Išgelbėti žydų vaikai
Šalomas Kaplanas-Eilati
70 metų
Šalomas Kaplanas-Eilati
Dr. Šalomo Kaplano-Eilati kalba, pasakyta visų išlikusiųjų gyvų per Holokaustą vardu, pradedant 2014-ųjų Holokausto kankinių ir didvyrių dienos minėjimą:
1944-ųjų balandis, Kauno getas, Lietuva
Vienuolikos metų, apsirengęs taip, kad susiliečiau su minia, įsimaišiau į mamos brigadą, kuri kėlėsi per upę į darbą. Motina man griežtai prisakė, kad pasiekęs kitą krantą, kaip Loto žmona, šiukštu nesigręžiočiau atgal ir eičiau tik į priekį, per kalvas, o ten manęs turėjo laukti moteris.
Kaip Mozę iš meldų mano mama poetė Lėja Grinštein (Lea Greenstein) išmetė mane į gyvenimo upės krantą. Ji man du kartus dovanojo gyvenimą, o išgelbėti gyvybės sau neturėjo galimybės nė karto.
Tuomet prieš dvi savaites gete buvo įvykusi pati siaubingiausia Vaikų akcija (iš tėvų buvo išplėšti ir išvežti vaikai). Iš savo slėptuvės girdėjau širdį veriančius motinų, besigrumiančių su vis grįžtančiais vokiečių ir ukrainiečių kareiviais, klyksmus. Jie tempė klaikiai raudančius vaikus ir plėšė motinoms iš rankų kūdikius, jiems padėjo baisūs vilkšuniai. Jų verksmas man tebeaidi ausyse iki šiol.
Man pasisekė, nes man buvo rasta slėptuvė atokiame kaime pas kilnios širdies lietuvius. Jad Vašem juos pripažino Pasaulio Tautų Teisuoliais. Vakarais aš išeidavau iš savo slėptuvės daržinėje ir atsisukęs į gimtąjį miestą savais žodžiais sukalbėdavau maldą už šeimą ir draugus, kad ir kur jie tuo metu buvo. Tuo metu nežinojau, kad mama jau žuvo, kai buvo padegtas getas. Nieko nežinojau ir apie savo jaunesniąją seserį – o ją globėjai įdavė gestapui.
Iš aštuoniasdešimties mūsų giminės narių gyvi likome tik du: aš, vaikas, vienas klaidžiojęs miesto gatvėmis, ir mano tėvas, rašytojas Izraelis Kaplanas (Israel Kaplan), Dachau muselmann (šiuo žodžiu nacių koncentracijos stovyklose buvo vadinami kaliniai, kurie iš bado ir išsekimo nebepajėgė dirbti. Vertėjos pastaba). Iš karto po išlaisvinimo jis, nors dar silpnas ir ligotas, visas atsidavė išlikusiųjų gyvų per Holokaustą liudijimų rinkimui, taip jis nepaprastai reikšmingai prisidėjo prie Jad Vašem duomenų bazės kūrimo.
Su tėvu mes susitikome po ketverių išsiskyrimo metų. Aš emigravai į Eretz Israel (hebr. Izraelio žemė), tvirtai pasiryžęs visapusiškai realizuoti save. Tapau Tel Josefo kibuco nariu ir Izraelio gynybos pajėgų pareigūnu, įgijau agronomijos daktaro laipsnį, prisidėjau prie Aravos regiono plėtros, aktyviai dalyvavau bendruomenės projektuose. Turiu tris vaikus ir penkis anūkus, mano žmona ir gyvenimo draugė kartu su manimi neša slogią mano praeities naštą.
Iš maždaug 5000 tuomet dar bar micvos amžiaus nesulaukusių Kauno geto vaikų gyvi liko tik maždaug 250-300. Po penkis iš šimto.
Šiandien kalbu čia savo draugų iš ištuštėjusių mano ir gretimo kiemų ir bendramokslių vardu. Trejus metus gete aš su jais žaidžiau, mokiausi, dainavau ir ginčijausi. Bet paskui vienas po kito jie dingo.
Mina ir Zelda, Hansas ir Mosikas, Arkė ir Maimkė ir daugelis kitų, kurių vardų nebeprisimenu. Kodėl aš gyvas, o jie ne? Šito niekada nesuvoksiu.
Kalbu čia žydų vaikų, persekiotų, kad ir kur jie tuomet buvo, vardu. Beveik visi jie žuvo, kai kurie susekti ar įduoti, kaip mano sesuo. Mes, išlikę gyvi vaikai, narsiai ištvėrėme slapstymąsi sudėtingomis sąlygomis, buvome daugelį mėnesių visiškai izoliuoti, nieko nežinojome apie savo šeimų likimą. Mes įveikėme nuolatinę baimę, jog mus gali rasti, ir sugebėjome susiimti ir nepaprastai stoiškai laikytis, kad pavyktų nuslėpti savo tapatybę pilnoje blogio aplinkoje – tai buvo tikras didvyriškumas.
Lygiai taip pat didvyriškai pasielgė ir tėvai, kurie, kaip ir mano mama, išdrįso surizikuoti ir išsiskirti su savo vaikais, paleisti juos pavojingu keliu, kuris vis dėlto buvo, nors ir nedidelė, bet galimybė išlikti gyviems – tokie tėvai taip pat buvo didvyriai.
Kas mums suteikė jėgų viską iškęsti? Tai begalinė viltis, kad išsigelbėsime ir kad blogiui ateis galas. Didžiulė viltis, kurią mama man įkvėpė nuo pat pradžių.
Sulaukę išvadavimo mes atgimėme. Daugelis iš mūsų atvykę čia daugelį metų tylėjome. Holokausto šešėlis persekioja mus net ir po kelių dešimtmečių. Tačiau mes susikūrėme gyvenimus ir esame laimingi, turime šeimas, gimdome ir auginame naujas kartas ir jomis be galo didžiuojamės.
Tarp mūsų, išsigelbėjusių, buvo ir pionierių, statytojų, intelektualių ir veiklių žmonių, kurie kūrėme šią šalį ir ištikimai ją palaikėme. Ir tie žmonės yra didžiulis testamento, kurį naikino blogio jėgos, potencialas.
„Mano broliai, mes esame gyvi, mano broliai, Mir Zeinen Do! (jid. Mes esame čia)
Išgyvenusieji Holokaustą, aš jus laiminu.
Mano likimo broliai ir seserys, aš jus apkabinu.
Šalomas Kaplanas-Eilati
Dr. Šalomo Kaplano-Eilati kalba, pasakyta visų išlikusiųjų gyvų per Holokaustą vardu, pradedant 2014-ųjų Holokausto kankinių ir didvyrių dienos minėjimą:
1944-ųjų balandis, Kauno getas, Lietuva
Vienuolikos metų, apsirengęs taip, kad susiliečiau su minia, įsimaišiau į mamos brigadą, kuri kėlėsi per upę į darbą. Motina man griežtai prisakė, kad pasiekęs kitą krantą, kaip Loto žmona, šiukštu nesigręžiočiau atgal ir eičiau tik į priekį, per kalvas, o ten manęs turėjo laukti moteris.
Kaip Mozę iš meldų mano mama poetė Lėja Grinštein (Lea Greenstein) išmetė mane į gyvenimo upės krantą. Ji man du kartus dovanojo gyvenimą, o išgelbėti gyvybės sau neturėjo galimybės nė karto.
Tuomet prieš dvi savaites gete buvo įvykusi pati siaubingiausia Vaikų akcija (iš tėvų buvo išplėšti ir išvežti vaikai). Iš savo slėptuvės girdėjau širdį veriančius motinų, besigrumiančių su vis grįžtančiais vokiečių ir ukrainiečių kareiviais, klyksmus. Jie tempė klaikiai raudančius vaikus ir plėšė motinoms iš rankų kūdikius, jiems padėjo baisūs vilkšuniai. Jų verksmas man tebeaidi ausyse iki šiol.
Man pasisekė, nes man buvo rasta slėptuvė atokiame kaime pas kilnios širdies lietuvius. Jad Vašem juos pripažino Pasaulio Tautų Teisuoliais. Vakarais aš išeidavau iš savo slėptuvės daržinėje ir atsisukęs į gimtąjį miestą savais žodžiais sukalbėdavau maldą už šeimą ir draugus, kad ir kur jie tuo metu buvo. Tuo metu nežinojau, kad mama jau žuvo, kai buvo padegtas getas. Nieko nežinojau ir apie savo jaunesniąją seserį – o ją globėjai įdavė gestapui.
Iš aštuoniasdešimties mūsų giminės narių gyvi likome tik du: aš, vaikas, vienas klaidžiojęs miesto gatvėmis, ir mano tėvas, rašytojas Izraelis Kaplanas (Israel Kaplan), Dachau muselmann (šiuo žodžiu nacių koncentracijos stovyklose buvo vadinami kaliniai, kurie iš bado ir išsekimo nebepajėgė dirbti. Vertėjos pastaba). Iš karto po išlaisvinimo jis, nors dar silpnas ir ligotas, visas atsidavė išlikusiųjų gyvų per Holokaustą liudijimų rinkimui, taip jis nepaprastai reikšmingai prisidėjo prie Jad Vašem duomenų bazės kūrimo.
Su tėvu mes susitikome po ketverių išsiskyrimo metų. Aš emigravai į Eretz Israel (hebr. Izraelio žemė), tvirtai pasiryžęs visapusiškai realizuoti save. Tapau Tel Josefo kibuco nariu ir Izraelio gynybos pajėgų pareigūnu, įgijau agronomijos daktaro laipsnį, prisidėjau prie Aravos regiono plėtros, aktyviai dalyvavau bendruomenės projektuose. Turiu tris vaikus ir penkis anūkus, mano žmona ir gyvenimo draugė kartu su manimi neša slogią mano praeities naštą.
Iš maždaug 5000 tuomet dar bar micvos amžiaus nesulaukusių Kauno geto vaikų gyvi liko tik maždaug 250-300. Po penkis iš šimto.
Šiandien kalbu čia savo draugų iš ištuštėjusių mano ir gretimo kiemų ir bendramokslių vardu. Trejus metus gete aš su jais žaidžiau, mokiausi, dainavau ir ginčijausi. Bet paskui vienas po kito jie dingo.
Mina ir Zelda, Hansas ir Mosikas, Arkė ir Maimkė ir daugelis kitų, kurių vardų nebeprisimenu. Kodėl aš gyvas, o jie ne? Šito niekada nesuvoksiu.
Kalbu čia žydų vaikų, persekiotų, kad ir kur jie tuomet buvo, vardu. Beveik visi jie žuvo, kai kurie susekti ar įduoti, kaip mano sesuo. Mes, išlikę gyvi vaikai, narsiai ištvėrėme slapstymąsi sudėtingomis sąlygomis, buvome daugelį mėnesių visiškai izoliuoti, nieko nežinojome apie savo šeimų likimą. Mes įveikėme nuolatinę baimę, jog mus gali rasti, ir sugebėjome susiimti ir nepaprastai stoiškai laikytis, kad pavyktų nuslėpti savo tapatybę pilnoje blogio aplinkoje – tai buvo tikras didvyriškumas.
Lygiai taip pat didvyriškai pasielgė ir tėvai, kurie, kaip ir mano mama, išdrįso surizikuoti ir išsiskirti su savo vaikais, paleisti juos pavojingu keliu, kuris vis dėlto buvo, nors ir nedidelė, bet galimybė išlikti gyviems – tokie tėvai taip pat buvo didvyriai.
Kas mums suteikė jėgų viską iškęsti? Tai begalinė viltis, kad išsigelbėsime ir kad blogiui ateis galas. Didžiulė viltis, kurią mama man įkvėpė nuo pat pradžių.
Sulaukę išvadavimo mes atgimėme. Daugelis iš mūsų atvykę čia daugelį metų tylėjome. Holokausto šešėlis persekioja mus net ir po kelių dešimtmečių. Tačiau mes susikūrėme gyvenimus ir esame laimingi, turime šeimas, gimdome ir auginame naujas kartas ir jomis be galo didžiuojamės.
Tarp mūsų, išsigelbėjusių, buvo ir pionierių, statytojų, intelektualių ir veiklių žmonių, kurie kūrėme šią šalį ir ištikimai ją palaikėme. Ir tie žmonės yra didžiulis testamento, kurį naikino blogio jėgos, potencialas.
„Mano broliai, mes esame gyvi, mano broliai, Mir Zeinen Do! (jid. Mes esame čia)
Išgyvenusieji Holokaustą, aš jus laiminu.
Mano likimo broliai ir seserys, aš jus apkabinu.