 metų dukterimi Brone (dabar Miliene). Netrukus šeimą papildė dar viena žydų mergaitė – Liudmila Šmuilovaitė. Moterys suteikė jai prieglobstį iki karo pabaigos.
Kai pas Sofiją Aleknavičienę pasidarė nesaugu, ji sunkvežimiu nuvežė Mają į Aukuškonių kaimą pas Vladą ir Teofilę Kvedaravičius. Gyvendama pas Kvedaravičius lyg savo šeimoje, Maja Berelovičiūtė ir sulaukė Kauno išvadavimo.
Kai prasidėjo Kauno geto likvidavimas ir geto kalinius vežė į Vokietiją, Šeina Berelovičienė pačią paskutinę minutę pabėgo iš varomos į stotį žmonių kolonos. Ji surado prieglobstį pas Sofiją Aleknavičienę, tokiu būdu ji išsigelbėjo.
Po karo Šeina Berelovičienė su savo dukra Maja persikėlė gyventi į Vilnių. Su gelbėtojais ji palaikė ryšį iki savo gyvenimo pabaigos. Jos dukra Maja Berelovičiūtė Vysockaja ir dabar draugauja su gelbėtojų šeimomis.
Liudmilos Šmuilovaitės motina taip pat liko gyva ir pasiėmė savo dukterį.
Liudmila Šmuilovaitė-Tarasenkova mirė 2003 metais.