Išgelbėti žydų vaikai

Nuo tų laikų praėjo jau 64 metai, tad daug ką prisimenu miglotai, nežinau arba neprisimenu daugelio pavardžių. Per dvejus karo metus pakeičiau devynias gyvenamąsias vietas. Daug kur buvau pristatyta kaip našlaitė, kurią reikia priglausti. Turėjau tikrą Onos Janonienės dukters gimimo liudijimą, išduotą Marytės Janonytės vardu. Gimiau 1930 metais. Su tėvais gyvenau Vilniuje, kai 1941-ųjų birželio 24-ją miestą okupavo vokiečiai. Tuomet mus – mamą Zinaidą Keilsonienę, brolį Mateušą ir mane apgyvendino Vilniaus gete. Negaliu prisiminti, kada mane išvedė iš Vilniaus geto: ar 1941 metų gruodį, ar 1942-ųjų sausį. Išvedė pro kažkokio kiemo vartus, skubiai nuplėšė žvaigždes. Spigino klaikus šaltis, ir aš smarkiai nušalau rankas. Kas mane išvedė – nepamenu. Atvedė į profesoriaus Antano Žvirono butą. Ten mane priėmė profesoriaus sesuo Emilija Kirvelienė. Kaip iš ten patekau į Kauną pas Onutę ir Steponą Kairius – neprisimenu. Būdama Vilniaus gete išgyvenau dvi akcijas ir kelias gaudynes. Mano artimieji – mama Zinaida Keilsonienė, brolis Mateušas, mamos sesuo Raisa Epštein ir jos vyras Lazaris – per pirmąsias akcijas gete išgyveno, nes dirbo ir turėjo „ausweiss“ (asmens pažymėjimus). Mama dirbo medicinos sesele, brolis – dezinfekcijos kameroje. Mano prisiminimai labai blankūs, bet liko keli jų laiškai, parašyti 1942-ųjų vasarį. Onutės ir Stepono Kairių šeimoje gyvenau beveik visus 1942 metus. Savo vaikų jie neturėjo, todėl mylėjo ir globojo mane lyg tikrieji tėvai. Būdama pas juos, mokiausi pagal mokyklos programą, mielai darbavausi sode. Kur ir kada ne kartą buvau perkeliama vėliau – atmintis neišsaugojo. Tik pamenu, kad 1942 metais per Kalėdas buvau kaime (pavadinimo neprisimenu), ten kumečiavau (niekas nežinojo, kas esu). Iš manęs reikalaudavo kaip iš tikros darbininkės, nes atrodžiau vyresnė, nei buvau, o Marytės metrika rodė dar dviem metais daugiau nei turėjau. Toje šeimoje išbuvau iki 1943-ųjų kovo, kol vieną dieną mane aplankiusi Emilijos Kirvelienės dukterėčia Vera Janonytė pamatė, kad dirbu sunkiai, ne pagal amžių, ir kad manimi nesirūpinama. Tada Vera nuvežė mane pas savo motiną Oną Janonienę į Narvaišių kaimą, netoli Užpalių (Utenos rajone). Ona ir jos vaikai Jonas, Vera ir Genovaitė žinojo, kad esu žydė, ir slapstė mane iki išvadavimo nuo vokiečių – 1944-ųjų liepos. Okupacijos metu trumpai gyvenau ir pas Bronę Pajedaitę, bet kada ir kiek – neprisimenu. Esu labai dėkinga žmonėms, kurie padėjo man išlikti gyvai. Po karo kurį laiką gyvenau Kaune pas Emilijos Kirvelienės ir Onos Janonienės seserį Veroniką Žvironaitę, o 1948-aisiais suradau savo tolimus gimines Maskvoje ir išvykau iš Lietuvos. Mano tėvas, motina, brolis ir kiti šeimos nariai žuvo.