Žydų gelbėtojai

Julija BERNOTAITĖ Sugrįžusios į išvaduotą nuo hitlerininkų Kauną 1944-ųjų vasarą, seserys Pagirskaitės – Bliuma Epšteinienė ir Taubė Judelevičienė – sužinojo, jog iš gausios Pagirskių šeimos gyvos liko tik dvi jaunesniojo brolio Dovydo dukrelės... ...kai išvykęs su kitais jaunais vyrais „tvarkyti archyvų“ Dovydas nebegrįžo, o per selekciją atrinkta į „gerąją“ pusę, savo noru perėjusi į pasmerktųjų koloną, IX forto link nužingsniavo senelė Sorė Pagirskienė, Dovydo žmona Maja Kamberytė pradėjo įnirtingai ieškoti prieglobsčio vaikams. Geto „seniūnų tarybos“ narys Hiršas Levinas surado mieste buvusią Kamberių tarnaitę Juliją, kuri sutiko padėti. Šviesiaplaukė mėlynakė trejų metukų Dalytė buvo išnešta iš geto ir po krikšto karmelitų bažnyčioje įkurdinta Gelgaudiškio prieglaudoje. Kur kas kebliau buvo paslėpti juodaakę tamsiaplaukę Ilaną. Tačiau Julija Bernotaitė greit apsispręsdavo. Tolimame Radviliškio rajono kaime žinojo ją turint dukrelę Reginą, tad nanai, bulvių maiše išgabentai iš geto, Julija perdažė antakius, plaukus ir kaimynams rodė kaip savo vaiką. O tikroji duktė Regina buvo atiduota auginti kauniečiams Strumilams. Julija būtų ir Mają priėmusi, bet toji nesiryžo palikti gete senos ir ligotos savo motinos. ...Juliją be vargo suradome Hiršo nurodytu adresu, ir Ilana kartu su savo gelbėtoja apsigyveno dėdės J. Epšteino bute. Atsisveikinusi su Strumilais, Regina kartu su Ilana pradėjo lankyti žydų mokyklą. Mažosios Dalios prieglaudoje neberadome – ją buvo įdukrinę pagyvenę sutuoktiniai valstiečiai. Bevaikiai senukai ilgai nenorėję skirtis su „Maryte“, bet pagaliau juos pavyko įtikinti, jog tai įsipareigojimas žuvusiesiems. Buvę globėjai retsykiais atvažiuodavo mergytės aplankyti. Visoms keturioms mergaitėms buvo pasiūtos vienodos palaidinukės. Tas reiškė, kad esame lygios ir gyvensim kaip sesutės. Viską darydavome drauge, tik trumputę, bet slogią savo praeitį – karo meto išgyvenimus – turėjom įveikti kiekviena atskirai. Kai mano tėvas J. Epšteinas buvo paskirtas dirbti Vilniuje, kartu su jo šeima išvažiavo ir Ilana (Dalytė liko Kaune pas Judelevičius, kuriuos jau laikė savo tėvais). Į sostinę persikraustė Julija su Regina. Sekmadieniais eidavome jų aplankyti į Žvėryną. Palinkusi ties rankdarbiu Julija linksmindavo svečius lyg ir ne vaikams skirta dainele: Ar aš ne pana, ar nevainikuota, Ar mano galvelė ar nesušukuota! Julija turėjo paslapčių, kurių niekam nepatikėdavo. Apie ką ji mąstė tą lemtingąją 1983 m. sausio 21 dieną, eidama orderio naujam butui gauti? Ar gailėjosi pasmerkto nugriauti senojo namo, kur išgyveno 35 metus, dirbdama vis toje pačioje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, ar džiaugėsi, kad nebereikės kūrenti krosnių, vandens šildyti? Ar galvojo apie painius likimo vingius – gimusi Peterburge, atvyko i Lietuvą, tarnavo pas žmones, vėliau baigė seselių kursus... Buvo susimąsčiusi, taip susimąsčiusi, kad nepastebėjo visu greičiu per žalią šviesą lekiančio 11 maršruto autobuso... Jau pačioje vokiečių okupacijos pradžioje išleidžiami žydus diskriminuojantys potvarkiai. 1941 m. liepos 12 dieną paskelbta, kad visi Kauno miesto žydai privalo persikelti į getą, steigiamą Kauno miesto priemiestyje Vilijampolėje. Tarp daugelio kitų žydų, gete atsidūrė Majos ir Dovydo Pagirskių šeima, jų dukterys Ilana ir Dalia bei mergaičių senelė, Majos Pagirskienės motina, Kamberienė. Pirmas iš šios šeimos žuvo Dovydas Pagirskis, pasidavęs valdžios provokacijai, paskelbusiai, jog renkami specialistai darbui archyvuose. Daugelis patikėjo šiuo kvietimu – advokatai, inžinieriai, mokytojai, žurnalistai – 534 žmonės, tarp jų ir Dovydas Pagirskis. 1941-ųjų rugpjūčio 18-tą jie visi buvo išvežti iš geto ir niekada nebegrįžo. Šios žudynės įėjo į Kauno geto istoriją kaip Inteligentų akcija. Akcijos gete vis tęsėsi, ir Maja Pagirskienė pradėjo ieškoti būdų, kaip išgelbėti savo dukteris. Geto seniūnų tarybos narys Hiršas Levinas susirado mieste Juliją Bernotaitę, prieš karą dirbusią pas Kamberienę. Julija sutiko išvežti mergaites iš geto. Ji siūlėsi išgelbėti ir mergaičių motiną, Mają Pagirskienę, tačiau toji nenorėjo palikti gete savo motinos vienos. Ilaną, užmigdytą migdomaisiais, bulvių maiše perkėlė į „laisvąją“ pusę. Julija Bernotaitė ją nuvežė į kaimą Radviliškio rajone ir visiems pristatė kaip savo dukterį. Savo tikrąją dukterį Reginą Julija atidavė auginti, ją įdukrinusiai Strumilų šeimai. Reginos pavardė taip ir pasiliko iki šių dienų – Strumilaitė. Julija šviesiai nudažė Ilanos plaukus ir antakius. Kaime niekas nė neįtarė, kad mergaitė yra žydaitė. Jos sesutė Dalia buvo atiduota į vaikų namus Gelgaudiškiuose. Iš ten ją pasiėmė bevaikiai valstiečiai lietuviai ir augino kaip savo dukrą. Mergaičių motina Maja Pagirskienė ir močiutė Kamberienė žuvo likviduojant Kauno getą. Po karo Ilanos ir Dalios tetos, mergaičių tėvo Dovydo seserys Bliuma ir Taubė įsidukrino mergaites. Visų pirma Jakovas ir Bliuma Epšteinai įsidukrino Ilaną, o jos sesutę Dalią, po ilgų įkalbinėjimų (pagyvenusi valstiečių pora nenorėjo su ja skirtis), pasiėmė vyresnioji tėvo sesuo Tauba Judelevičienė su vyru. Jie tik ką su dviem savo sūnumis buvo sugrįžę iš evakuacijos. Dalia baigė Kauno Politechnikos institutą, dirbo Vilniuje plastmasių gamykloje. Ji emigravo į Izraelį 1974 metais. Dalia Pagirskaitė (vėliau Kutasova) mirė Tel Avive 2004 metais. Po karo kurį laiką visos šeimos gyveno viename bute Kaune, vėliau jų keliai išsiskyrė. Ilgus metus Julija Bernotaitė dirbo medicinos sesele Raudonojo Kryžiaus ligoninėje Vilniuje. Ji 1983 metais ji tragiškai žuvo autoavarijoje. Mergaitė, kurią išgelbėjo Julija Bernotaitė – Ilana Pagirskaitė (vėliau Rozentalienė) baigė Medicinos institutą, iki šių dienų ji tebedirba gydytoja, gyvena Vilniuje.

Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999