Išgelbėti žydų vaikai
Mika Karnovskytė-As
Tik „dar vienas traukinio kūdikis“
Mika Karnovskytė-As
Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Gimiau 1941 m. birželio 13-ąją. Mano močiutė Černė Beilė Sandlerienė buvo akušerė, ji ir priėmė gimdymą. Tačiau jau birželio 16-ąją mamos tėvai ir sesuo, mano teta Lėja Sandlerytė buvo ištremti į Sibirą. Mama buvo taip sukrėsta, kad prarado pieną. Birželio 21-ąją – dieną prieš prasidedant karui – mama Gita Karnovskienė (mergautine pavarde Sandlerytė) buvo išrašyta iš ligoninės. Po trijų dienų vokiečiai užėmė Kauną.
Mano tėvas Grigorijus buvo inžinierius. Mama buvo baigusi biologijos studijas, tačiau prieš karą pagal specialybę nedirbo – ji lydėdavo tėvą visur, kur jis būdavo siunčiamas, ir tvarkydavo buhalteriją. Prasidėjus karui tėvas kartu su Mendeliu (Markusu) Kamberiu dirbo mažuose miesteliuose, statė įtvirtinimus sovietų kariuomenei. Prasidėjus mūšiams jiedu skubėjo grįžti namo. Atvykusį į Kauną Mendelį Kamberį pastebėjo rusų karininkas, pažinojęs jį anksčiau, ir paklausė, ar šis mokąs vairuoti. Mendeliui atsakius teigiamai, karininkas, nepaisydamas pasipriešinimo, neklausydamas paaiškinimų, liepė jam sėsti prie mašinos vairo ir vytis besitraukiančią rusų kariuomenę. Mendeliui taip ir nepavyko grįžti pas savo šeimą, jis nesužinojo, kad žmona laukiasi. Mano tėvas grįžo namo ir kartu su savo artimaisiais patyrė visą geto ir koncentracijos stovyklų siaubą.
Miesto žydai dar prieš patekdami į getą patyrė daugybę sunkumų. Pasinaudoję situacija lietuviai ėmė žiauriai elgtis su žydais. Mūsų šeima gerai įsiminė įvykį dar prieš patenkant į getą. Mama turėdavo pereiti visą miestą pėsčiomis, stumdama mano vežimėlį, kad gautų man pieno. Lietuviai ją nustūmė nuo šaligatvio tiesiai po daugybės vežimų ir sunkvežimių ratais.
Mūsų šeima persikėlė į getą kartu su antrąja močiute Anna Osipovna Karnovskiene, tėvo mama, našle, labai stipria, energinga ir inteligentiška moterimi. Ji išgyveno Pirmąjį pasaulinį karą Ukrainoje, kur, traukiantis caro armijai, valdžios nurodymu turėjo išvykti Lietuvos žydai. Ji pirmoji pajuto artėjančius baisius laikus ir pasistengė kiek įmanydama prikaupti maisto atsargų. Tai labai palengvino mūsų šeimos gyvenimą gete, bent jau pirmosiomis savaitėmis.
Teta Nina buvo ištekėjusi už turtingo Kauno žydo Jakovo (Kubos) Gudinskio. Vėliau gete jis tarnavo žydų policijoje; jis buvo geras žmogus, padėjo kaip galėdamas daugybei žmonių. Kuba buvo Kaune garsus statybų vykdytojas, turėjo daug ryšių su inžinieriais. Su vienu iš jų, gyvenusiu Slobodkėje, Kuba apsikeitė butais: lietuvis inžinierius persikraustė į Jakovo butą Trakų gatvėje šalia Laisvės alėjos, o mano tėvai, močiutė ir Gudinskių šeima su dviejų mėnesių dukrele Rina persikėlė į mažą to lietuvio namą, atsidūrusį geto rajone.
Be mūsų plačios giminės – Gudinskių ir Karnovskių – tame namelyje gyveno dar kelios šeimos, viena jų – Rabinovičių šeima su vienuolikamečiu sūnumi Mukiu.
Mika Karnovskytė-As
Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Gimiau 1941 m. birželio 13-ąją. Mano močiutė Černė Beilė Sandlerienė buvo akušerė, ji ir priėmė gimdymą. Tačiau jau birželio 16-ąją mamos tėvai ir sesuo, mano teta Lėja Sandlerytė buvo ištremti į Sibirą. Mama buvo taip sukrėsta, kad prarado pieną. Birželio 21-ąją – dieną prieš prasidedant karui – mama Gita Karnovskienė (mergautine pavarde Sandlerytė) buvo išrašyta iš ligoninės. Po trijų dienų vokiečiai užėmė Kauną.
Mano tėvas Grigorijus buvo inžinierius. Mama buvo baigusi biologijos studijas, tačiau prieš karą pagal specialybę nedirbo – ji lydėdavo tėvą visur, kur jis būdavo siunčiamas, ir tvarkydavo buhalteriją. Prasidėjus karui tėvas kartu su Mendeliu (Markusu) Kamberiu dirbo mažuose miesteliuose, statė įtvirtinimus sovietų kariuomenei. Prasidėjus mūšiams jiedu skubėjo grįžti namo. Atvykusį į Kauną Mendelį Kamberį pastebėjo rusų karininkas, pažinojęs jį anksčiau, ir paklausė, ar šis mokąs vairuoti. Mendeliui atsakius teigiamai, karininkas, nepaisydamas pasipriešinimo, neklausydamas paaiškinimų, liepė jam sėsti prie mašinos vairo ir vytis besitraukiančią rusų kariuomenę. Mendeliui taip ir nepavyko grįžti pas savo šeimą, jis nesužinojo, kad žmona laukiasi. Mano tėvas grįžo namo ir kartu su savo artimaisiais patyrė visą geto ir koncentracijos stovyklų siaubą.
Miesto žydai dar prieš patekdami į getą patyrė daugybę sunkumų. Pasinaudoję situacija lietuviai ėmė žiauriai elgtis su žydais. Mūsų šeima gerai įsiminė įvykį dar prieš patenkant į getą. Mama turėdavo pereiti visą miestą pėsčiomis, stumdama mano vežimėlį, kad gautų man pieno. Lietuviai ją nustūmė nuo šaligatvio tiesiai po daugybės vežimų ir sunkvežimių ratais.
Mūsų šeima persikėlė į getą kartu su antrąja močiute Anna Osipovna Karnovskiene, tėvo mama, našle, labai stipria, energinga ir inteligentiška moterimi. Ji išgyveno Pirmąjį pasaulinį karą Ukrainoje, kur, traukiantis caro armijai, valdžios nurodymu turėjo išvykti Lietuvos žydai. Ji pirmoji pajuto artėjančius baisius laikus ir pasistengė kiek įmanydama prikaupti maisto atsargų. Tai labai palengvino mūsų šeimos gyvenimą gete, bent jau pirmosiomis savaitėmis.
Teta Nina buvo ištekėjusi už turtingo Kauno žydo Jakovo (Kubos) Gudinskio. Vėliau gete jis tarnavo žydų policijoje; jis buvo geras žmogus, padėjo kaip galėdamas daugybei žmonių. Kuba buvo Kaune garsus statybų vykdytojas, turėjo daug ryšių su inžinieriais. Su vienu iš jų, gyvenusiu Slobodkėje, Kuba apsikeitė butais: lietuvis inžinierius persikraustė į Jakovo butą Trakų gatvėje šalia Laisvės alėjos, o mano tėvai, močiutė ir Gudinskių šeima su dviejų mėnesių dukrele Rina persikėlė į mažą to lietuvio namą, atsidūrusį geto rajone.
Be mūsų plačios giminės – Gudinskių ir Karnovskių – tame namelyje gyveno dar kelios šeimos, viena jų – Rabinovičių šeima su vienuolikamečiu sūnumi Mukiu.
Mamos nuomone, Žydų taryba ir žydų policija gete vykdė labai teigiamą veiklą, nes prižiūrėjo tvarką, rūpinosi higienos klausimais, stengėsi kuo teisingiau paskirstyti „privilegijas“. Pavyzdžiui, pradžioje gete buvo dvi karvės visiems gyventojams, ir kiekvienam kūdikiui būdavo skiriama 100 gramų pieno. Deja, labai greitai tos karvės dingo ir mama neturėjo kuo mane maitinti, buvau jau visai prie mirties. Mama net kartą girdėjo uošvienę sakant Ninai, kad ji nesuprantanti, kodėl Gita taip jaudinasi dėl savo kūdikio, juk vis tiek mergytės dienos jau suskaičiuotos. Tėvas mainydavo vertingus daiktus į 50 gramų sviesto kubelius ir priplojęs prie pilvo parnešdavo juos į getą. Iš to sviesto tėvai darydavo man kažką panašaus į pieno gėrimą.
Gete gyveno Tedis Blumentalis, gimęs Rygoje ir baigęs inžinerijos mokslus Vokietijos universitete. Visi laikė jį „vokiečių kultūros atstovu“, o vokiečiai samdydavo vertėju. Tedis – anksčiau jis buvo vedęs mamos vyriausiąją seserį Esterą – gaudavo visas svarbias geto žinias. Tuo metu vokiečiai ėmė gabenti į IX fortą Vakarų Europos žydus, kuriuos ten žudė. Tedis dalyvavo rūšiuojant nužudytųjų turtą, jam pavyko nugvelbti man šiek tiek Nestle pieno miltelių.
Prieš akciją, vėliau pavadintą Inteligentų akcija, – per ją žuvo apie 500 labiausiai išsilavinusių geto žmonių, kuriuos vokiečiai suvedžiojo melagingais pažadais užsiregistravusiems savanoriais „įdomiems darbams“, – Tedis perspėjo mano tėvą ir Kubą Gudinskį jais netikėti ir nesiregistruoti.
Vykdant atranką per Didžiąją akciją Tedis perspėjo daugybę žmonių pereiti į kairiąją aikštės pusę. Tikriausiai jo dėka tąkart išsigelbėjo ir mūsų šeima.
1943-iųjų pabaigoje buvo nutarta mane išnešti iš geto ir atiduoti į patikimų žmonių rankas. Tėvo draugas prieš karą pažinojo vieną bevaikę šeimą: vyras buvo kilęs iš vokiečių, o žmona rusė. Jie jau buvo pasiėmę vieną „traukinio vaiką“. Taip buvo vadinami vaikai, kuriuos jaunos mamos iš Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos, vežamos į Vokietiją priverstiniams darbams, patikėdavo stotyje vietos gyventojams. Valdžia to nedraudė.
Tėvas, padedamas draugo, sutarė, kad mane priims Karolis (Karlas) ir Jevdokija (Dunia) Greizės, visai paprasti žmonės, beveik beraščiai. Šeimoje kilo ginčas, ar geriau mane atiduoti, ar palikti, kad man tektų toks pat likimas kaip ir kitiems šeimos nariams. Mukio mama, pavyzdžiui, atsisakė perduoti savo sūnų svetimiems žmonėms. Laimei, mano mama pasirinko tą sunkų, bet drąsų žingsnį – išsiskirti su manimi.
Teta Ester Blumentalienė suleido man migdomųjų. Sargybiniai buvo papirkti, ir įkištą į bulvių maišą mane perdavė už geto tvoros laukusiam Karoliui. Buvau šviesiaplaukė ir kalbėjau tik rusiškai, tai padėjo Karoliui ir Duniai įtikinti kaimynus, kad esu tik „dar vienas traukinio kūdikis“. Mama buvo susitikusi su mano gelbėtojais kelis kartus, tačiau paskui nutarė verčiau nekelti visiems mums pavojaus.
Nina ir Kuba savo dukterį Riną atidavė Garkauskų šeimai, kurie augino ir savus vaikus. Man atrodo, kad ta šeima turėjo kažkokių ryšių su rusų pogrindžiu ir dėl to vieną dieną vokiečiai atėjo į jų namus ieškoti atsišaukimų ir ginklų. Nieko neradę jie susėdo išgerti kartu su Garkausku, kuris padauginęs išrėžė: „Ateinat ieškoti atsišaukimų ir savo panosėje nepastebit mažos žydaitės.“
Gete gyveno Tedis Blumentalis, gimęs Rygoje ir baigęs inžinerijos mokslus Vokietijos universitete. Visi laikė jį „vokiečių kultūros atstovu“, o vokiečiai samdydavo vertėju. Tedis – anksčiau jis buvo vedęs mamos vyriausiąją seserį Esterą – gaudavo visas svarbias geto žinias. Tuo metu vokiečiai ėmė gabenti į IX fortą Vakarų Europos žydus, kuriuos ten žudė. Tedis dalyvavo rūšiuojant nužudytųjų turtą, jam pavyko nugvelbti man šiek tiek Nestle pieno miltelių.
Prieš akciją, vėliau pavadintą Inteligentų akcija, – per ją žuvo apie 500 labiausiai išsilavinusių geto žmonių, kuriuos vokiečiai suvedžiojo melagingais pažadais užsiregistravusiems savanoriais „įdomiems darbams“, – Tedis perspėjo mano tėvą ir Kubą Gudinskį jais netikėti ir nesiregistruoti.
Vykdant atranką per Didžiąją akciją Tedis perspėjo daugybę žmonių pereiti į kairiąją aikštės pusę. Tikriausiai jo dėka tąkart išsigelbėjo ir mūsų šeima.
1943-iųjų pabaigoje buvo nutarta mane išnešti iš geto ir atiduoti į patikimų žmonių rankas. Tėvo draugas prieš karą pažinojo vieną bevaikę šeimą: vyras buvo kilęs iš vokiečių, o žmona rusė. Jie jau buvo pasiėmę vieną „traukinio vaiką“. Taip buvo vadinami vaikai, kuriuos jaunos mamos iš Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos, vežamos į Vokietiją priverstiniams darbams, patikėdavo stotyje vietos gyventojams. Valdžia to nedraudė.
Tėvas, padedamas draugo, sutarė, kad mane priims Karolis (Karlas) ir Jevdokija (Dunia) Greizės, visai paprasti žmonės, beveik beraščiai. Šeimoje kilo ginčas, ar geriau mane atiduoti, ar palikti, kad man tektų toks pat likimas kaip ir kitiems šeimos nariams. Mukio mama, pavyzdžiui, atsisakė perduoti savo sūnų svetimiems žmonėms. Laimei, mano mama pasirinko tą sunkų, bet drąsų žingsnį – išsiskirti su manimi.
Teta Ester Blumentalienė suleido man migdomųjų. Sargybiniai buvo papirkti, ir įkištą į bulvių maišą mane perdavė už geto tvoros laukusiam Karoliui. Buvau šviesiaplaukė ir kalbėjau tik rusiškai, tai padėjo Karoliui ir Duniai įtikinti kaimynus, kad esu tik „dar vienas traukinio kūdikis“. Mama buvo susitikusi su mano gelbėtojais kelis kartus, tačiau paskui nutarė verčiau nekelti visiems mums pavojaus.
Nina ir Kuba savo dukterį Riną atidavė Garkauskų šeimai, kurie augino ir savus vaikus. Man atrodo, kad ta šeima turėjo kažkokių ryšių su rusų pogrindžiu ir dėl to vieną dieną vokiečiai atėjo į jų namus ieškoti atsišaukimų ir ginklų. Nieko neradę jie susėdo išgerti kartu su Garkausku, kuris padauginęs išrėžė: „Ateinat ieškoti atsišaukimų ir savo panosėje nepastebit mažos žydaitės.“
Nina ir Jakovas, kurie tada slėpėsi malinoje, kažkaip sužinojo tą istoriją. Jie bandė susigrąžinti Riną iš Garkauskų, tačiau šie neatidavė. Manau, kad Garkauskas bijojo dėl savo žmonos ir vaikų likimo, kuris jų lauktų, neatidavus Rinos vokiečiams. Todėl, kaip ir tikėtasi, buvo areštuotas tik Garkauskas, vokiečiai jį išsivedė į kalėjimą. Rina Gudinskytė žuvo
1969 m. Garkauskas užėjo į mūsų butą Kaune. Pasirodo, jis sužinojo, kad Gudinskiai išgyveno, išvyko į Australiją ir ten labai gerai įsikūrė. Jis paprašė mūsų perduoti Gudinskiams, kad norėtų iš jų gauti pinigų. Prisimenu, kaip ėmiau ant jo rėkti: „Tu išdavike! Tu kaltas dėl Rinos mirties! Kaip po viso to dar drįsti kažko prašyti? Dink iš čia!“ Pas mus svečiavęsis draugas lietuvis Valdas Žeromskis išmetė nekviestą svečią pro duris.
Likvidavus getą mano mama buvo išsiųsta į Štuthofą, tėvas – į Dachau. Abu per stebuklą išgyveno. Šeima sumokėjo keliems lietuviams Kaune, kad paslėptų mano močiutę, tėvo mamą. Mano mama, kuri netikėjo, kad bent vienas iš jos Lietuvoje likusių giminaičių išgyvens, davė tiems lietuviams kelis adresus giminių Jungtinėse Valstijose, kad tie pasirūpintų manimi ir močiute, jei liksime gyvos.
Po išvadavimo Nina ir Jakovas Gudinskiai išėjo iš savo slėptuvės ir tuoj pat atvyko manęs pasiimti iš gelbėtojų; šie mane prižiūrėjo tik iš geros širdies, be jokio atlygio. Greizės buvo paprasti ir tuo metu jau gerokai pagyvenę žmonės. Deja, nepaisant visų mūsų šeimos pastangų, juos ištrėmė iš Lietuvos į Vidurio Aziją vien dėl to, kad Karlas buvo vokietis. Aš su jais susirašinėjau, siųsdavom jiems siuntinius. Miglotai prisimenu laiką, kai gyvenau su Gudinskių šeima. Prisimenu, kad Niną vadinau „mama“, o Kubą – „papa“.
Pusseserę Rachel (Lialią), Tedžio Blumentalio dukrą, išgelbėjo vienas iš Baublio brolių. Po išlaisvinimo ji irgi persikėlė pas Gudinskius. Iki šiol ji sau neatleidžia, kad paliko Baublio šeimą (jos supratimu, neliko tai šeimai ištikima).
Mano tėvas buvo išvaduotas iš Dachau ir kartu su žydų, buvusių kalinių, grupe grįžo visą ilgą kelią paupiais pėsčiomis iki Kauno. Gudinskiai nugirdo, kad tėvas išgyveno, ir pranešė man, jog netrukus sulauksiu „tikrojo tėvo“. Prisimenu, kaip sėdėjau jam ant kelių ir jis man pasakė: „Dabar eisim praustis, o paskui – į lovą.“ Į tai atsakiau klausimu: „Tėti, kodėl tu sakai „mes“, kai kalbi apie save?“, o jis paaiškino: „Nes aš didelis.“
Praėjus keliems mėnesiams tėvas sužinojo, kad išgyveno ir mama. Nekantriai jos laukėme.
Išlipusi iš traukinio Kaune mama sutiko pažįstamą žydą, kuris ją nuvedė pas tėvą į darbą. Kai abu tėvai parėjo namo, žaidžiau kieme su kaimynų mergaite Ilana Kamberyte. Tėvas paklausė mamos, katra iš mergaičių Mika, ir ji mane iškart pažino. Tėvas tarė: „Čia tavo mama. Ji turi tau lėlę.“ Neprisimenu, ką tuomet jaučiau.
Ilgus metus mama bandė susigrąžinti iš Sibiro savo tėvus, tačiau nesėkmingai. Močiutė mirė Jakutijoje, senelis Rafoelis grįžo į Lietuvą tik 1955 m., praėjus dvejiems metams po Stalino mirties, ir po dvejų metų mirė. Teta ir jos vyras Jehuda Cernas (jiedu susipažino ir susituokė tremtyje) buvo reabilituoti ir grįžo iš Sibiro tik 1957-aisiais.
Baigiau Kauno politechnikos institutą, ištekėjau už Josefo As ir 1973 m. emigravome į Izraelį. Dirbau pagal specialybę.
Užauginau keturis vaikus: dvi dukteris – Viki ir Belą – ir sūnus dvynius Uri ir Giorą. Giora žuvo tarnaudamas Izraelio kariuomenėje.
Mano tėvas mirė Lietuvoje, o mama gyva iki šiol. Jai 94 metai, ji visiškai savarankiška, geros sveikatos ir labai guvi.
2012, Kirijat Ono, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
1969 m. Garkauskas užėjo į mūsų butą Kaune. Pasirodo, jis sužinojo, kad Gudinskiai išgyveno, išvyko į Australiją ir ten labai gerai įsikūrė. Jis paprašė mūsų perduoti Gudinskiams, kad norėtų iš jų gauti pinigų. Prisimenu, kaip ėmiau ant jo rėkti: „Tu išdavike! Tu kaltas dėl Rinos mirties! Kaip po viso to dar drįsti kažko prašyti? Dink iš čia!“ Pas mus svečiavęsis draugas lietuvis Valdas Žeromskis išmetė nekviestą svečią pro duris.
Likvidavus getą mano mama buvo išsiųsta į Štuthofą, tėvas – į Dachau. Abu per stebuklą išgyveno. Šeima sumokėjo keliems lietuviams Kaune, kad paslėptų mano močiutę, tėvo mamą. Mano mama, kuri netikėjo, kad bent vienas iš jos Lietuvoje likusių giminaičių išgyvens, davė tiems lietuviams kelis adresus giminių Jungtinėse Valstijose, kad tie pasirūpintų manimi ir močiute, jei liksime gyvos.
Po išvadavimo Nina ir Jakovas Gudinskiai išėjo iš savo slėptuvės ir tuoj pat atvyko manęs pasiimti iš gelbėtojų; šie mane prižiūrėjo tik iš geros širdies, be jokio atlygio. Greizės buvo paprasti ir tuo metu jau gerokai pagyvenę žmonės. Deja, nepaisant visų mūsų šeimos pastangų, juos ištrėmė iš Lietuvos į Vidurio Aziją vien dėl to, kad Karlas buvo vokietis. Aš su jais susirašinėjau, siųsdavom jiems siuntinius. Miglotai prisimenu laiką, kai gyvenau su Gudinskių šeima. Prisimenu, kad Niną vadinau „mama“, o Kubą – „papa“.
Pusseserę Rachel (Lialią), Tedžio Blumentalio dukrą, išgelbėjo vienas iš Baublio brolių. Po išlaisvinimo ji irgi persikėlė pas Gudinskius. Iki šiol ji sau neatleidžia, kad paliko Baublio šeimą (jos supratimu, neliko tai šeimai ištikima).
Mano tėvas buvo išvaduotas iš Dachau ir kartu su žydų, buvusių kalinių, grupe grįžo visą ilgą kelią paupiais pėsčiomis iki Kauno. Gudinskiai nugirdo, kad tėvas išgyveno, ir pranešė man, jog netrukus sulauksiu „tikrojo tėvo“. Prisimenu, kaip sėdėjau jam ant kelių ir jis man pasakė: „Dabar eisim praustis, o paskui – į lovą.“ Į tai atsakiau klausimu: „Tėti, kodėl tu sakai „mes“, kai kalbi apie save?“, o jis paaiškino: „Nes aš didelis.“
Praėjus keliems mėnesiams tėvas sužinojo, kad išgyveno ir mama. Nekantriai jos laukėme.
Išlipusi iš traukinio Kaune mama sutiko pažįstamą žydą, kuris ją nuvedė pas tėvą į darbą. Kai abu tėvai parėjo namo, žaidžiau kieme su kaimynų mergaite Ilana Kamberyte. Tėvas paklausė mamos, katra iš mergaičių Mika, ir ji mane iškart pažino. Tėvas tarė: „Čia tavo mama. Ji turi tau lėlę.“ Neprisimenu, ką tuomet jaučiau.
Ilgus metus mama bandė susigrąžinti iš Sibiro savo tėvus, tačiau nesėkmingai. Močiutė mirė Jakutijoje, senelis Rafoelis grįžo į Lietuvą tik 1955 m., praėjus dvejiems metams po Stalino mirties, ir po dvejų metų mirė. Teta ir jos vyras Jehuda Cernas (jiedu susipažino ir susituokė tremtyje) buvo reabilituoti ir grįžo iš Sibiro tik 1957-aisiais.
Baigiau Kauno politechnikos institutą, ištekėjau už Josefo As ir 1973 m. emigravome į Izraelį. Dirbau pagal specialybę.
Užauginau keturis vaikus: dvi dukteris – Viki ir Belą – ir sūnus dvynius Uri ir Giorą. Giora žuvo tarnaudamas Izraelio kariuomenėje.
Mano tėvas mirė Lietuvoje, o mama gyva iki šiol. Jai 94 metai, ji visiškai savarankiška, geros sveikatos ir labai guvi.
2012, Kirijat Ono, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014