Išgelbėti žydų vaikai
Tobijas Jafetas
1944-ųjų kovo pabaiga buvo graži, saulėta. Vieną rytą pajutome, kad aplinkui darosi negeri dalykai. Getas buvo apsuptas, sargyba sustiprinta. Į gretimą namą atėjo kareiviai. Ten kilo triukšmas, šauksmai. Aš supratau – reikia slėptis. Nubėgau į palėpę, kur buvo triušiai, išleidau juos iš narvelių, o pats, privėręs duris į laiptinę, pasislėpiau po žole. Taip tūnojau pastatytom ausim. Gretimame name triukšmas tilo, jis persikėlė į mūsų namą. Išgirdau laiptinėje žingsnius, moters klyksmą mūsų bute. Po valandėlės vyrų balsai pasigirdo prie palėpės durų. Jas ne atidarė, bet smūgiu išvertė. Durys krito ant žolės, po kuria aš gulėjau. Triušiai pasibaidė, šoko slėptis. Kažkas įėjo į palėpę, žingsniavo, ieškojo, badė žolę. Išgirdau sakant: „Čia iš gyvų padarų tik triušiai, gal nori?“ Išėjo. Aš gulėjau nejudėdamas. Po geros valandos balsai name nutilo, bet aš dar nejudėjau. Supratau, kad man pasisekė – mane išgelbėjo triušiai. O mūsų Getalos nebebuvo. Jos motina vaikščiojo kaip pakvaišusi. Name beveik nebeliko vaikų...
Vakare iš darbo grįžo mama. Ji pasakė, kad likti gete itin pavojinga. Iš pradžių turiu bėgti aš, o paskui ir ji ateis pas mane. Su žmonėmis jau susitarta, manęs lauks.
Po poros dienų išeidama į darbą mama man paliko drabužius be Dovydo žvaigždžių. Ji liepė apie vidurdienį ateiti į „Silvos“ fabriką, smulkiai nupasakojo kelią.
Diena buvo saulėta. Man atrodė, kad tai šventė. Sulaukęs sutartos valandos, išėjau iš kiemo. Priėjau prie spygliuotos tvoros. Sargybinio arti nebuvo. Jis sėdėjo Varnių vartų būdelėje ir nematė manęs. Gatvėje beveik nebuvo praeivių. Užmyniau apatinę vielą, ranka pakėliau viršutinę ir susilenkęs pralindau. Perėjau į kitą Panerių gatvės pusę. Lėtai, nekreipdamas dėmesio į praeivius, ėjau šaligatviu, kol priėjau neaukštą „Silvos“ fabriko tvorą. Man atrodė, kad tai, ką aš darau – pokštas, žaidimas. Baimės nejaučiau, bet priėjęs prie fabriko nežinojau, ką daryti toliau. Slampinėjau prie tvoros. Staiga išgirdau iš už tvoros vyrišką balsą. Jis kalbėjo žydiškai: „Vaikine, ar nori įeiti?“ – „Taip“, – atsakiau. Vyriškis atidarė vartelius ir nieko manęs nekamantinėjęs nuvedė per kiemą į katilinę, liepė atsisėsti už krosnies, kad niekas nepamatytų. Sėdėjau. Laikas slinko be galo lėtai. Atėjo mama. Apsikabinome. Ji jaudinosi, spaudė mane prie savęs, teisinosi, kad dabar negalės su manimi eiti. Jai reikia dar pasirengti, tada ji ateis pas mane, bet aš būtinai turiu eiti dabar. Viskas bus gerai.
Netrukus atėjo vyriškis ir pasakė, kad gatvėje manęs jau laukia moteris. Tai buvo paskutinės akimirkos, kai su mama buvome kartu.
Gatvėje mane pasitiko dėdės Juozo sesuo, teta Kasia. 1939 metais iš Druskininkų ji persikėlė gyventi pas Katinskus. Teta Kasia paėmė mane už rankos ir nusivedė į miestą. Priėjome Jurbarko gatvę, tiltą per Nerį, prasilenkėme su sargybiniais. Pamačiau priešais mus einančią pusseserę Onytę. Pasiekėme senamiestį. Ėjome Daukšos gatve, kur buvo tėvo kontora, namas. Teta Kasia kažką kalbėjo, bet aš jos negirdėjau. Man buvo įdomu vėl žiūrėti į tas gatves, namus, kuriuos, atrodė, taip seniai esu matęs. Priėjome Prezidento gatvę. Čia gyveno mano pusbrolis Liova su dėde Lazariu Frenkeliu. Užėjome į jų butą trečiame aukšte. Dabar čia gyveno Pranutė Špokaitė, Liovos auklė. Ji taip gražiai mokėdavo sekti pasakas. Dažnai ateidavo prie geto tvoros, atnešdavo lauktuvių. Dabar šiame bute buvome keturiese: aš, teta Kasia, Onytė ir Pranutė. Mane pavalgydino. Liepė laikytis taip, kad neišgirstų kaimynai. Ir paaiškino, jog nuo šiol aš vadinuosi Jonu Vaitkevičiumi, esu nebylys. Tokius fiktyvius dokumentus man parūpino kunigas Alminas iš Tenenių. Feliksas Vaitkevičius buvo dėdės Juozo Katinsko sesers Manės vyras. Aš tapau vienu iš jo vaikų.
Kitą rytą Pranutė mane sušukavo, šiek tiek papudravo, kad mažiau į akis kristų mano tamsus gymis. Kartu su teta Kasia ir Onyte patraukėme į Kauno geležinkelio stotį. Bilietai buvo nupirkti iš anksto. Traukinyje nepratariau nė žodžio. Sėdėjau prie lango ir žiūrėjau, kaip keičiasi pakelės vaizdai.
Pasiekėme Vilnių. Ėjome su teta Kasia pėsti. Miestas nepažįstamas, visai kitoks nei Kaunas, svetimas. Mane nuvedė į Katinskų butą Kaštonų gatvėje, kampiniame keturių aukštų name Nr. 2. Butas buvo trečiame aukšte. Čia aš buvau pirmą kartą. Duris atidarė teta Maša. Jos juodos akys spindėjo džiaugsmu. Ji nusivedė mane į miegamąjį ir parodė, kur aš miegosiu – ant didelės skrynios, stovinčios prie krosnies, šalia vonios kambario durų. Tame pačiame kambaryje stovėjo dvi lovos – dėdės ir tetos. Gilumoje – veidrodis. Bute buvo dar valgomasis, tetos Kasios kambarys ir kambarys, kuriame gyveno du svetimi įnamiai: policininkas ir studentas. Dar buvo tamsus kambarėlis. Įnamiai nežinojo, kad aš čia apsigyvenau, jie ir neturėjo žinoti. Turėjau elgtis tyliai, kai įnamiai būdavo namuose, negalėdavau nei vaikščioti, nei kalbėti.
Teta Maša ir dėdė Juozas mane priėmė labai nuoširdžiai. Dienos metu, kai įnamiai išeidavo į darbą, aš būdavau tetos Kasios kambaryje. Dėdė man davė šachmatus, šachmatų vadovėlį, krūvą įdomių knygų. Aš sėdėdavau prie stalo, spręsdavau pagal šachmatų vadovėlį gambitus, endšpilius, kitus uždavinius. Daug skaičiau. Bet po pietų, kai sugrįždavo įnamiai, vėl turėdavau eiti į miegamąjį. Ten tyliai sėdėdavau ant skrynios ir skaitydavau.
Kai naciai uždarė Vilniaus universitetą, Katinskų dukra Onytė išvažiavo į Šilalę mokytojauti. Ji dėstė lietuvių kalbą. Mano teta Maša neišeidavo iš savo buto – slapstėsi. Buvo išblyškusi, atrodė liguistai. Visus reikalus mieste tvarkė dėdė Juozas ir jo sesuo Kasia.Vieną dieną mus aplankė profesorius Konstantinas Jablonskis. Jis perdavė mamos linkėjimus ir atvežė mano drabužius. Pasakė, kad mama greitai pas mus ateis. Kaip vėliau sužinojau, profesorius, dirbdamas archyve, rado vienos lenkės, panašios į mano mamą, pasą ir jai tą pasą perdavė...
Taip slinko dienos, ramios, be ypatingų įvykių. Kartą teta man pasakė, kad mūsų įnamis policininkas sekmadienį švęs savo vestuves. Į butą prigužės visokių svečių: policininkų, esesininkų su damomis. Man reikėjo sugalvoti, kur pasislėpti. Aš išbandžiau visokiausias slėptuves. Įlindau į sieninę spintą, bet joje buvo mažai oro, be to, ji nebuvo rakinama. Palindau po tetos lova. Ten vietos daug, oro pakanka, bet jei kas pasilenks ir pažiūrės – mane pamatys. Pagaliau radome išeitį: teta suvyniojo kilimą ir pakišo po lova, kad jis mane užstotų.
Man po lova tūnoti teko ilgai, nes buvo ruošiamasi vestuvėms. Pasislėpiau, kai į butą gaminti valgių atėjo „šeimininkė“. Kambarius tvarkė pati teta. Vakarėjant pradėjo rinktis svečiai: komendantai, adjutantai ir policininkai su damomis. Juokas, triukšmas, pokštai, kalbos. Daugiausia kalbėjo vokiškai. O aš gulėjau slėptuvėje – tai ant nugaros, tai ant šono. Norėjosi sulenkti kojas, bet negalėjau. Reikėjo gulėti ir kvėpuoti tyliai, tarsi manęs visai nebūtų. Ponios landžiojo į miegamąjį, kadangi čia stovėjo veidrodis. Joms reikėjo pasipudruoti, pasidažyti, o gal ir atvėsti. Tetą ėmė baimė, kad jos ko nors nepajustų. Bet svečiai linksminosi, puotavo. Jiems aš visai nerūpėjau. Pagaliau apgirtę ponai ir ponios išsivaikščiojo. Katinskų šeimai, mano gelbėtojams ir man viskas baigėsi gerai.
Frontas artėjo. Dėdė Juozas išvažiavo į Šilalę, pas dukrą Onytę. Policininkas spruko į Vakarus. Studentas irgi išnyko. Kaštonų gatvėje priešais mūsų namą gyvenę gestapininkai taip pat išgaravo. Vilnių pradėjo smarkiai bombarduoti. Teta vis nesiryžo su manimi išeiti į saugesnę vietą. Miestas ištuštėjo. Daug namų degė. Priešais Katinskų butą, toje pačioje laiptinėje, gyveno dvi seserys: viena jų – vienuolė, o kita – medicinos sesuo. Jos prikalbino tetą pasislėpti greta esančioje Šv. Jokūbo bažnyčioje, kurioje jau buvo pasislėpę daug aplinkinių gyventojų. Ten ir mes nuėjome.Ilgame bažnyčios koridoriuje, kurį saugojo storos viduramžių sienos, ant plytinių grindų gulėjo daugybė žmonių. Vieni meldėsi, kiti snausdami laukė, kada praūš karo banga. Teta susipažino su moteriške iš Šermukšnių gatvės, kuri turėjo daug maisto. Teta keitė daiktus į maistą, ir mes buvome sotūs. Kartais ji nubėgdavo į butą – pažiūrėti, kas gi ten darosi. Mieste tuo metu siautė gaisrai, vagys. Grįžusi teta pasakojo, kad kieme nukritusi bomba, visi langai iš kiemo pusės išdužę, kambariai pilni pelenų, kuriuos oro banga išmetė iš krosnių. Tą dieną dingo vokiečių kareiviai, kurie slampinėjo po bažnyčią ir šventorių.
Išaušo liepos 13-osios rytas. Lijo. Bažnyčios šventoriuje apsistojo raudonarmiečiai su lauko virtuve. Jie mus vaišino šilta kareiviška koše. Žmonės po truputį pradėjo skirstytis po savo butus.Prie bažnyčios, Šermukšnių gatvės sankryžoje, stovėjo pašautas vokiečių tankas. Lukiškių aikštėje, kurioje buvo pastatyti mediniai barakai, riogsojo krūvos nuodėgulių ir pelenų.Kampinis namas Kaštonų gatvėje priešais mūsų namą degė. Mes grįžome namo. Turėjome daug darbo, kol surinkome langų stiklus, sušlavėme pelenus. Radau kartono, užkaliau langus. Pradėjome gyventi nebijodami nacių.
Frontas pasislinko toliau į rytus, gyvenimas pamažu normalėjo. Teta eidavo turgun keisti daiktų į maistą. Iš Šilalės sugrįžo dėdė Juozas. Rudenį pradėjau mokytis antroje gimnazijos klasėje. Mūsų gimnazijos direktorius buvo Henrikas Jonaitis, labai geras žmogus. Pavasarį iš Vokietijos ėmė grįžti išvežtieji. Dažnai eidavau jų pasitikti į geležinkelio stotį. Gal mama sugrįš? Vieną dieną mus aplankė ponas Meris, grįžęs iš Dachau. Jis buvo Kauno gete iki pat jo likvidavimo 1944-ųjų liepą. Meris buvo geras mano tėvų pažįstamas. Pasak jo, mano motiną nušovė prie penktųjų Varnių vartų. Ji papirko sargybinį atiduodama visas likusias savo brangenybes, šis jai leido išeiti pro vartus, o paskui šovė į nugarą. Mano motiną palaidojo geto kapinėse bendrame kape su tą dieną prie Neries nužudytaisiais.Tomis dienomis nušovė daug žmonių, norėjusių ištrūkti į laisvę.
Apie dėdės Frenkelio ir Liovos likimą ponas Meris nieko negalėjo pasakyti. Gal jie sudegė malinoje, o gal žuvo koncentracijos stovykloje.
Teta Maša ir dėdė Juozas išaugino mane, išleido į žmones. Teta Maša man buvo kaip motina, dėdė Juozas norėjo mane įsisūnyti. Bet man norėjosi likti tuo, kuo gimiau.
Su tėvu pirmą kartą po karo susitikau 1958 metais Leningrade. 1970 metais mano tėvas Rafaelis Jaffetas mirė Londone, ten ir palaidotas.
Brolis Azrielis baigė mokslus Didžiojoje Britanijoje, tapo architektu. Pirmąjį sykį po karo mudu su broliu pasimatėme 1960 metais Maskvoje.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009
Vakare iš darbo grįžo mama. Ji pasakė, kad likti gete itin pavojinga. Iš pradžių turiu bėgti aš, o paskui ir ji ateis pas mane. Su žmonėmis jau susitarta, manęs lauks.
Po poros dienų išeidama į darbą mama man paliko drabužius be Dovydo žvaigždžių. Ji liepė apie vidurdienį ateiti į „Silvos“ fabriką, smulkiai nupasakojo kelią.
Diena buvo saulėta. Man atrodė, kad tai šventė. Sulaukęs sutartos valandos, išėjau iš kiemo. Priėjau prie spygliuotos tvoros. Sargybinio arti nebuvo. Jis sėdėjo Varnių vartų būdelėje ir nematė manęs. Gatvėje beveik nebuvo praeivių. Užmyniau apatinę vielą, ranka pakėliau viršutinę ir susilenkęs pralindau. Perėjau į kitą Panerių gatvės pusę. Lėtai, nekreipdamas dėmesio į praeivius, ėjau šaligatviu, kol priėjau neaukštą „Silvos“ fabriko tvorą. Man atrodė, kad tai, ką aš darau – pokštas, žaidimas. Baimės nejaučiau, bet priėjęs prie fabriko nežinojau, ką daryti toliau. Slampinėjau prie tvoros. Staiga išgirdau iš už tvoros vyrišką balsą. Jis kalbėjo žydiškai: „Vaikine, ar nori įeiti?“ – „Taip“, – atsakiau. Vyriškis atidarė vartelius ir nieko manęs nekamantinėjęs nuvedė per kiemą į katilinę, liepė atsisėsti už krosnies, kad niekas nepamatytų. Sėdėjau. Laikas slinko be galo lėtai. Atėjo mama. Apsikabinome. Ji jaudinosi, spaudė mane prie savęs, teisinosi, kad dabar negalės su manimi eiti. Jai reikia dar pasirengti, tada ji ateis pas mane, bet aš būtinai turiu eiti dabar. Viskas bus gerai.
Netrukus atėjo vyriškis ir pasakė, kad gatvėje manęs jau laukia moteris. Tai buvo paskutinės akimirkos, kai su mama buvome kartu.
Gatvėje mane pasitiko dėdės Juozo sesuo, teta Kasia. 1939 metais iš Druskininkų ji persikėlė gyventi pas Katinskus. Teta Kasia paėmė mane už rankos ir nusivedė į miestą. Priėjome Jurbarko gatvę, tiltą per Nerį, prasilenkėme su sargybiniais. Pamačiau priešais mus einančią pusseserę Onytę. Pasiekėme senamiestį. Ėjome Daukšos gatve, kur buvo tėvo kontora, namas. Teta Kasia kažką kalbėjo, bet aš jos negirdėjau. Man buvo įdomu vėl žiūrėti į tas gatves, namus, kuriuos, atrodė, taip seniai esu matęs. Priėjome Prezidento gatvę. Čia gyveno mano pusbrolis Liova su dėde Lazariu Frenkeliu. Užėjome į jų butą trečiame aukšte. Dabar čia gyveno Pranutė Špokaitė, Liovos auklė. Ji taip gražiai mokėdavo sekti pasakas. Dažnai ateidavo prie geto tvoros, atnešdavo lauktuvių. Dabar šiame bute buvome keturiese: aš, teta Kasia, Onytė ir Pranutė. Mane pavalgydino. Liepė laikytis taip, kad neišgirstų kaimynai. Ir paaiškino, jog nuo šiol aš vadinuosi Jonu Vaitkevičiumi, esu nebylys. Tokius fiktyvius dokumentus man parūpino kunigas Alminas iš Tenenių. Feliksas Vaitkevičius buvo dėdės Juozo Katinsko sesers Manės vyras. Aš tapau vienu iš jo vaikų.
Kitą rytą Pranutė mane sušukavo, šiek tiek papudravo, kad mažiau į akis kristų mano tamsus gymis. Kartu su teta Kasia ir Onyte patraukėme į Kauno geležinkelio stotį. Bilietai buvo nupirkti iš anksto. Traukinyje nepratariau nė žodžio. Sėdėjau prie lango ir žiūrėjau, kaip keičiasi pakelės vaizdai.
Pasiekėme Vilnių. Ėjome su teta Kasia pėsti. Miestas nepažįstamas, visai kitoks nei Kaunas, svetimas. Mane nuvedė į Katinskų butą Kaštonų gatvėje, kampiniame keturių aukštų name Nr. 2. Butas buvo trečiame aukšte. Čia aš buvau pirmą kartą. Duris atidarė teta Maša. Jos juodos akys spindėjo džiaugsmu. Ji nusivedė mane į miegamąjį ir parodė, kur aš miegosiu – ant didelės skrynios, stovinčios prie krosnies, šalia vonios kambario durų. Tame pačiame kambaryje stovėjo dvi lovos – dėdės ir tetos. Gilumoje – veidrodis. Bute buvo dar valgomasis, tetos Kasios kambarys ir kambarys, kuriame gyveno du svetimi įnamiai: policininkas ir studentas. Dar buvo tamsus kambarėlis. Įnamiai nežinojo, kad aš čia apsigyvenau, jie ir neturėjo žinoti. Turėjau elgtis tyliai, kai įnamiai būdavo namuose, negalėdavau nei vaikščioti, nei kalbėti.
Teta Maša ir dėdė Juozas mane priėmė labai nuoširdžiai. Dienos metu, kai įnamiai išeidavo į darbą, aš būdavau tetos Kasios kambaryje. Dėdė man davė šachmatus, šachmatų vadovėlį, krūvą įdomių knygų. Aš sėdėdavau prie stalo, spręsdavau pagal šachmatų vadovėlį gambitus, endšpilius, kitus uždavinius. Daug skaičiau. Bet po pietų, kai sugrįždavo įnamiai, vėl turėdavau eiti į miegamąjį. Ten tyliai sėdėdavau ant skrynios ir skaitydavau.
Kai naciai uždarė Vilniaus universitetą, Katinskų dukra Onytė išvažiavo į Šilalę mokytojauti. Ji dėstė lietuvių kalbą. Mano teta Maša neišeidavo iš savo buto – slapstėsi. Buvo išblyškusi, atrodė liguistai. Visus reikalus mieste tvarkė dėdė Juozas ir jo sesuo Kasia.Vieną dieną mus aplankė profesorius Konstantinas Jablonskis. Jis perdavė mamos linkėjimus ir atvežė mano drabužius. Pasakė, kad mama greitai pas mus ateis. Kaip vėliau sužinojau, profesorius, dirbdamas archyve, rado vienos lenkės, panašios į mano mamą, pasą ir jai tą pasą perdavė...
Taip slinko dienos, ramios, be ypatingų įvykių. Kartą teta man pasakė, kad mūsų įnamis policininkas sekmadienį švęs savo vestuves. Į butą prigužės visokių svečių: policininkų, esesininkų su damomis. Man reikėjo sugalvoti, kur pasislėpti. Aš išbandžiau visokiausias slėptuves. Įlindau į sieninę spintą, bet joje buvo mažai oro, be to, ji nebuvo rakinama. Palindau po tetos lova. Ten vietos daug, oro pakanka, bet jei kas pasilenks ir pažiūrės – mane pamatys. Pagaliau radome išeitį: teta suvyniojo kilimą ir pakišo po lova, kad jis mane užstotų.
Man po lova tūnoti teko ilgai, nes buvo ruošiamasi vestuvėms. Pasislėpiau, kai į butą gaminti valgių atėjo „šeimininkė“. Kambarius tvarkė pati teta. Vakarėjant pradėjo rinktis svečiai: komendantai, adjutantai ir policininkai su damomis. Juokas, triukšmas, pokštai, kalbos. Daugiausia kalbėjo vokiškai. O aš gulėjau slėptuvėje – tai ant nugaros, tai ant šono. Norėjosi sulenkti kojas, bet negalėjau. Reikėjo gulėti ir kvėpuoti tyliai, tarsi manęs visai nebūtų. Ponios landžiojo į miegamąjį, kadangi čia stovėjo veidrodis. Joms reikėjo pasipudruoti, pasidažyti, o gal ir atvėsti. Tetą ėmė baimė, kad jos ko nors nepajustų. Bet svečiai linksminosi, puotavo. Jiems aš visai nerūpėjau. Pagaliau apgirtę ponai ir ponios išsivaikščiojo. Katinskų šeimai, mano gelbėtojams ir man viskas baigėsi gerai.
Frontas artėjo. Dėdė Juozas išvažiavo į Šilalę, pas dukrą Onytę. Policininkas spruko į Vakarus. Studentas irgi išnyko. Kaštonų gatvėje priešais mūsų namą gyvenę gestapininkai taip pat išgaravo. Vilnių pradėjo smarkiai bombarduoti. Teta vis nesiryžo su manimi išeiti į saugesnę vietą. Miestas ištuštėjo. Daug namų degė. Priešais Katinskų butą, toje pačioje laiptinėje, gyveno dvi seserys: viena jų – vienuolė, o kita – medicinos sesuo. Jos prikalbino tetą pasislėpti greta esančioje Šv. Jokūbo bažnyčioje, kurioje jau buvo pasislėpę daug aplinkinių gyventojų. Ten ir mes nuėjome.Ilgame bažnyčios koridoriuje, kurį saugojo storos viduramžių sienos, ant plytinių grindų gulėjo daugybė žmonių. Vieni meldėsi, kiti snausdami laukė, kada praūš karo banga. Teta susipažino su moteriške iš Šermukšnių gatvės, kuri turėjo daug maisto. Teta keitė daiktus į maistą, ir mes buvome sotūs. Kartais ji nubėgdavo į butą – pažiūrėti, kas gi ten darosi. Mieste tuo metu siautė gaisrai, vagys. Grįžusi teta pasakojo, kad kieme nukritusi bomba, visi langai iš kiemo pusės išdužę, kambariai pilni pelenų, kuriuos oro banga išmetė iš krosnių. Tą dieną dingo vokiečių kareiviai, kurie slampinėjo po bažnyčią ir šventorių.
Išaušo liepos 13-osios rytas. Lijo. Bažnyčios šventoriuje apsistojo raudonarmiečiai su lauko virtuve. Jie mus vaišino šilta kareiviška koše. Žmonės po truputį pradėjo skirstytis po savo butus.Prie bažnyčios, Šermukšnių gatvės sankryžoje, stovėjo pašautas vokiečių tankas. Lukiškių aikštėje, kurioje buvo pastatyti mediniai barakai, riogsojo krūvos nuodėgulių ir pelenų.Kampinis namas Kaštonų gatvėje priešais mūsų namą degė. Mes grįžome namo. Turėjome daug darbo, kol surinkome langų stiklus, sušlavėme pelenus. Radau kartono, užkaliau langus. Pradėjome gyventi nebijodami nacių.
Frontas pasislinko toliau į rytus, gyvenimas pamažu normalėjo. Teta eidavo turgun keisti daiktų į maistą. Iš Šilalės sugrįžo dėdė Juozas. Rudenį pradėjau mokytis antroje gimnazijos klasėje. Mūsų gimnazijos direktorius buvo Henrikas Jonaitis, labai geras žmogus. Pavasarį iš Vokietijos ėmė grįžti išvežtieji. Dažnai eidavau jų pasitikti į geležinkelio stotį. Gal mama sugrįš? Vieną dieną mus aplankė ponas Meris, grįžęs iš Dachau. Jis buvo Kauno gete iki pat jo likvidavimo 1944-ųjų liepą. Meris buvo geras mano tėvų pažįstamas. Pasak jo, mano motiną nušovė prie penktųjų Varnių vartų. Ji papirko sargybinį atiduodama visas likusias savo brangenybes, šis jai leido išeiti pro vartus, o paskui šovė į nugarą. Mano motiną palaidojo geto kapinėse bendrame kape su tą dieną prie Neries nužudytaisiais.Tomis dienomis nušovė daug žmonių, norėjusių ištrūkti į laisvę.
Apie dėdės Frenkelio ir Liovos likimą ponas Meris nieko negalėjo pasakyti. Gal jie sudegė malinoje, o gal žuvo koncentracijos stovykloje.
Teta Maša ir dėdė Juozas išaugino mane, išleido į žmones. Teta Maša man buvo kaip motina, dėdė Juozas norėjo mane įsisūnyti. Bet man norėjosi likti tuo, kuo gimiau.
Su tėvu pirmą kartą po karo susitikau 1958 metais Leningrade. 1970 metais mano tėvas Rafaelis Jaffetas mirė Londone, ten ir palaidotas.
Brolis Azrielis baigė mokslus Didžiojoje Britanijoje, tapo architektu. Pirmąjį sykį po karo mudu su broliu pasimatėme 1960 metais Maskvoje.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009
Mane gelbėjo ir triušiai
Tobijas Jafetas
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Gimiau 1930 metais Kaune. Šeimoje buvome trys broliai: vyriausias – Azrielis (Azia), Fima, miręs šešerių metų, ir aš, Tobijas, jauniausias. Mano tėvas Rafaelis Jaffetas buvo kilęs iš gausios šeimos, gyvenusios Rezeknėje, Latvijoje. Prieškariu jis apsigyveno Kaune ir dirbo Anglijos tekstilės firmų atstovu Lietuvai.
Kaune gyveno ir du tėvo broliai su šeimomis. Michailui Jaffetui su žmona Zina ir sūnumis Aronu ir Grigorijumi 1941 metais pavyko evakuotis į Sovietų Sąjungos gilumą. Kitas mano dėdė – Aleksandras Jaffetas. 1941-aisiais jis su žmona Sonia buvo išvežtas į Sibirą. Teta Sonia mirė lageryje, jos vyras Aleksandras grįžo į Lietuvą, vėliau išvažiavo į Izraelį. Ten ir mirė.
Mama Berta Jaffetienė buvo baigusi Rygos realinę gimnaziją. Ji niekur nedirbo, augino ir auklėjo mus. Mamos šeima taip pat buvo didelė. Jos senelis Chaimas Don Yechija buvo vyriausiasis Vyžuonų miestelio rabinas, o mamos tėvas Davidas Šustefas, taip pat rabinas, buvo vedęs senelio dukterį Henią.
Iki Antrojo pasaulinio karo Kaune gyveno dvi mamos seserys. Teta Hilna Frenkel mirė anksti, 1933 metais, ji palaidota Kaune. Jos vyras Lazaris Frenkelis buvo radijo inžinierius. Jie turėjo sūnų Liovą. Kai mano teta Hilna, Liovos mama, mirė, jam buvo ketveri metukai. Liovą prižiūrėjo auklė Pranė Špokaitė (Juodvalkienė). Kai berniukas su savo tėvu atsidūrė gete, Pranutė jiems visokeriopai padėjo. Deja, tėvas ir sūnus Frenkeliai žuvo likviduojant Kauno getą.
Kita mamos sesuo – Maša Katinskienė buvo ištekėjusi už Lietuvos kariuomenės pulkininko Juozo Katinsko. Dėdės Juozo sesuo Kotryna Katinskaitė (visų mūsų vadinama Kasia) ir Katinskų dukra Onytė padėjo man pabėgti iš Kauno geto. Slepiamas buvau Katinskų bute Vilniuje, Kaštonų gatvėje.
1939 metais mūsų šeima išvažiavo į Angliją, nes tėvas suprato, jog Lietuvoje pasilikti nesaugu. Mes su broliu pradėjome lankyti mokyklą Braitone.
Mano pusseserė Onytė (Ona Katinskaitė) tais pačiais metais baigė „Aušros" gimnaziją, ir mama pakvietė ją pasisvečiuoti pas mus Anglijoje. Tačiau Europoje darėsi vis neramiau, ir mama nutarė parvežti Onytę pas tėvus, į Kauną, o kartu pasiėmė ir mane. Deja, sugrįžti į Angliją mes jau nebegalėjome, nes 1940 metais pasikeitus valdžiai Lietuvoje, mūsų vizos nebegaliojo. Taigi tėvas su broliu pasiliko Anglijoje, o mama su manimi – Kaune.
Iki to laiko buvau baigęs keturias Švabės gimnazijos klases. Šią gimnaziją uždarius, penktąją klasę baigiau Šolom Aleichemo mokykloje.
1941-aisiais, per vasaros atostogas, išvažiavau į Palangos pionierių stovyklą. Lyg nujausdama nelaimę, mama labai nenorėjo manęs leisti.
Birželio 22-ąją, ketvirtą valandą ryto, Palangos pionierių stovyklą pažadino patrankų šūviai. Prasidėjo karas. Vaikams buvo liepta susirinkti stovyklos kieme. Iš ten pajūriu buvom vedami į Šventąją. Mūsų koloną apšaudė praskrendantys lėktuvai. Apie vidurdienį pasiekėme Šventąją. Žvejų uoste mus pamaitino: gavome po saują raugintų kopūstų ir po vieną džiovintą žuvytę. Nuo plento į Šventąją atvažiavo du autobusai paimti vaikų. Į juos negalėjome visi sutilpti, todėl susodinti buvo tik silpnesni ir labiau nuvargę. Aš į autobusą nepatekau. Kaip vėliau sužinojome, tie vaikai pasiekė Rusijos gilumą, o mes, likusieji, ėjome toliau Latvijos link. Eiti buvo nelengva – kelias vedė per pelkėtą vietovę. Greitai mus pavijo vokiečių motociklininkai su geležiniais šalmais, apsiginklavę kulkosvaidžiais, automatais. Jie liepė grįžti į Palangą. Grįžome į Šventąją, iš ten autobusais mus nuvežė į Palangą, į buvusio Kurhauzo kiemą. Ten mus „surūšiavo“: žydai buvo nuvesti į Palangos sinagogą, o kiti – atgal į stovyklą. Sinagogoje radome suvarytus Palangos žydus. Mus saugojo baltaraiščiai. Ten išbuvome tris dienas. Paskui visus nuvedė į vieno ūkininko sodybą, buvusią už dviejų kilometrų nuo Palangos, prie plento į Kretingą. Mūsų ten buvo apie 600 – moterys su vaikais, seneliai. Dieną reikėdavo eiti į darbą. Tvarkėme rusų kareivių paliktas patalpas. Nakvoti grįždavome į saugomą sodybą. Miegojome daržinėje ant žemės. Galėjome gulėti tik ant vieno šono, nes mūsų buvo daug, o vietos mažai. Maitindavo du kartus: iš ryto – sauja kopūstų ir virta bulvė, vakare – tas pats. Ten išbuvau vienuolika dienų. Vieną dieną sužinojau, kad iš Kauno atvažiuos autobusai parvežti vaikų iš stovyklos. Tą vakarą jau nebegrįžau į saugomą sodybą, slapta permiegojau stovykloje pas draugą. Kitą dieną su stovyklos vaikais sugrįžau į Kauną, pas mamą. Vėliau sužinojau, kad visi, likę sodyboje, buvo sušaudyti.
Susitikę su mama neapsakomai džiaugėmės. Iki tol mama stačiai nežinojo, ką daryti. Dėdė Miša su šeima pasitraukė į Rytus. Mama nevažiavo su jais, laukė manęs. Mamos sesuo Maša su šeima tada jau gyveno Vilniuje.
Mano pusbrolio Liovos auklė Pranė Špokaitė (Juodvalkienė) dažnai ateidavo į mūsų butą Daukanto gatvėje, atnešdavo mums maisto ir pasakodavo, kas dedasi mieste. Mes bijojome išeiti į miestą, nors namuose irgi nebuvo ramu. Kol dar nebuvau grįžęs iš Palangos, buvęs mūsų kiemsargis kėsinosi pasmaugti mamą...
Liepos viduryje visiems Kauno žydams buvo įsakyta palikti savo namus ir persikelti į Vilijampolėje steigiamą getą.
Mūsų pirmasis „butas“ Kauno gete buvo Jūratės gatvėje. Gatvė rėmėsi į kalno šlaitą, kuriuo ėjo geto riba. Ant kalno buvo Linkuvos gatvė, vedanti į IX fortą. Gavome kambarį dviaukščio medinio namo pirmame aukšte. Čia gyvenome neilgai. Po Didžiosios akcijos, kai didžiuma geto gyventojų buvo nuvaryti Linkuvos gatve į IX fortą, mums liepė persikraustyti. Namas, kuriame tą kartą apsigyvenome, stovėjo K. Griniaus ir Panerių gatvių kampe. Panerių gatvė nepriklausė getui, buvo atskirta spygliuotos vielos tvora. Mūsų „kampelis“ buvo viename medinio namo kambaryje antram aukšte. Jame gyvenome mudu su mama ir dar keturių žmonių šeima. Mūsų kampe tilpo lova ir dar buvo likęs mažas tarpelis prie lovos. Su mama miegojome „valetu“. Kitame šio buto kambarėlyje gyveno jauna pora: geto policininkas su jaunute žmona, besilaukiančia vaikelio.
Prie namo buvo nemažas kiemas, pavasarį pavirtęs gyventojų daržu. Aš irgi turėjau savo lysvę. Suaugusieji dieną eidavo į darbą. Mama dirbo „Silvos“ kojinių fabrike. Išeidavusi anksti rytą, grįždavo vėlai vakare labai pavargusi. Kai būdavo ramu, vaikai žaisdavo kieme. Kartais ir aš su jais. Tačiau turėjau ir savų užsiėmimų. Iš pradžių lankiau amatų mokyklą, mokiausi šaltkalvystės.Mokykla buvo Varnių gatvėje, viename iš trijų daugiaaukščių mūrinių blokų. Vienas mano mokytojų buvo Benjaminas Cvizonas. Po daugelio metų jį sutikau Vilniuje. Gete dirbau pasiuntiniu prie Varnių vartų. Tuos vartus dar vadino penktaisiais vartais. Taigi žaidimams ne daug laiko telikdavo. Mūsų kieme susirinkdavo daug vaikų. Labiausiai mėgstami buvo žaidimai su sagomis (klingeriais). Dažnai buvo rengiami įvairūs vaidinimai, loterijos. Už mūsų kiemo driekėsi pieva. Kartais ten žaisdavome futbolą. Dauguma buvome išsidrožę medpadžius, prie jų prisikalę brezentą. Tai buvo mūsų „bucai“, kuriais buvo galima stipriai spirti kamuolį.
Gyvenimas gete buvo sudėtingas. Pagrindinis rūpestis, nedavęs nė minutės ramybės – kaip prasimanyti valgio sau ir artimiesiems.
Mūsų namo palėpėje aš užveisiau triušių ir juos prižiūrėjau. Triušiai sparčiai veisėsi. Jiems reikėjo skirti daug laiko: valyti narvelius, kad nedvoktų, pašarui rinkti žolę, visokius lapus ir šaknis. Labai mielai triušiai ėsdavo pienių šaknis ir lapus. Morkomis nešersi...
Gete man sukako trylika metų. Mama mane siuntė mokytis, kad galėčiau išlaikyti bar micvai reikalingus egzaminus. Tais itin sunkiais laikais mes atkakliai laikėmės savo tradicijų. Jos tapo ypač būtinos, reikšmingesnės.