Išgelbėti žydų vaikai
Lilit (Lida) Joffė-Davidson
Pesachalė – nuostabus vaikas
Lilit (Lida) Joffė-Davidson
Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Vokiečiams įsiveržus į Lietuvą man buvo dveji metai. Gyvenome Panevėžyje. Mano tėvas Leizeris Joffė dirbo gydytoju vietos ligoninėje, mama Julia Joffė (mergautine pavarde Segalytė) buvo dantų gydytoja. Vokiečiai išvarė visą ligoninės personalą į gatvę ir pareikalavo atskirti žydus ir komunistus. Vienintelis žydas, kurio niekas neįdavė, buvo mano tėvas, mat jį nepaprastai mylėjo ir gerbė tiek personalas, tiek ligoniai.
Pabėgome į Kauną ir netrukus atsidūrėme gete. Tėvas dirbo gete gydytoju, o mama būdavo siunčiama į darbus už geto tvoros. Ji užmezgė ryšius su draugais lietuviais, kurie dalyvavo antifašistinio pogrindžio veikloje, ir jų padedama įnešdavo į getą maisto. Pogrindininkams mama teikdavo informaciją apie įvykius gete. Tie draugai padėjo mums pabėgti iš geto, apsigyventi slėptuvėje ir sulaukti karo pabaigos.
Keli įvykiai iš mūsų gyvenimo gete iki šiol yra likę mano atmintyje. Prisimenu, kaip mama verkė, kai tėvas papasakojo apie tai, kad jos tėvai ir jaunesnieji broliai buvo nužudyti lietuvių kaimiečių, jų kaimynų, rankomis. Kartą, prisimenu, buvau geto vaikų darželyje. Vienas vaikas paklausė auklėtojos, ant kurios kojos autis batą. „Ant kairės“, – atsakė auklėtoja. Tada tas vaikas uždavė kitą klausimą: „O ką man daryti su kitu batu?“ Galvojau sau – koks kvailys! Visi tie darželinukai vėliau buvo nužudyti kartu su auklėtoja, kuri atsisakė juos palikti.
Nėra dienos, kad neprisiminčiau Pesachalės, nuostabaus vaiko, kuris gyveno šalia mūsų ankštame bute mediniame griūvančiame geto name. Jis buvo lordo Fontlerojaus įsikūnijimas angelo veidu ir elgėsi kaip kilnus suaugęs žmogus. Vėliau tėvai patvirtino tą įspūdį, kurį jis buvo man palikęs, kai pati buvau vos trejų ar ketverių metų. Kartą su dar keliais vaikais žaidžiau pagrindinėje geto gatvėje. Pamatėme artėjant žmogų viena amputuota koja, su ramentais. Visi ėmėm juoktis, staiga išgirdom Pesachalę klausiant: „O jeigu jums taip nutiktų?“ Pesachalė buvo nužudytas kaip ir dauguma geto vaikų. Taip niekada ir nesužinojau nei jo pavardės, nei kiek jam buvo metų.
Gerai įsidėmėjau 1944-ųjų liepą. Vokiečiai traukėsi, o rusai jau ėjo per kaimą, kuriame mes slėpėmės paskutiniais vokiečių okupacijos metais. Mes su mama apsimetėm esančios lietuvės pabėgėlės iš gretimo miesto. Atsisveikindama su ūkininku, kuriam dirbo už pastogę, mama prisipažino esanti žydė, o šis atsakė: „Manai, aš nežinojau?“
Įlipome į triukšmingų rusų kareivių pilną sunkvežimį, riedantį link miesto. Išgirdau, kad susirūpinusi mama šnabžda pati sau: „Ar tas nevykėlis sugebėjo išgyventi?“ – ar tik tėvas, kuris slėpėsi Kaune, mano buvusios auklės Annos namuose, bus išgyvenęs. Didžiąją dalį laiko tėvas tūnojo spintoje, tik naktį iš jos trumpam išlįsdamas įkvėpti pro langą gryno oro.
Vėl susijungusi mūsų šeima kartu su aukle gavo iš sovietų valdžios erdvų butą. Tėvai vėl ėmė dirbti pagal specialybę. Pradėjome gauti siuntinius iš Izraelio, kuriuos siuntė dar 4-ajame dešimtmetyje emigravusios trys tėvo seserys. Kokia prabanga buvo gauti adatą ir siūlų!
Žinojau, kad ketvirtoji tėvo sesuo Fania su vyru Zalmanu Preisu buvo nužudyta Kuršėnuose; žinojau, kad mama neteko Rokiškyje gyvenusių tėvų Amalijos ir Leono Segalių, dviejų brolių – 13 metų Polinkos ir 25 metų Dunios. Iš giminaičių gyvos liko tik tetos Palestinoje. Ištisas dienas žiūrinėdavau nuotraukas, kurias tėvai sugebėjo išsaugoti karo sumaištyje. Tose nuotraukose mačiau jaunus ir nerūpestingus tėvus didelės šeimos apsuptyje. Būdama penkerių šešerių metų kasnaktį sapnuodavau košmarus, kaip vokiečiai vejasi mano močiutę ir jaunesniuosius mamos brolius, kurie man rodėsi esą mano pačios broliai. Vieną naktį įsivaizdavau save stovinčią su bizūnu ir iš visų jėgų mušančią juo tą savo košmarą. Daugiau košmaras negrįžo. Tada nutariau užaugusi tapti gydytoja ir išrasti vaistus, kurie sugražins man močiutę ir senelį.
Pasinaudoję fiktyvia santuoka išvykome iš Sovietų Sąjungos į Lenkiją. Iš ten 1958-aisiais emigravome į Izraelį. Baigiau Jeruzalės Hadasos medicinos universitetą. Esu odontologė. Turiu du sūnus – Amirą ir Elį – ir penkis anūkus. Kiek save prisimenu, visad norėjau įrodyti, kad buvau išgelbėta ne veltui.
2012, Jeruzalė, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Lilit (Lida) Joffė-Davidson
Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Vokiečiams įsiveržus į Lietuvą man buvo dveji metai. Gyvenome Panevėžyje. Mano tėvas Leizeris Joffė dirbo gydytoju vietos ligoninėje, mama Julia Joffė (mergautine pavarde Segalytė) buvo dantų gydytoja. Vokiečiai išvarė visą ligoninės personalą į gatvę ir pareikalavo atskirti žydus ir komunistus. Vienintelis žydas, kurio niekas neįdavė, buvo mano tėvas, mat jį nepaprastai mylėjo ir gerbė tiek personalas, tiek ligoniai.
Pabėgome į Kauną ir netrukus atsidūrėme gete. Tėvas dirbo gete gydytoju, o mama būdavo siunčiama į darbus už geto tvoros. Ji užmezgė ryšius su draugais lietuviais, kurie dalyvavo antifašistinio pogrindžio veikloje, ir jų padedama įnešdavo į getą maisto. Pogrindininkams mama teikdavo informaciją apie įvykius gete. Tie draugai padėjo mums pabėgti iš geto, apsigyventi slėptuvėje ir sulaukti karo pabaigos.
Keli įvykiai iš mūsų gyvenimo gete iki šiol yra likę mano atmintyje. Prisimenu, kaip mama verkė, kai tėvas papasakojo apie tai, kad jos tėvai ir jaunesnieji broliai buvo nužudyti lietuvių kaimiečių, jų kaimynų, rankomis. Kartą, prisimenu, buvau geto vaikų darželyje. Vienas vaikas paklausė auklėtojos, ant kurios kojos autis batą. „Ant kairės“, – atsakė auklėtoja. Tada tas vaikas uždavė kitą klausimą: „O ką man daryti su kitu batu?“ Galvojau sau – koks kvailys! Visi tie darželinukai vėliau buvo nužudyti kartu su auklėtoja, kuri atsisakė juos palikti.
Nėra dienos, kad neprisiminčiau Pesachalės, nuostabaus vaiko, kuris gyveno šalia mūsų ankštame bute mediniame griūvančiame geto name. Jis buvo lordo Fontlerojaus įsikūnijimas angelo veidu ir elgėsi kaip kilnus suaugęs žmogus. Vėliau tėvai patvirtino tą įspūdį, kurį jis buvo man palikęs, kai pati buvau vos trejų ar ketverių metų. Kartą su dar keliais vaikais žaidžiau pagrindinėje geto gatvėje. Pamatėme artėjant žmogų viena amputuota koja, su ramentais. Visi ėmėm juoktis, staiga išgirdom Pesachalę klausiant: „O jeigu jums taip nutiktų?“ Pesachalė buvo nužudytas kaip ir dauguma geto vaikų. Taip niekada ir nesužinojau nei jo pavardės, nei kiek jam buvo metų.
Gerai įsidėmėjau 1944-ųjų liepą. Vokiečiai traukėsi, o rusai jau ėjo per kaimą, kuriame mes slėpėmės paskutiniais vokiečių okupacijos metais. Mes su mama apsimetėm esančios lietuvės pabėgėlės iš gretimo miesto. Atsisveikindama su ūkininku, kuriam dirbo už pastogę, mama prisipažino esanti žydė, o šis atsakė: „Manai, aš nežinojau?“
Įlipome į triukšmingų rusų kareivių pilną sunkvežimį, riedantį link miesto. Išgirdau, kad susirūpinusi mama šnabžda pati sau: „Ar tas nevykėlis sugebėjo išgyventi?“ – ar tik tėvas, kuris slėpėsi Kaune, mano buvusios auklės Annos namuose, bus išgyvenęs. Didžiąją dalį laiko tėvas tūnojo spintoje, tik naktį iš jos trumpam išlįsdamas įkvėpti pro langą gryno oro.
Vėl susijungusi mūsų šeima kartu su aukle gavo iš sovietų valdžios erdvų butą. Tėvai vėl ėmė dirbti pagal specialybę. Pradėjome gauti siuntinius iš Izraelio, kuriuos siuntė dar 4-ajame dešimtmetyje emigravusios trys tėvo seserys. Kokia prabanga buvo gauti adatą ir siūlų!
Žinojau, kad ketvirtoji tėvo sesuo Fania su vyru Zalmanu Preisu buvo nužudyta Kuršėnuose; žinojau, kad mama neteko Rokiškyje gyvenusių tėvų Amalijos ir Leono Segalių, dviejų brolių – 13 metų Polinkos ir 25 metų Dunios. Iš giminaičių gyvos liko tik tetos Palestinoje. Ištisas dienas žiūrinėdavau nuotraukas, kurias tėvai sugebėjo išsaugoti karo sumaištyje. Tose nuotraukose mačiau jaunus ir nerūpestingus tėvus didelės šeimos apsuptyje. Būdama penkerių šešerių metų kasnaktį sapnuodavau košmarus, kaip vokiečiai vejasi mano močiutę ir jaunesniuosius mamos brolius, kurie man rodėsi esą mano pačios broliai. Vieną naktį įsivaizdavau save stovinčią su bizūnu ir iš visų jėgų mušančią juo tą savo košmarą. Daugiau košmaras negrįžo. Tada nutariau užaugusi tapti gydytoja ir išrasti vaistus, kurie sugražins man močiutę ir senelį.
Pasinaudoję fiktyvia santuoka išvykome iš Sovietų Sąjungos į Lenkiją. Iš ten 1958-aisiais emigravome į Izraelį. Baigiau Jeruzalės Hadasos medicinos universitetą. Esu odontologė. Turiu du sūnus – Amirą ir Elį – ir penkis anūkus. Kiek save prisimenu, visad norėjau įrodyti, kad buvau išgelbėta ne veltui.
2012, Jeruzalė, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014